Agnes Irwin mokykla yra elitinė privati švietimo įstaiga Filadelfijoje, kurią 1869 metais įkūrė Benjamino Franklino proproanūkė. Iki šiol tai buvo tik mergaičių mokykla. Nors mokykla ir nenori to pripažinti, tačiau praėjusiais metais, leidusi vienai mokinei „pasikeisti“ lytį ir „vadintis“ berniuku, ji tapo bendrojo lavinimo švietimo įstaiga. Šiuo sprendimu mokykla suteikė „jam“ krūvą specialių privilegijų, tarp kurių yra leidimas pasikeisti vardą iš jos į „jo“, dėvėti kitokią uniformą, naudotis atskiru tualetu, vilkėti smokingą suknelių jūroje išleistuvėse bei būti oficialiai įvardintai „juo“ mokykloje ir jos leidiniuose.

„Progresyvu“ yra viena, tačiau toks sprendimas peržengia tiek sveiko proto, tiek gero verslo ribas. Šiuo sprendimu buvo išduoti visi tie, kurie pasirinko Agnes Irwin mokyklą dėl to, kad ji buvo mergaičių mokykla. Iš tiesų, keletas šeimų jau paliko mokyklą. Kadangi žmonės gali būti arba „ji“, arba „jis“, o mokykla nusprendė oficialiai priimti „jį“, tai ši abiturientų karta bus pirmoji bendrojo lavinimo mokyklos karta per 148 mokyklos gyvavimo metus. Kitaip to įvardinti neįmanoma.

Štai kodėl toks politinis korektiškumas yra žalingas tiek mokyklai, tiek tėvams, tiek mokiniams. Reikalas visai ne pačiame translytiškumo fakte. Pagrindinė problema slypi tame, jog švietimo įstaiga sulaužė savo nuostatus ir bando visus apmulkinti. Negalima teigti, kad mokykla vis dar yra „tik mergaičių“, kai joje mokosi berniukai. Tai tas pats, kas kartoti, jog esi vegetaras, leidžiant dantis į sultingą mėsainį.

Sprendimas buvo paprastas. Reikėjo paaiškinti mokiniui/mokinei bei jo/jos tėvams, jog tai yra tik mergaičių mokykla, todėl „berniukai“ joje mokytis negali. Jokių išimčių. Tokiu atveju, mokinys/mokinė arba turėtų laikytis taisyklių (su kuriomis sutiko tiek jis, tiek jo šeima prieš įstojant), arba susirasti naują mokyklą. Toks sprendimas būtų parodęs, jog Agnes Irwin mokykla yra pasiryžusi laikytis savo principų ir istorijos. Mokykla būtų parodžiusi, kad gali ir užjausti, ir laikytis įstatymų. Ar galėtų būti už tai geresnis pavyzdys visoms jaunoms mergaitėms? Tačiau Agnes Irwin visiškai susimovė.

Žinoma, keletas neįvardijamų plačiaburnių būtų parėkavę, jeigu dėl mokyklos veiksmų mokiniui būtų tekę palikti mokyklą, tačiau, galų gale, Agnes Irwin mokykla būtų išsaugojusi savo patikimumą. Vietoje to mokykla pasirinko politiškai korektišką kelią, kuris tik kelia problemas. Mokestis už mokyklą vienai šeimai kainuoja daugiau nei 35 tūkstančius dolerių per metus, todėl bent vieno vaiko netekimas smarkiai atsiliepia bendram mokyklos pelnui.

Paskaičiuokime. Jeigu iš mokyklos išeina ketvirtokas, o mokestis už mokslą likusius aštuonerius metus lieka toks pat, tai to vaiko netektis mokyklai kainuoja 278 tūkstančius dolerių. Keletas paslaugų atsisakiusių šeimų ir pasitraukusių, pasipiktinusių rėmėjų – Agnes Irwin mokykla netenka milijonų dolerių. Likusių mokinių tėvams tenka bandyti susitaikyti su didėjančiais mokslo įkainiais, o jeigu jiems tai nepavyksta – mokykla netenka dar daugiau pinigų. Ir viskas tik todėl, kad bandė visiems įtikti ir pamiršo, kas yra iš tikrųjų.

„Vienos lyties mokykla“ – pagrindinė priežastis, dėl kurios tėvai ir mokiniai renkasi tokią mokyklą. Leidus mokykloje mokytis kitos lyties asmeniui, sugriūva visa struktūra. Tai spjūvis į veidą tėvams, kuriems buvo pažadėta, jog mokykloje mokysis tik vienos lyties mokiniai. Tokie sprendimai atveria Pandoros skrynią. Kas jeigu vienu „berniuku“ paseks dar dešimtis „berniukų“? Ar galima leisti moterimis save laikantiems vyrams varžytis su moterimis sporte? Ar teisėta „laikyti save moterimi“ siekiant įstoti į universitetą, kuris skiria pirmenybę moterims? Ar žmonės gali teigti esą kitokios etninės kilmės nei yra iš tikrųjų vien dėl to, jog patys save laiko kitos etninės kilmės? Koks skirtumas tarp to ir savęs laikymo kitos lyties atstovu? Ar baltodžiai vyrai gali kreiptis dėl paskolų ir specialių projektų, kurie yra skirti moterims ir mažumoms, vien dėl to, kad save laiko priklausančiais pastarųų ratui? Kokia lytis turėtų būti žymima pase, vairuotojo pažymėjime ir gimimo liudijime? Kur visa tai baigiasi?

Tokie sprendimai leidžia žmonėms manyti, kad jie gali daryti viską, ko nori. Tokie sprendimai moko, kad visos taisyklės turi dvi puses (viena taisyklių pusė yra skirta tiems, kurie sukalba magiškus žodžius „kultūrinė įvairovė“ bei „mane tai žeidžia“, o kita pusė skirta visiems likusiems). Tai demonstruoja, jog „visų teisės yra lygios, su niekuo nebus elgiamasi išskirtinai“ – pagrindinis Amerikos šūkis – yra tik nusenusi istorinė atlieka.

Atėjo metas naudotis sveiku protu, nes blogesnių dalykų savo vaikų mokyti jau nebegalėtumėme.