Daugiau 
 

Kaip Vašingtonas sugebėjo praganyti 3 branduolines bombas

12/15/2023 Aidas

Jungtinės Amerikos Valstijos prarado mažiausiai tris branduolines bombas, kurios iki šiol nėra aptiktos. Kaip tai nutiko? Kur šie užtaisai dabar galėtų būti? Ir ar jie apskritai kada nors bus surasti?

Tai buvo ramus žiemos rytas pačiame Šaltojo karo įkarštyje. 1966 m. sausio 17 d. apie 10 val. 30 min. vienas Ispanijos žvejys pastebėjo iš dangaus krintantį deformuotą paketą, kuris tyliai leidosi į Alborano jūrą. Po juo kažkas kybojo, bet vyras negalėjo suprasti, kas tai galėtų būti. Nežinomą daiktą pasiglemžė bangos.

Tuo pat metu netoliese esančio Palomareso žvejų kaimelio gyventojai, pažvelgę į tą patį dangų, matė visiškai kitokį vaizdą – į juos skriejančius du milžiniškus ugnies kamuolius. Vos per kelias sekundes apsnūdusi kaimo idilė buvo sugriauta. Pastatai drebėjo. Į žemę smigo skeveldros, krito kūno dalys.

Po kelių savaičių Philipas Meyersas, dirbęs bombų neutralizavimo pareigūnu Sigonelos karinio jūrų laivyno bazėje Rytų Sicilijoje, gavo pranešimą: Ispanijoje – itin slapta ekstremali situacija ir jis turi ten skubiai vykti.

Tačiau iš tiesų misija jau nebuvo tokia slapta. Laikraščiai viame pasaulyje skelbė žinias apie šią baisią avariją: ore susidūrus dviem JAV kariniams lėktuvams žuvo septyni abiejų įgulų nariai, o po visą Palomaresą išsibarstė keturios termobranduolinės B28 bombos.

Trys buvo greitai aptiktos sausumoje, bet viena dingo žėrinčioje mėlynoje platybėje – nugulė Viduržemio jūros dugne. Taip prasidėjo bombos – ir branduolinės galvutės, kurios sprogstamoji galia prilygsta 1,1 mln. tonų trotilo, – paieška.

Informacijos trūkumas

Palomareso incidentas nėra vienintelis, kai branduolinis ginklas atsidūrė ten, kur jo neturėtų būti. Nuo 1950 metų buvo užfiksuoti mažiausiai 32 panašūs atvejai. Dažniausiai šie užtaisai buvo išmesti per klaidą arba dėl avarinės situacijos ir vėliau surasti. Tačiau trys JAV bombos pradingo ir iki šiol slypi kažkur žemėje ar vandenyje.

Dauguma tokių incidentų įvyko Šaltojo karo metais, kai Amerika baiminosi garantuoto abipusio susinaikinimo su Sovietų Sąjunga. Dėl šios priežasties 1960–1968 m. JAV buvo vykdoma operacija „Chromo skliautas“, kuri numatė, kad šalies oro erdvėje nuolat privalo budėti branduolinėmis bombomis ginkluoti lėktuvai. Visas amerikiečių incidentų sąrašas išaiškėjo 9-ajame dešimtmetyje, kai JAV Gynybos departamentas išslaptino jų santrauką.

„Tačiau mažai ką žinome apie Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Rusiją ar Kiniją, todėl neturime tikrųjų skaičių“, – sakė Jeffrey Lewisas iš Ginklų neplatinimo studijų centro Kalifornijoje.

SSRS branduolinė praeitis ypač miglota – 1986 m. jos arsenale buvo apie 45 tūkst. tokių užtaisų. Yra žinoma, kad sovietai taip pat pametė kelias bombas, kurios iki šiol neaptiktos. Tačiau, skirtingai nei JAV incidentai, visi užtaisai nugarmėjo į dugną kartu su povandeniniais laivais ir jie tiesiog nepasiekiami.

Vienas tokių incidentų įvyko 1970 m. balandžio 8 d., kai užsidegė sovietų branduolinio povandeninio laivo K-8 oro kondicionavimo sistema jam plaukiant per Biskajos įlanką – smarkiomis audromis garsėjantį vandens ruožą Atlanto vandenyne prie Ispanijos ir Prancūzijos krantų, kur daugybė laivų sutiko savo tragišką pabaigą. Su K-8 paniro ir keturios branduolinės torpedos.

Tiesa, laivai ne visada likdavo katastrofos vietoje. 1968 m. Ramiajame vandenyne į šiaurės vakarus nuo Havajų paslaptingai nuskendo sovietų K-129 su trimis branduolinėmis raketomis. JAV netrukus apie tai sužinojo ir nusprendė slapta perimti šį branduolinį prizą. Ekscentriškasis amerikiečių milijardierius Howardas Hughesas, išgarsėjęs plačia veikla, pradedant piloto ir baigiant kino režisieriaus, apsimetė staiga susidomėjęs giliavandene kasyba.

„Bet H.Hughesui giliavandenė kasyba tikrai nerūpėjo – jis užsimojo sukonstruoti milžiniškas žnyples, kurios nusileistų iki pat vandenyno dugno, sugriebtų šį povandeninį laivą ir iškeltų į paviršių“, – sakė Lewisas.

Vis dėlto projektas „Azorian“ baigėsi nesėkme: traukiamas į paviršių povandeninis laivas subyrėjo – branduoliniai užtaisai vėl nugarmėjo į jūros dugną.

Laukė nusivylimas

Retkarčiais pasirodo pranešimų, kad kai kurie JAV prarasti branduoliniai ginklai aptikti. Į atsargą išėjęs amerikiečių karininkas Derekas Duke’as 1998 m. užsimojo surasti bombą, kuri 1958 metais buvo numesta netoli Taibio salos Džordžijos valstijos pakrantėje. Jis apklausė pilotą, skraidinusį šį užtaisą, ir asmenis, kurie prieš daugybę dešimtmečių bandė jo ieškoti.

Galiausiai Duke’as susiaurino paieškas iki Vasavo Saundo – netoliese esančios Atlanto vandenyno įlankos. Jis net kelerius metus laivu tyrinėjo gelmes su Geigerio skaitikliu, kuris leidžia pastebėti radioaktyviosios spinduliuotės šuolius, išduodančius galimą bombos vietą. Vieną dieną karininkas aptiko vietą, kur radiacija buvo dešimtkart didesnė nei kitur. Valdžia nedelsdama išsiuntė specialistų komandą, bet branduolinės bombos jie nerado: radiacijos anomaliją lėmė natūrali jūros dugne esančių mineralų spinduliuotė.

Bandė eksperimentuoti

Kai Meyersas su komanda pagaliau atvyko į Palomaresą, kur 1966 m. sausį nukrito bombonešis B52, JAV kariškiai vis dar ieškojo dingusios branduolinės bombos. Povandeninėje paieškoje pasitelktas „Alvin“ – tuo metu pažangiausias giluminis povandeninis laivas, galintis pasiekti anksčiau nepasiektą gelmę. Šis aparatas kasdien nerdavo į mėlyną Viduržemio jūros vandenį, kur vyko vizualinė bombos paieška. 1966 m. kovo 1 d. „Alvin“ pagaliau kažką pastebėjo – pėdsaką, kurį paliko bomba, kai pirmą kartą atsitrenkė į jūros dugną. Vėliau kariškiai pamatė suapvalintą dingusio branduolinio užtaiso galiuką, uždengtą vaiduokliška drobe – jo baltu parašiutu, kuris krisdamas išsiskleidė tik iš dalies ir susipainiojo su brangiu savo kroviniu.

Kaip ištraukti šį radinį iš vandenyno dugno 870 m gylyje? Komanda improvizavo su kelių šimtų metrų ilgio stipriu nailoniniu trosu ir metaliniu kabliu, kuriuo bomba turėjo būti iškelta arčiau paviršiaus. Tada į jūrą būtų nusileidęs naras ir tvirčiau užfiksavęs užtaisą. Planas nesuveikė. Užkabinus sprogmenį ir jau pakėlus nuo dugno parašiutas staiga pradėjo atlikti savo funkciją – stabdė užtaiso kėlimo greitį. Galiausiai dėl didelio pasipriešinimo trosas nutrūko, o branduolinė bomba vėl lėtai nugrimzdo. Tik šį kartą nugulė dar giliau.

Po mėnesio panaudotas kitokio tipo povandeninis laivas-robotas, kuriuo bomba galiausiai iškelta suėmus už parašiuto. Tiesa, sprogmens korpusas buvo deformuotas, todėl jo nebuvo įmanoma neutralizuoti įprastu būdu. Specialistai privalėjo išpjauti dalį išorinio kiauto.

„Turėjo būti nepaprastai baisu gręžti skylę vandenilio bomboje, – sakė Meyersas. – Bet jie tai padarė.“

Smūgis teko Japonijai

Nors bandymai surasti tris iki šių dienų dingusias bombas nebuvo sėkmingi, manoma, kad rizika kilti branduoliniam sprogimui maža. Norint suprasti, kodėl, vertėtų pažvelgti, kaip veikia tokie užtaisai.

1905 m. rugsėjį mokslo genijus Albertas Einsteinas užrašė idėją, kuri tapo garsiausia pasaulio formule. E=mc², arba energija lygi objekto masei, padaugintai iš šviesos greičio kvadrato. Tai reiškia, kad kiekvienas mūsų pasaulį sudarantis atomas gali būti paverstas energija ir atvirkščiai.

Praėjus 34 metams Einsteinas parašė JAV prezidentui Franklinui Rooseveltui perspėdamas, kad naciai bando paversti jo teoriją dar nematytu ginklu. Amerikiečiai skubiai ėmėsi darbo ir jau 1945 m. panaudojo pirmąjį naują užtaisą Japonijoje. Hirošimoje, o po kelių dienų ir Nagasakyje numestos JAV bombos buvo originalios – atominės.

Jos veikia branduolio skilimo pagrindu, kai daug energijos turinčios subatominės dalelės (neutronai) susiduria su dideliais stabiliais radioaktyviaisiais elementais. Jie dėl to tampa nestabilūs ir suskyla į smulkesnius elementus. Tokia reakcija išskiria didžiulį kiekį energijos ir dar daugiau neutronų, o tai tiktai pagreitina kitų atomų skilimą, kol ši milžiniška grandininė reakcija baigiasi.

Prieš pirmąjį atominės bombos bandymą mokslininkai nebuvo tikri, ar ši reakcija iš tiesų sustos, – pasaulio pabaigos tikimybė atrodė labai reali. Atominėse bombose paprastai buvo naudojamas į ginklą panašus įrenginys, kuris iššaudavo tuščiavidurę „kulką“, pripildytą tokios medžiagos kaip uranas-235, į dar didesnį kiekį urano-235. Arba bombose buvo naudojami įprasti sprogmenys, kurie suspaudžia plutonio-239 atomus, kol šie pasiekia kritinę masę ir išspjauna neutronus, pradėdami grandininę branduolio skilimo reakciją.

Hirošimoje ir Nagasakyje tokie ankstyvieji ginklai viską sulygino su žeme kelių kilometrų spinduliu ir pražudė šimtus tūkstančių žmonių. Tie, kurie pateko į patį sprogimo centrą, paprasčiausiai sunyko, o kiti mirė nuo nudegimų arba radiacijos po kelių dienų, mėnesių ar metų.

Buvo apsaugos sistema

Tačiau vėlesni užtaisai, gaminti 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiais, kai ir prarasta daugiausia branduolinių bombų, buvo tūkstančius kartų galingesni. Vienas sovietų išbandytas užtaisas sukėlė maždaug 57 megatonų sprogimą, kai 6-ajame dešimtmetyje Bikinio atole Ramiajame vandenyne amerikiečių testuoti ginklai siekė apie 15 megatonų. Tai buvo termobanduolinės, arba vandenilio, bombos ir jos veikė jau kitu principu.

Pirmiausia, kaip ir atominių bombų atveju, įvykdavo skilimo etapas, kurio metu išsiskiria stulbinantis energijos kiekis. Tai uždegdavo antrąją šerdį, pripildytą vandenilio izotopų: deuterio (sunkusis vandenilis) ir tričio (radioaktyvusis vandenilis). Jiems susidūrus ir susiliejus į helį ir vieną laisvą neutroną išskiriama dar daugiau energijos. Tokia sistema paliko pakankamai vietos daugybei saugos įtaisų.

Štai, pavyzdžiui, prie Taibio saloje pamesta bomba, kuri vis dar guli Vasavo Saundo dumble. 1958 m. vasario 5 d. šis 3400 kg svorio termobranduolinis ginklas „Mark 15“ buvo pakrautas į bombonešį B-47, kuris ruošėsi prisijungti prie kito tokio orlaivio į ilgą mokymų misiją. Jos metu turėjo būti imituojama ataka prieš Sovietų Sąjungą, o Maskva trumpam virto Virdžinijos valstijos miestas Radfordas.

Pilotai pakilo iš Floridos ir manevruodami judėjo tikslo link siekdami išbandyti savo gebėjimą ištisas valandas skristi lėktuvu, kuriame gabenami sunkieji ginklai. Viskas klostėsi gerai, kol grįždami į bazę lėktuvai susidūrė su kitomis pratybomis Pietų Karolinoje. Šios grupės planas buvo perimti vieną iš B-47, bet įvyko nesusipratimas ir jie nepastebėjo antrojo bombonešio, gabenusio branduolinį ginklą. Jį skraidinęs B-47 avarijos metu buvo apgadintas. Pilotas nusprendė išmesti branduolinį užtaisą ir tada atlikti avarinį nusileidimą.

Sprogmuo į vandenis prie Taibio salos nukrito iš daugiau nei 9 km aukščio, tačiau net po tokio smūgio nedetonavo. Stebėtina, tačiau nė vienas iš žinomų 32 per klaidą išmestų branduolinių užtaisų niekada nesprogo, nors du iš jų užteršė didelę teritoriją radioaktyviosiomis medžiagomis.

Gali būti, kad dėl to reikia dėkoti sistemai, pagal kurią radioaktyviosios medžiagos, reikalingos skilimo reakcijai, yra atskiriamos nuo paties ginklo. Kapsulė, kurią šiuo atveju sudarė plutonis, į bombą turėjo būti įdedama tik paskutinę minutę, kai to prireikdavo. Tai reiškė, jog net jei įprastiniai ginklo sprogmenys sprogtų užtaisui esant lėktuve, radioaktyviosios medžiagos nespėtų pakankamai įkaisti, kad prasidėtų atomų skilimo reakcija.

Gelbėjo atsitiktinumas

Vėlesnėse bombose buvo ir tokių funkcijų kaip „vieno taško sauga“, kuri užtikrindavo, kad ginklas nesprogs jo specialiai neaktyvavus. Šiuose užtaisuose net ir detonavus įprastiems sprogmenims radioaktyvioji medžiaga nespėja pradėti reakcijos, nes, prieš ją suspaudžiant, yra išstumiama. Pasirodo, toks saugos funkcijų skaičius yra būtinas, nes jos ne visada suveikia.

Tai įrodo 1961 m. įvykęs incidentas, kurio metu virš Šiaurės Karolinos valstijoje esančio Goldsboro miesto sugedo B-52 bombonešis, gabenęs dvi branduolines bombas. Jos išmestos iš lėktuvo – viena buvo beveik neapgadinta, nes išsiskleidė parašiutas, bet po detalesnės apžiūros paaiškėjo, kad net 3 iš keturių saugiklių nesuveikė.

Tuometis JAV saugumo sekretorius šį įvykį apibūdino taip: „Dėl menkiausio atsitiktinumo, paprasčiausiai dėl to, kad nesuveikė du laidai, mes išvengėme branduolinio sprogimo.“

Kita branduolinė bomba nukrito ant žemės ir suskilo į atskiras dalis, kurios išsibarstė po lauką. Dauguma atplaišų buvo surastos, bet viena, kurioje yra urano, tebėra įstrigusi maždaug 15 metrų po žeme. JAV oro pajėgos įsigijo užtaisą supantį žemės plotą, kad atgrasytų žmones nuo bandymų jį iškasti.

Kai kuriuos incidentus sunku suvokti, todėl gali pasirodyti, kad jie išgalvoti. Galbūt vienas keisčiausių nutiko 1965 m., kai lėktuvnešyje „USS Ticonderoga“ vykusios pratybos pasisuko netikėta linkme. Tuo metu pradėjo judėti iš laivo angaro liftu keliamas A4E „Skyhawk“, kuriame buvo B-43 branduolinė bomba. Įgula ant denio greitai suvokė, jog lėktuvas tuoj nuriedės už borto, todėl pradėjo mojuoti, kad pilotas nuspaustų stabdį. Bet šis signalų nepamatė: jaunas leitenantas, orlaivis ir branduolinis užtaisas dingo Filipinų jūroje. Ten jie yra iki šiol maždaug 5 km gylyje apie 80 km nuo Japonijai priklausančios Okinavos salos.

Sprogimas po vandeniu

Nepaisant beveik pustrečio mėnesio trukusios paieškos, 1958 m. balandžio 16 d. Taibio salos bomba paskelbta negrįžtamai prarasta. Kaip teigiama ją išmetusio piloto parodymuose, ginkle branduolinės kapsulės nebuvo. Bet kai kurie žmonės nerimauja, kad tai netiesa.

1966 m. JAV gynybos sekretoriaus padėjėjas užsiminė, kad ši bomba buvo sukomplektuota – su plutonio šerdimi. Jeigu tai tiesa, „Mark 15“ vis dar galėtų sukelti termobranduolinį sprogimą. Manoma, kad šiandien bomba guli 1,5–4,5 m gylyje įstrigusi jūros dugno dumble. 2001 m. padaryta išvada, kad jeigu viduje esantys įprasti sprogmenys vis dar nepažeisti, šis užtaisas galbūt kelia rimtą detonavimo pavojų, tad geriau jo nejudinti.

Bet ar branduolinis ginklas gali sprogti po vandeniu? Pasirodo, gali. 1946 m. liepos 25 d. JAV susprogdino atominę bombą Bikinio atole – nuostabaus grožio atogrąžų salų grandinėje, kurią supa turkio spalvos koraliniai rifai, už kurių plyti tamsiai mėlynas Ramusis vandenynas. Užtaisas buvo maždaug 27 m gylyje, o virš jo plaukiojo laivai su kiaulėmis ir žiurkėmis.

Keli laivai nuskendo akimirksniu, o didžioji dalis gyvūnų žuvo arba nuo pirminio sprogimo, arba vėliau dėl radiacijos poveikio. Viename įspūdingame tos dienos vaizde matyti, kaip milžiniškas baltas grybo formos debesis kyla lyg kokia nežemiška oro stichija virš palmėmis apaugusio paplūdimio. Dėl šio ir kitų bandymų radiacija salų grandinėje pasiekė nepaprastai aukštą lygį. Net ir šiandien teritorija lieka užteršta. Kadaise ten gyvenę žmonės nebegali sugrįžti į savo namus, kaip ir Černobylyje, suklestėjo laukinė gamta.

Radiacijos grėsmė

Lewisas abejoja, kad trys dingę JAV branduoliniai užtaisai kada nors bus surasti. Iš dalies tai lemia tos pačios priežastys, neleidusios sprogmenų aptikti iš pat pradžių.

Viena jų – šių ginklų ieškoma vykdant vizualinę paiešką, o tai nepaprastai sudėtinga. Lėktuvams nukritus į vandenyną tyrėjai dažnai po kelių dienų ar savaičių randa juodąją dėžę.

Taip gali pasirodyti, kad naudojant šiuolaikines technologijas nesunku aptikti mažus objektus didžiuliuose vandens telkiniuose. Bet šį procesą pagreitina skleidžiamas pasikartojantis elektroninis impulsas, atkreipiantis paieškų komandų dėmesį.

Pamestose termobranduolinėse bombose tokios funkcijos nebuvo, tad ieškotojai turi susiaurinti veiklos sritį, tada imtis lėto darbo. Tai varginantis ir neefektyvus procesas, kuriam reikia narų arba povandeninių aparatų. Žinoma, būtų galima ieškoti radioaktyvumo šuolių, tai bandydamas rasti Taibio salos bombą darė atsargos karininkas Duke’as. Tačiau ir tokia strategija nėra patikima, nes branduolinės bombos neskleidžia daug spinduliuotės.

„Jos sukurtos taip, kad nekeltų radiacijos pavojaus žmonėms, kurie su jomis dirba, – sakė Lewisas. – Žinoma, užtaisai yra radioaktyvūs, bet tai nėra didelė radiacija – kad ją užfiksuotum, turi būti labai arti.“

1989 m. Barenco jūroje prie Norvegijos krantų nuskendo kitas sovietų povandeninis laivas K- 278. Kaip ir K-8, jis buvo varomas branduoliniu varikliu, o nelaimės metu gabeno dvi branduolines torpedas. Jau kelis dešimtmečius K-278 nuolaužos guli apie 1,7 km gylyje.

Bet 2019 m. mokslininkai nustatė, kad vandens mėginiuose, paimtuose iš nuskendusio povandeninio laivo ventiliacijos vamzdžio, radiacijos lygis buvo iki 100 tūkst. kartų didesnis negu įprastame jūros vandenyje. Tai keista. Manoma, kad radioaktyvieji elementai iš K-278 branduolinio reaktoriaus – o ne branduolinių torpedų – teka pro ventiliacijos angą dėl įtrūkių, susidariusių laivui sudužus. Bet vos už pusės metro nuo to paties vamzdžio paimtuose vandens mėginiuose radiacijos lygis jau buvo normalus.

Vis dėlto Lewisas pabrėžia ne prarastų branduolinių ginklų keliamą pavojų, o tai, ką jie mums primena: sudėtingų sistemų, skirtų užtikrinti pavojingų išradimų saugumą, trapumą: „Susikūrėme tokią iliuziją, kad žmonės, kurie valdo branduolinius ginklus, yra kitokie negu visi kiti, kad jie daro mažiau klaidų arba yra protingesni. Bet su branduoliniais užtaisais dirbančios struktūros yra tokios pat kaip ir visos kitos. Jos klysta. Jos netobulos.“

Trys nerasti JAV branduoliniai užtaisai

„Mark 15“ bomba. 1958 m. vasario 5 d. išmesta prie Taibio salos Džordžijos valstijoje siekiant sumažinti lėktuvo svorį prieš avarinį nusileidimą.

B43 bomba. 1965 m. gruodžio 5 d. Filipinų jūroje bombonešis, kuriame buvo pilotas ir branduolinis ginklas, nuriedėjo nuo lėktuvą gabenusio laivo į vandenį ir dingo be žinios.

B28FI bomba. Netoli Tulės oro bazės Grenlandijoje 1968-ųjų gegužės 22 d. lėktuvo kabinoje įsiplieskus gaisrui 6 įgulos nariai katapultavosi, bet vienas nespėjo ir žuvo orlaiviui nukritus ant užšalusios jūros. Smūgio metu įprastiniai užtaisai sprogo, o branduolinė bomba subyrėjo į gabalus. Vienos dalies aptikti nepavyko.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu