Po dar vienos šaudynių tragedijos Amerikoje verda diskusijos dėl ginklų kontrolės. Kaip ir anksčiau, bet kokios pastangos riboti žmonių prieigą prie ginklų turi milžinišką kliūtį. Antroji pataisa vis labiau tampa ne tik konstitucine kliūtimi ginklų kontrolei, bet ir vis didesne politine kliūtimi.
Amerikoje svarbiausias dalykas yra teisė į amerikiečių teises. Bet kokia kaina. Tai logiška – iš piliečių jų teisės neturėtų būti atimamos. Tačiau reikalas tas, kad kalbėdami apie „teisę į ginklą“ mes vis labiau tolstame nuo savo pačių istorijos.
Atspėkite, kuriame amžiuje Aukščiausiasis teismas pirmą kartą konstatavo, kad žmonės turi individualias teises į šaunamuosius ginklus? Atsakymas: XXI amžiuje. Tik 2008 m. – tais metais, kai prezidentu buvo išrinktas Barackas Obama – Aukščiausiasis teismas pirmą kartą patvirtino, kad Konstitucija draudžia kontroliuoti ginklus. Ir šis nuosprendis buvo priimtas minimaliu skirtumu: 5-4.
Norint suprasti šio sprendimo svarbą, reikėtų grįžti į 1991-uosius, kai tuo metu jau į pensiją išėjęs vyriausiasis Aukščiausiojo teismo teisėjas Warrenas Burgeris sutiko duoti interviu nacionalinei televizijai. Burgeris visada buvo griežtas konservatorius, dievinamas dešiniųjų ir specialiai parinktas prezidento Nixono, kad kovotų su „kairuolišku aktyvizmu“ Aukščiausiajame teisme.
Nepaisant iki kaulų smegenų persismelkusio konservatyvizmo, Burgeris laikėsi pozicijos, kad Konstitucija numato individualią teisę į šaunamąjį ginklą. Priešingai, pasak jo: „Antroji pataisa nukentėjo nuo didžiausios aferos – ir aš noriu pabrėžti žodį „afera“ – kokią tik esu matęs per savo gyvenimą. Specialieji interesai apgavo ir apmulkino Amerikos visuomenę.“ Vėliau teisėjas ne kartą patvirtino, kad jis tvirtai tiki, jog Antroji pataisa negarantuoja asmenų teisės į šaunamuosius ginklus.
Burgerio pozicija atitiko kritinės daugumos advokatų ir teisėjų požiūrį. Antrojoje pataisoje rašoma: „Gerai reglamentuojama civilių kariuomenė yra būtina užtikrinti valstybės laisvę, todėl liaudies teisė į ginklų turėjimą ir nešiojimą negali būti pažeista“. Pasak Burgerio, nuoroda į „gerai reglamentuojamą civilių kariuomenę“ reiškė, kad Antrąja pataisa buvo siekiama neleisti federalinei valdžiai panaikinti valstijų kariuomenių.
Šis požiūris, kuris taip smarkiai skiriasi nuo šiandien paplitusios interpretacijos, turi ilgą istoriją. 1840-aisiais Tenesio valstijos Aukščiausiasis teismas įteisino visuotinai priimtą požiūrį, kad tikroji teisės nešioti ginklus reikšmė yra „visuomenės gynimas kariniu keliu“, todėl, pavyzdžiui, medžiotojas „gali 40 metų kasdien su savimi turėti savo šautuvą ir niekas negalėtų apie jį pasakyti, kad jis nešiojo ginklą“.
XX amžiuje pagrindinis Aukščiausiojo teismo spendimas priimtas 1939 metais, kai jis atmetė iššūkį 1934 metų Nacionaliniam šaunamųjų ginklų aktui, draudžiančiam laikyti nupjautavamzdžius šautuvus, ir vienbalsiai sutarė, kad draudimas nepažeidė Antrosios pataisos, kuri kalba apie „civilių kariuomenę“, o ne individualius asmenis.
Ilgus dešimtmečius praktiškai visi žemesnės instancijos teismai atmesdavo išvadą, kad Antroji pataisa gina individualią teisę į ginklus. Tad kas nutiko pastaraisiais metais? Iš dalies už tai atsakingos puikiai organizuotos, puikiai finansuojamos ir ryžtingai nusiteikusios interesų grupės – pirmiausia Nacionalinė šaunamųjų ginklų asociacija – kurios ėmėsi išskirtinės kampanijos įtikinti visuomenę, o galiausiai ir teismus, Antrąją pataisą interpretuoti taip, kaip palanku joms.
Kampanija visuomenėje sulaukė atgarsio, nes atitiko visuotinai paplitusias vertybes daugelyje šalies vietų. NRA interpretaciją strategiškai populiarinti ėmė ir balsų siekiantys politikai. Per trumpą laiką NRA teiginys apie Antrąją pataisą – kurį vos prieš 24 metus ultrakonservatyvus vyriausiasis teisėjas pavadino afera – buvo pripažintas Aukščiausiajame teisme.
Svarbi išlyga: Antrosios pataisos tekstas yra dviprasmiškas, ir iš tiesų gali būti vertinamas kaip individuali teisė į ginklus – istorikai iki šiol dėl to ginčijasi. O kadangi individuali teisė į ginklus nuo seno buvo centrinė Amerikos kultūros – nors ir ne jurisprudencijos – dalis, federaliniai teisėjai nesiima visiškai jos uždrausti.
Laimei, Aukščiausiasis teismas leido suprasti, kad ši teisė turi tam tikrus apribojimus, pvz., asmens patikrinimas ar privaloma registracija. Tačiau net ir tada kai Antroji pataisa nėra rimta teisinė kliūtis ginklų reformoms, ji tampa politiniu kvietimu į kovą, bet ką, prabylantį apie ginklų kontrolę, paverčiančiu kone Konstitucijos niekintoju. O tai trukdo priimti racionalius sprendimus.
