Kanados ministras pirmininkas Justinas Trudeau asmeniškai sutiko pilną lėktuvą kelionės nuvargintų, bet laimingų Sirijos pabėgėlių, išsilaipinusių Toronte praėjusį penktadienį, sakydamas jiems, kad jie dabar yra „saugūs naujuose namuose“ ir išdalindamas jiems žieminius paltus.
„Šįvakar jie išlipa iš lėktuvo kaip pabėgėliai, bet į oro uostą jie įžengs kaip nuolatiniai Kanados gyventojai“, - anksčiau sakė jis oro uoste susirinkusiems vyriausybės pareigūnams.
„Tai nuostabus vakaras, kai mes ne tik galime parodyti visam lėktuvui naujų kanadiečių, kokia yra mūsų šalis, bet ir parodyti pasauliui, kaip reikia atverti savo širdis ir sutikti žmones, bėgančius nuo nepaprastai didelių kančių“, - pridėjo ministras pirmininkas.
Kanados visuomenės pasiryžimas priimti į šalį tūkstančius sirų akivaizdžiai kontrastuoja su Jungtinėmis Valstijomis, kur dauguma politikų ragina apriboti ar apskritai uždrausti pabėgėlių priėmimą į šalį.
Tuo tarpu opozicijos partijos Kanadoje, įskaitant neseniai sutriuškintus konservatorius, nesutaria tik dėl pabėgėlių priėmimo laikotarpio ir detalių, tačiau visoje šalyje nėra jokio didesnio pasipriešinimo planui iki vasario pabaigos priimti mažiausiai 25 000 Sirijos pabėgėlių.
Pirmoji 163 sirų banga praėjusį savaitgalį buvo finansuota asmenų ir organizacijų, kurie sutiko patenkinti atvykėlių apgyvendinimo, švietimo ir kitus poreikius. Rėmėjai tam turėjo surinkti kiek daugiau ne 28 000 Kanados dolerių, arba apie 20 000 JAV dolerių, kiekvienai šeimai.
Vos kelios šalies dalys neturėjo kokios nors ją atstovaujančios lėšų rinkimo organizacijos. Ontarijo miesto Muskokos rajone, populiariame atostogų taške į šiaurę nuo Toronto, vietos gyventoja Jody White sakė kartu su kitais vietiniais svarstanti pradėti rinkti lėšas pabėgėliams po to, kai susisiekė su Ontarijo miesto Huntsville rajono Jungtinės Kanados bažnyčios kongregacija. Nuo 16 iki 300 savanorių išsiplėtusi jos Sirijos pabėgėlių paramos grupė, kuri lėšas renka ir pardavinėdama sausainukus, taip pat kone iš karto pasiekė savo pirminį lėšų rinkimo tikslą, kai kaimynystėje gyvenantys Robertas ir Jacquie Nunnai paaukojo reikalingus 28 000 Kanados dolerių.
65-erių Nunnas sakė norėjęs kokiu nors būdu pažymėti savo išėjimą į pensiją, kai ant skelbimų lentos pamatė skelbimą žmogaus, parduodančio motorinę valtį. Kartu jis pastebėjo pabėgėlius remiančios grupės skelbimą. Perskaitęs juos abu, Nunnas nusprendė verčiau paaukoti pinigus nei nusipirkti valtį – nors ji ir „atrodė gana šauniai“, sakė jis.
„Prabangios kelionės, automobiliai ar valtys laikui bėgant atsibosta, o prisiminimai išblėsta, - sakė Nunnas, anksčiau niekada nerėmęs jokios pabėgėlių organizacijos. – Ši pagalba pabėgėliams turės įtakos kartų kartoms. Kur slypi didžiausia vertė, didžiausias indėlis? Tai apsvarstęs aš paėmiau ir išmečiau valties skelbimą.“
Nemažai paramos gauta ir iš verslininkų. Būstų nuomotojai daugelyje apylinkių siūlė pabėgėliams pigesnę nuomą, o Kanados nacionalinis geležinkelis pranešė išdalinsiantis 5 mln. Kanados dolerių bendruomenėmis, siekiant finansuoti pabėgėlių perkėlimą.
Victoria Esses, Vakarų Ontarijo universiteto psichologijos profesorė bei jo Migracijos ir etninių santykių tyrimų centro direktorė, sakė, kad nors kanadiečių parama pabėgėlių priėmimui kartais sumažėja, ankstesnės pabėgėlių bangos užsitarnavo gerą reputaciją.
„Daugybė jų tapo labai sėkmingais žmonėmis, - sakė ji. – Ir jiems puikiai pavyko sugrąžinti skolą šaliai.“
Profesorė Esses universitete įkūrė fondą pabėgėliams, per kurį buvo surinkta 48 000 Kanados dolerių, įskaitant nedideles aukas iš studentų.
„Kai kurie žmonės sako, kad tai yra tokia Kanada, kokią mes prisimename, - sako ji. – Kanada, kurią prisimenu aš, yra dosni ir tolerantiška įvairovei. Gera jausti, kad mes esame svetingi.“
Daugybė į Torontą atvykusių pabėgėlių sakė esą laimingi čia patekę.
„Mums teko labai daug iškęsti, - sakė Kevorkas Jamkossianas, atvykęs kartu su žmona Georgina ir jų pusantrų metukų dukrele Madeleine. – Dabar mums atrodo, kad pabėgome iš pragaro ir pasiekėme rojų.“
Nuotraukoje: Kanados premjeras asmeniškai sutiko pabėgėlius
