Knygos „Ilgosios pertraukos užrašai. Mokyklinių renginių scenarijai“ viršelis
Nesu nei pedagogas, nei renginių organizatorius, tačiau per visą netrumpą savo būtį bendravau su daugybe mokytojų, mielai lankydavausi mokyklų šventiniuose minėjimuose, literatūrinėse popietėse, mokinių spektakliuose. Mums, žiūrovams, klausytojams, visa tai buvo paduodama gatava, kaip ant lėkštutės ir nė motais – kaip buvo einama prie šio rezultato. O pasirodo, tai graži, nerimastinga kūryba, tai nuolatiniai ieškojimai, tobulinimai, atradimų džiaugsmai! Tai įdomu!
Taip rašau, nes paskatino Rasos Praninskienės knyga „Ilgosios pertraukos užrašai. Mokyklinių renginių scenarijai“. Pati autorė knygos įžangoje rašo: „Noriu pasidalyti savo patirtimi – pateikti scenarijų tekstus, patarimus, kaip ruoštis renginiui. Atskleisiu ir papildomų detalių, kurioms mokyklose paprastai neskiriama dėmesio, tačiau jos turi nemenką vertę – apie įvadinės foninės muzikos pasirinkimą, kvietimus ir plakatus, aibę kitų dalykų.“ Tikrai taip. Kad ir toks trumpas brūkštelėjimas ant kvietimo į literatūrinį teismą: „Dalyvavimas būtinas, antraip būsite atvesdinti“. Taiklu, patrauklu, humoristiška, teismine kalba. O tokių perliukų pilna.
Rengiantis proginiams minėjimams, jubiliejinėms iškilmėms ir t.t. (kaip ir apskritai prieš bet kokį kūrybinį darbą) didžiulė vertybė yra idėja, sumanymas. Tai turi būti nauja, patrauklu, aktualu. Autorė pabrėžia, kad idėja – pats svarbiausias dalykas, nuo jos ir pradeda ilgą, bet nenuobodų pasakojimą, kokiu būdu ją galima įgyvendinti. Ji pateikia dešimtis pavyzdžių, pasiūlymų. Tai teminiai renginiai: Rugsėjo 1-osios šventės, Abėcėlės šventės, pradinukų išleistuvės, Šeimos šventės, minėjimai, literatūrinės popietės, kalėdiniai vaidinimai... Jie kiekvienais mokslo metais vyksta bene visose mokyklose. Tačiau R. Praninskienės knyga – tai ne vadovėlis, ne metodiniai mokymai, o autorės patirtis (ketverius metus ji mokykloje dirbo renginių organizatore), pasamprotavimai, pastebėjimai. Ji ir pati siūlo kūrybiškai žiūrėti į jos tekstus, keisti juos, tobulinti, artinti prie savo aplinkos. Nes visada galima padaryti gražiau, įdomiau.
Vienas iš man labiausiai įstrigusių knygos scenarijų – „Atsisveikinimas su Tėvyne, arba trys Mykolo Kleopo Oginskio dienos“ (pagal Iwo Zaluski knygą). Tai vos septynių puslapių tekstas, tačiau kaip gerai parinkti pagrindiniai I. Zaluski knygos akcentai, kiek pateikta svarbiausios informacijos apie M. K. Oginskį, jo epochą, apie jo nemirtingąjį polonezą. „Prisiminkime šią iškilią asmenybę, – kviečia scenarijaus autorė – „Tarnauti Tėvynei“, kol mes dar esame čia, kol dar neišsivaikščiojome po kitas šalis. „Atsisveikinimas su Tėvyne“. O gal dabar svarbiau pasakyti: „Išsaugokime Tėvynę“? Kokie aktualūs žodžiai šiems laikams, kai tūkstančiai jaunų veidų palieka Lietuvą, emigruoja į užsienį.
Prie moksleivių patriotinio ugdymo ženkliai gali prisidėti ir scenarijus Kovo 11-osios minėjimo proga (pagal D. Vildžiūno dokumentinį filmą „Kovo 11-osios kontekstai“). Mums, tų įvykių dalyviams, liudininkams tai labai jautrus prisiminimas apie netolimus, bet vis labiau nutolstančius istorinius virsmus, o ką jau bekalbėti apie šių dienų moksleivius, kuriems būtina apie tai pasakoti, parodyti, paaiškinti. Minėjimo scenarijus – tai trumpa, jaudinanti, nepamirštama naujosios laisvosios Lietuvos atminimo kronika.
Visų knygos autorės pateiktų scenarijų vienoje žiniasklaidai skirtoje apžvalgoje nesuminėsi, neaprėpsi, neaptarsi. Tačiau visgi negaliu neatkreipti dėmesio į literatūrinės popietės „Akimirka Simonaitytei“ scenarijų. „Kas yra Ieva Simonaitytė šiame skubančiame, pelno, šlovės ir populiarumo siekiančiame pasaulyje? – skaitome scenarijaus įvade. [...] Ar nepastovių literatūrinių madų vėjai nenunešė Simonaitytės balso į beribį užmaršties okeaną, iš kurio niekas negrįžta, nes tautos atmintis sumaniai ir nuolatos grindžiama vienadienių, netikrų dienų gausa?“
Paminėtina, kad apie ilgą ir turiningą I. Simonaitytės gyvenimo kelią, kūrybą visur kalbama... pačios rašytojos lūpomis. Pateikiamos būdingiausios jos romanų, atsiminimų, laiškų vietos, kurios atskleidžia ir Simonaitytės rašymo manierą, ir ją supančią aplinką, ir nuolat kamuojančius visokius negalavimus, ir nevisada lengvą charakterį, kaprizingumą, ir meilę. Štai scenarijuje parinkti I. Simonaitytės žodžiai apie jos rašymą, kurie trumpai ir aiškiai apibūdina rašytojos kūrybinį triūsą:
„Žmonės! Daug jų praėjo. Nuo pat vaikystės. Įsirėžė! Dažnas su skausmu, dažnas su ašarom...
O kai rašau – tai man labiausiai rūpi, kad tas žmogus išeitų gyvas, kad suprantamas jo elgesys. O kaip rašyti? Čia jau renkiesi, kas geriausiai tinka, kas derinasi.
Na, kompozicija ten, personažai, vidinis monologas – aš nežinau šitų dalykų, aš jų nesuprantu. Ir nežiūriu. Rašau savo nuovoka.
Ale pasitaiko ir kuriozų. Kartais užbaigi visą skyrių, ir jis tau pačiai taip gražus, taip gražus, kad skaitai skaitai – lyg kokio didelio žmogaus sukurta. Ar jau beveik atmintinai išmoksti... O paklausyk skaitytojų ar kritikų – tai pats silpniausias besąs... Atiduodi knygą ir pasilieki amžinoje baimėje. Niekada nesi tikra, kaip įvertins...“ (p.255).
Skaitai, klausai ir pamąstai: kaip aiškiai, atvirai pasakyta. Tačiau ar tikrai taip?! Tik iš pirmo žvilgsnio taip atrodo. Juk ir kūryba – tai paslaptis, kai niekada iki galo negali būti išsakyta, parodyta... Kiekvienas savaip ją suprantame, savaip priimame. Kuo didesnis, talentingesnis kūrėjas, tuo daugiau mums atveria erdvės savom interpretacijom, savom įžvalgom. Taip yra ir su I. Simonaitytės romanais, apsakymais... Ir puiku, kad į tą spalvingą jos pasaulį įvedama karta, kuri dar tik mokyklos suole, kuriai dar viskas prieš akis.
Galiu tik pritarti knygos anotacijoje pateiktoms mintims, kad „Rasos Praninskienės knyga taps idėjų sąsiuviniu būsimiems, nepakartojamiems, išskirtiniams renginiams, ir nesvarbu, ar jie būtų skirti vienai klasei ar kelioms, galbūt mokytojų auditorijai, mokinių tėveliams, buvusiems mokiniams.
Jonas Laurinavičius