Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

JAV perbėgęs A.Ardzijauskas: „Įkvėpti nors vieną žmogų būtų didžiulė garbė"

08/29/2014 Aidas

Trečiadienį JAV perbėgęs Aidas Ardzijauskas lankėsi „Imperial Sauna Spa“ (6135 S Archer Rd, Summit, IL), kur susitiko su Čikagos lietuviais, pasakojo įspūdžius ir atsakinėjo į klausimus. Trumpai apie svarbiausius išgyvenimus ir išmoktas pamokas kelyje bėgikas papasakojo ir savaitraščio Čikagos Aidas skaitytojams. Su A.Ardzijausku kalbėjosi Margarita Pilkaitė.

- Pirmiausia visų savo skaitytojų vardu norime Jus nuoširdžiai pasveikinti užbaigus tokią neįtikėtiną misiją. Ir, žinoma, mums visiems labai maga sužinoti, kaip gi jaučiatės, kokios nuotaikos esate?

- Gerai jaučiuosi. Viskas labai gerai. Labai smagi patirtis, eigoje teko susipažinti su daug nuostabių žmonių, daug dalykų patirti pirmą kartą gyvenime.

- Ar jau suvokiate, kokį darbą nudirbote, koks didžiulis tai yra pasiekimas, ar dar neatsigavote po šio iššūkio?

- Šiaip, manau, suvokiu. Bet kol kas mane yra apėmęs toks jausmas, kad esu daugiau praradęs nei gavęs iš šio žygio. Su šituo bėgimu praėjo trys vasaros, o juk laikas nesustoja, vaikai auga, o jų visą tą laiką nematai. Todėl natūralu, kad dabar aplanko mintys apie prarastą laiką. Tačiau žiūrint į ateitį, aš galvoju, kad tai pasikeis. Lygiai taip pat norisi tikėti, kad tai teigiamai paveiks kitus žmones. Norėčiau galvoti, kad „Čikagos Aido“ skaitytojai, pamatę šitą žinią, patys sau pagalvos, kad nėra neįgyvendinamų svajonių ir galbūt imsis kažko, ką jau buvo nustūmę į šoną, pamiršę, ar tiesiog nusprendę, kad tai neįmanoma. Įkvėpti nors vieną žmogų būtų didžiulė garbė.

- Būtų labai įdomu klausimą apie tai, ką gavote ir ką praradote, užduoti prabėgus, pavyzdžiui, metams...

- Jūs labai teisingai pasakėte! Dabar man viskas paprasčiausiai yra labai šviežia, galvoj labai daug visko yra, visi žmonės man uždavinėja klausimus, nori išgirsti kažką ypatingo, kažką pikantiško. Bet aš pats suvokiu, kad dar šiandien nesu pasiruošęs kai kurių dalykų pasakoti, detaliai aptarinėti savo psichologinės būsenos, iššūkių, kiek ašarų reikėjo įdėti, skausmo kiek teko patirti... Būtent dabar aš noriu visa tai ištrinti, nes jei imu galvoti, darosi graudu...

- Tačiau dabar, įveikęs tokią distanciją ir padaręs tai išties sudėtingomis gamtinėmis ir klimatinėmis sąlygomis, galite save laikyti tikru ekstremalaus bėgimo ekspertu. Neabejoju, kad per šį laiką išmokote daug labai naudingų ir praktiškų dalykų.

- Tas tiesa. Dar bėgdamas sužinojau, kad atsirado žmonių, užsibrėžusių tikslą irgi leistis į panašų bėgimą: vienas vaikinas nusprendė bėgti kalnuose, kitas dykumoj. Negaliu pasakyti, kad aš pats turiu labai daug patirties, bet jau galiu papasakoti tai, ką dariau, ir koks yra to rezultatas. O jie jau ruošdamiesi savo žygiams turi patys priimti sprendimą, ar įsiklausyti į tuos patarimus, ar ne, ar gali kažką iš mano patirties sau pritaikyti, ar jiems tai tiktų, ar ne. Tai jau kiekvieno bėgiko pasirinkimas. Tiesiog manau, kad aš jau galėčiau kažką pasakyti, kad kitiems žmonėms nebereikėtų antrą kartą lipti ant to paties grėblio, o galėtų bėgti efektyviau ir pasiekti geresnių rezultatų.

Lietuviai čia dykumose praktiškai nėra bėgę, tai kažkam nusprendus tai daryti, tiesiog elementariai nebūtų pas ką paklausti patarimo. Netgi Amerikoje gyvenantys bėgimo entuziastai lietuviai negali tiek papasakoti, kiek aš patyriau. Aš kalbu apie pačius elementariausius dalykus: kaip apsisaugoti, kad smėlio nepribyrėtų į batus, kaip vėsinti kojas, kaip atgauti jėgas, kokios medžiagos ir kokio aukščio kojinaites rinktis, kokie bateliai geriausiai tinka. Aš turėjau dviejų dydžių bėgimo batelius, tačiau vienu metu kojos buvo taip sutinusios, kad netilpo net į beveik dviem dydžiais didesnius, o po vienos traumos teko batą net prakirpti. Šio bėgimo metu automobilio sąlygomis teko kažkaip visiškai atsistatyti, kad toliau galėčiau bėgti. Štai, kad ir toks pavyzdys - man pritrūko tam tikrų pedikiūrinių žirklučių. Niekad net nebūčiau pagalvojęs, kad man jų prireiks - o štai, susidūriau su situacija, kai mano turimos žirklės man netiko.

Svarbiausia kai tenka kartais labai greitai priimti tam tikrus sprendimus ir daryti tai užtikrintai. Pavyzdžiui, skirti pusvalandį atgaivinti kojas, nes didesnių batų bėgimui jau nėra, o distancija dar laukia.

Išbandymų suteikė gamta. Du kartus užpuolė stipri vėjo audra, škvalas, nešiojamas smėlis. Kai gamta priversdavo sustoti, mes tą laiką skirdavome poilsiui, valgymui, pabendravimui, pasidalinimui informacija. Svarbiausia prisitaikyti.

- Trumpai papasakojote, su kokiais fiziniais iššūkiais teko susidurti ir kaip juos įveikėte. O kaip su psichologiniais dalykais? Ar dvasiškai ištverti tokį žygį nėra sunkiau nei fiziškai?

- Matote, fizinį skausmą žmogus gali ištverti ir iškęsti, kiek tik jis tam yra pasiruošęs. O čia tampa svarbus psichologinis aspektas. Aš galvoje stengiausi absoliučiai nieko nelaikyt, kad man niekas netrukdytų ir nebūtų papildomų dirgiklių. Save nuteikdavau labai paprastai. Sakydavau sau, kad šiandien yra sunki diena, o rytoj bus lengviau. Šiandien aš turiu pakentėt, įveikt tai, ką esu suplanavęs, o rytoj bus nauja, geresnė diena, lengvesnės mintys ir šviesesnės nuotaikos. Tai mane ir palaikė.

Sporto psichologija sako taip, kad tu turi būti čia ir dabar - nei vieno žingsnio į priekį ir nei vieno žingsnio atgal. Mintys apie tai, kas tavęs dar laukia, gali žlugdyti psichologiškai, o mintys apie tai, kas praėjo, tiesiog trauks tave atgal ir neleis judėti į priekį. Tiesa, aš kartais žvelgdavau atgal, bet tik labai trumpam. Padrąsindavau save sakydamas, pažiūrėk, kiek tu daug padarei, turi teisę džiaugtis. Tik tiek. Nežinau, kaip kitaip būtų galima viską pakelti, gal žmonės daro tai ir kitais būdais, bet aš pasirinkau būtent tokį kelią ir man tai padėjo.

Psichologinių jėgų man labai suteikė pokalbiai telefonu su žmona. Aš buvau jau taip nusistatęs, kad maždaug kas ketvirtą parą kalbėdavausi su ja. Po kiekvieno mūsų pokalbio aš jausdavausi truputį geriau ir truputį lengviau. Aišku, būdavo tokių akimirkų, kad kai žmona pasakodavo, kaip jie dabar leidžia laiką, ką veikia, pajausdavau, kaip nesulaikomai krenta ašaros, bet stengdavausi iš tos patirties paimti kažką gero, teigiamų emocijų, o ne pasiduoti liūdesiui ir ilgesiui. Aš savo ašaras tuo metu priimdavau kaip natūralų ir neišvengiamą dalyką. Aš suvokiau, kad dabar esu užsibrėžęs tam tikrą tikslą, dėl kurio dabar kažkurį laiką esu atsiskyręs nuo vaikų. Bet galbūt vaikai po kurio laiko įvertins tai, ką aš padariau ir patys drąsiai imsis net pačių didžiausių iššūkių. Žinau, kad dabar grįžus su vaikais reikės iš naujo tą artimą kontaktą užmegzti, pasidalinti patirtimis. Noriu iš jų išgirsti svarstymus, kaip jie jautėsi, kad tėtis išvykęs ir kažką keisto veikia, net tikiu, kad tai gali mus suartinti.

Grubiai tariant, bėga ne kojos, o galva. Todėl norint įveikti distanciją, ji turi veikti nepriekaištingai. Tiesa, turiu prisipažinti, viena tokia diena buvo itin sunki ir beveik nepakeliama, buvau siaubingai piktas. Bet tik vieną dieną, ir tuo džiaugiuosi.

- Jūs savo kelionėje sutikote žmonių - tiek tiesiogine prasme, savo kelyje, tiek virtualiai, Facebook grupėje, kur žmonės reiškė savo palaikymą jums. Ką jums tai reiškia?

- O, kaip gerai, kad paklausėt! Naudodamasis proga labai norėčiau padėkoti trims vaikinams, kurie mano vardu rašė minėtoje Facebook grupėje, nes aš per visą bėgimą savo profilyje nesu pats parašęs nė vieno žodžio, tačiau to imsiuos grįžęs į Lietuvą, nes labai noriu asmeniškai kreiptis į visus ten susibūrusius ir palaikančius.

O šiaip tai man kiekvieno poilsio metu Martinas perduodavo, kas Facebook grupėje vyksta, kas ką parašė, pakomentavo. Tai buvo, aišku, labai malonu, bet aš stengiausi to per daug nesureikšminti, nes bėgti juk man reikėjo (juokiasi - red.). O kaip sakiau, kuo mažiau galvoji, tuo geriau bėgasi. Užtat dabar nekantrauju paskaitinėti viską, kas ten vyksta.

Na, o pakeliui teko sutikti įvairių žmonių: ir tokių, kurie leptelėdavo „Crazy man“, ir tokių, kurie taip ir nesuprasdavo, kas čia vyksta, ką reiškia raidės LA-NY. Kai kurie žiūrėjo šaltai, kai kurie su šypsena, kai kurie smalsiai ir susidomėję klausinėdavo. Žinoma, tai akimirkai kai kurios žmonių reakcijos labai gerai nuteikdavo, bet, kaip minėjau, aš stengiausi savęs emociškai labai neužvesti, nes taip galima labai greitai save sudeginti ir kitą dieną bus labai sunku. Paprastai tariant, kuo tuštesnis vidus (mažiau emocijų, minčių), tuo lengviau bėgti. Tuo metu svarbiausia bėgti - o mąstyti ir jausti galima vėliau.

- Ar galėtumėte dabar „Čikagos Aido“ skaitytojams pažadėti dar vieną interviu? Gal prabėgus kiek laiko, kai jau susigulės mintys, kai jau pamatysite, kas pasikeitė po šios, galima sakyti, viso gyvenimo kelionės?

Gerai, aš tai su malonumu (juokiasi - red.). Jei tik skaitytojams bus noro dar kažką skaityti, jei neįgrisiu.

- Ačiū Jums už pokalbį. Tikiuosi - ne paskutinį kartą.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu