Valstybės dieną Kaune atidengtas paminklas Lietuvos valstybės kūrėjui, Kauno burmistrui Jonui Vileišiui. Jis stovi Laisvės alėjoje priešais jo statytą Centrinį paštą, kur jo jauniausioji dukra Rita kadaise dairėsi mėgstamų artistų atvirukų ir pirko juos po 25 centus. Šiandien Ritai Vileišytei-Bagdonienei - 97-eri, ir ji, vienintelė gyva iš penkių J.Vileišio vaikų, specialiai buvo atskridusi iš JAV, kad dalyvautų šventėje, kurioje buvo pagerbtas jos tėvelio atminimas. Savo atsiminimų knygoje „Tolimi vaizdai“ R.Vileišytė-Bagdonienė rašo: „Mano Tėvai labai anksti įdiegė, kad aš nesu vien jų vaikas, bet vaikas Lietuvos, mūsų legendinės Tėvynės, ir to niekad neturiu pamiršti“ (bendrašaknis „Tėvelis“ knygoje rašomas didžiąja).
Teisininkas pagal profesiją J.Vileišis buvo vienas iš lietuvybės žadintojų, Nepriklausomybės Akto signataras, pirmų vyriausybių ministras, o jo burmistravimo dešimtmetis (1921-1931) pasirodė ne tik neįtikėtinai našus, bet ir novatoriškas savivaldos bei modernaus miesto pradmenimis. Galimas daiktas, jis būtų dar daugiau spėjęs nuveikti per likusius metus iki karo, bet, regis, niekada nekaitaliojo įsitikinimų dėl postų ir naudos.
- Tiesiog negaliu patikėti, kad esu savo gimtajame Vilniuje, - sakė R.Vileišytė-Bagdonienė, sutikdama „Respublikos“ žurnalistus „Astorijos“ viešbutyje, - visuomet turiu save įgnybti, kad patikėčiau, jog nesapnuoju. Šiandien iš ryto atsikėliau - saulė šviečia, nepaprastas vaizdas, net graudu pasidarė...
- Kelintą jau kartą negalite patikėti savo akimis?
- Jau pamečiau skaičių - aštuntą ar devintą.
- Ir kiekvieną kartą miestą randat vis kitokį?
- Vis geriau ir geriau. Gražiau. Matyti didelė pažanga. Bus labai liūdna išvažiuoti. Kiekvienąkart man liūdna palikti Lietuvą, bet galvoju, na, aš dar galiu grįžti. Sovietų laikais mes niekad nežinojome, kada vėl galėsime čia atvažiuoti, laisvai pabūti, o atvažiavę buvome apstatyti šnipų...
- Bet turbūt mažyn žmonių, su kuriais sietų bendri prisiminimai?
- Mano kartos giminių jau nėra, likę yra tik jų vaikai, mano pusbrolių, pusseserių vaikai, bet su visais labai malonu pasimatyti. Čia mano giminių kapai, Vileišių mauzoliejus Rasų kapuose, kur ir mano Tėvelis palaidotas. Mano didžiausias troškimas būti Lietuvoje ir kvėpuoti Lietuvos oru.
- Tačiau jūsų namai jau Amerikoje.
- Nuo tos dienos, kai su motina buvom priverstos palikti Vilnių (tėvelis mirė 1942-aisiais), nesilioviau ilgėtis Lietuvos. Daugiau kaip 60 metų gyvenu Amerikoje ir šitas jausmas nė kiek nesumažėjo. Lietuva buvo ir yra mano Tėvynė, bet Amerika yra mano namai, - atrodo šito fakto niekaip negaliu pakeisti. Ten anūkai, dukra, mano sūnaus, motinos ir mano brolio kapai.
- Kokį įspūdį paliko Kaunas, paminklas?
- Kaunas per tuos penkerius metus išgražėjęs, labai švarus, matom, kad daug kur statoma, gražinama, gerinama, o Tėvelio paminklas gana neįprastas, bet gana įdomus. Visuomet stovylos būna ant pjedestalo, o čia atrodo einantis Laisvės alėja su portfeliu į darbą, labai gražu. Man patinka, nes mano Tėvelis buvo aktyvus ir labai daug stengėsi atlikti per trumpą laiką.
- Ką turėjote galvoje, kai patarėte šiandieniniam Kauno merui Visvaldui Matijošaičiui, jei bus sunku, pagalvoti apie jūsų tėvelį?
- Manau, kad jis neužsigavo... Galvoju, kad burmistro, mero darbas nėra lengvas, tačiau dabar gal lengvesnis negu Tėvelio laikais. Kiekvienas darbas nėra lengvas, jei jį darai sąžiningai. Nenorėjau duoti jokių pamokymų, tik norėjau pasakyti - jei sunku, pagalvokit, kad buvo dar sunkesni laikai, kad visuomet pasitaiko kliūčių, - nenusiminkit, taip jau turi būti.
- Teko gyvenime susitikt žmonių, kurie būtų panašūs į tėvelį?
- Matot, mano Tėvelis buvo iš tos didelių patriotų kartos: jis jokios garbės neieškojo, jokios finansinės naudos. Atvirkščiai - pirmaisiais burmistravimo metais gyveno nepaprastai kukliai, net kurį laiką, kiek žinau, neėmė algos. Laimei, turėjome dvarą, kur mūsų mamytė sėkmingai šeimininkaudavo ir paremdavo. Kadangi tuomet Kaune butų labai trūko, iš pradžių tenkinosi vienu kambariu, žiūrėdamas, kad Lietuvą pripažinusių valstybių ambasados galėtų gražiai prestižiškai įsikurti. Po tiek metų okupacijos Kaunas buvo labai apleistas, nebuvo nei vandentiekio, kanalizacijos, žmonių buitis buvo primityvi. Ėmęsis burmistro pareigų Tėvas turėjo viziją, kaip Kaunas turi atrodyti, ir per dešimt metų padarė labai daug. Jis buvo išsilavinęs, mokantis daug kalbų ir lankęsis svetimuose kraštuose, tolerantiškas, širdyje demokratas, tikėjęs savivalda, manęs, kad žmonės sėkmingai tvarkytis gali ir patys. Netrukus Kauno savivaldą pradėjo kopijuoti ir kiti Lietuvos miestai. Tai, ką jis darė Kaunui, manė darąs visai Lietuvai. Nepaprastai džiaugėsi, kad pagaliau Lietuva yra laisva. Ji visuomet buvo jam galvoje: dėl jos reikia darbuotis, o ne tikėtis naudos; šitas dalykas jam buvo svetimas.
- O ką jis darė dėl šeimos?
- Pirmiausia žiūrėjo, kad mes visi būtume išsimokslinę. Jis buvo labai malonaus būdo, mūsų griežtai nelaikė, bet mes, žinoma, turėjom elgtis, kaip tų laikų vaikai, rodydami pagarbą savo tėvams, sekmadieniais eidami į bažnyčią ir panašiai. Mūsų namuose visuomet buvo prisilaikoma pasninko, Tėvelis tikėjo, kad vaikams religija reikalinga kaip disciplina, o kai bus suaugę, tedarys kaip nori. Nuo pat mažens žinojau, kad kito kelio neturiu, kaip tik baigt universitetą, - kitoks supratimas mano Tėvui nebuvo priimtinas. Kai pradėjau studijuoti teisę, jam rūpėjo, kad aš tobulinčiausi visapusiškai: mokyčiaus dar daugiau svetimų kalbų ar imčiau muzikos pamokas. Kai užėjo rusai, mane išmetė iš universiteto likus vienam semestrui, ir kai jis mirė 1942-aisiais, jutau dvigubą pareigą išpildyt jo norą - baigti universitetą. Jis buvo linksmas, optimistiškas žmogus. Tėveli, kaip tu galėjai pakelt tokią padėtį, paklausiau jo, kai jis vokiečių laikais 1915-1916 metais buvo nuteistas už antivokiškus atsišaukimus ir pusę metų Lukiškių kalėjime kasdien turėjo laukti savo mirties. „Aš dainuodavau linksmas pasvalietiškas dainas“, - atsakė. Paskui mirties bausmė buvo pakeista į sunkiųjų darbų kalėjimą iki gyvos galvos, bet jam, vežamam į Vokietiją, pavyko pabėgti. Grįžęs į Lietuvą vėl pradėjo dirbti lietuvišką darbą; niekas jo nebūtų sustabdęs, net mirties grėsmė.
- Kaip susiklostė jūsų šeimos likimas po karo?
- Mes buvom penki vaikai. Vyriausioji sesuo Birutė Tursienė buvo ištremta su visa šeima į Sibirą, kita sesuo Elena Devenienė buvo ištekėjusi už Amerikos piliečio, bet jį vis tiek areštavo ir išsiuntė į Vorkutą, o jinai gelbėdama savo vaikus su Amerikos ambasados paskutiniu transportu išvyko iš Lietuvos; jie gana anksti įsikūrė Amerikoj. Mano brolis Petras buvo diplomatinėj tarnyboj, ir jau trečią dieną užėjus rusams, bijodamas, kad bus uždarytas rubežius, išvažiavo į Romą, kur anksčiau aštuonerius metus dirbo mūsų ambasadoje. Penkeriais metais už mane vyresnis brolis Kazys, gydytojas, įsikūrė Amerikoje ir praktikavo mediciną.
Mes su mama palikome Lietuvą tuo metu, kai matėm, kad jau dega Marijampolė, viskas aplinkui dega, rusai čia pat. Apie Ameriką tada negalvojome, mūsų tikslas buvo kaip galima greičiau bėgti į Vakarus. Mes Lietuvą palikom ne dėl to, kad karo metu ji buvo ekonomiškai sunaikinta, bet mums kitos išeities nebuvo: arba Sibiras, arba pabėgt į Vakarus, iš kur po kiek laiko galėtume grįžti namo. Žinoma, Vakaruose mūsų niekas nelaukė: Vokietija buvo beveik sunaikinta, miestai subombarduoti, tiek amerikiečiai, tiek anglai buvo įkūrę pabėgėlių stovyklas (prancūzai patys buvo smarkiai nukentėję)... Amerikoje aš kaip ir kiti dirbau įvairius darbus, kol gavau darbą Jeilio universiteto bibliotekoje, padėjo Vilniaus universiteto diplomas ir kalbos (mokėjau anglų, prancūzų, vokiečių kalbas). Paskui ištekėjau antrą kartą, perėjau į kitą biblioteką, kur mano vyras gyveno, ten ir išėjau į pensiją. Dabar gyvenu miestelyje už 100 kilometrų nuo Niujorko: pusvalandis kelio iki dukters Silvijos ir 20 minučių iki jos sūnaus.
Aš visuomet kalbėdavau mūsų vaikams apie gyvenimą čia Lietuvoje: kaip mes šventes šventėme, ką mes valgėme, ir mano duktė sakydavo, mama, užrašyk, nes aš neatsiminsiu, ir vienais metais, kai mano vyras buvo pasiligojęs ir aš niekur negalėjau atsitraukti nuo namų, kasdien parašydavau ką atminusi chronologine tvarka - taip gimė mano atsiminimų knyga „Tolimi vaizdai“.
- Gražu klausyti, kaip jūs kalbate be jokio akcento. Lengva Amerikoje išlikti lietuviu?
- Amerikoj išaugint lietuvius reikia daug pastangų: valstybė yra didelė ir ne visur yra šeštadieninės lietuvių mokyklos, į kurias vaikai nenoriai eina, nes jų draugai tuo metu žaidžia futbolą ar kitaip pramogauja. Bet užaugę nesigaili. Dukra Silvija ir mano anūkė Lina puikiai susikalba Lietuvoje.
- Esame dėkingi išeivijai už Kaunui ir Lietuvai dovanotą J.Vileišio skulptūrą. Net kyla mintis, kad jūs didesni patriotai nei vietos gyventojai.
- Mes buvom politiniai pabėgėliai ir jautėm pareigą tuo metu, kai Lietuva negalėjo už save kalbėti, būti tais, kurie kalbėjo už Lietuvą. Mes išsivežėme meilę Lietuvai, mes labai vertinam ir branginam jos nepriklausomybę. Čia mūsų vieta, mes patys ją išsikovojome ir niekam jos neužleisime. Atmenu, buvau gimnazistė, kai spalio 9-ąją (tądien Vilnius klasta buvo atplėštas nuo mūsų) lygiai 12 valandą visam Kaune pasigirsdavo sirenos, pradėdavo skambinti bažnyčių varpai, visas judėjimas gatvėse sustodavo, mes irgi stovėdavome suoluose nulenkę galvas ir galvodavome apie Vilnių... Tiek švietimas, tiek įvairios organizacijos tuomet turėjo patriotinį pagrindą. Be to, kai mes augome, materialinių vertybių taip nevertinom, niekas nebuvo per daug turtingas, tik ponas Vailokaitis - vienintelis milijonierius Lietuvoje ir tas pats buvo dosnus, šelpdavo studentus. Dabar žmonės labiau rūpinasi savo, o ne savo Tautos gerove. Gal aš klystu. Norėčiau, kad klysčiau. Tuo metu visi dirbo Lietuvai ir sau tiek daug nenorėjo.
Šaltinis: Respublika
