Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Karinė taikos palaikymo operacija

09/22/2017 Aidas
voloshina-1059-e1506453782474

Čia ir slypi visas gudravimas. Kaip mes puikiai žinome, kovotojai neįleidžia stebėtojų į okupuotos teritorijos gilumą. Be to, vos prieš dvejus metus, Donecko kovotojų vadeiva Aleksandras Zacharčenka pareiškė, kad jokių taikdarių, išskyrus rusų ar Rusijos kontroliuojamus taikdarius, į savo kontroliuojamas Donbaso dalis jis neketina įsileisti. O Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas dar 2015 metų gegužę po Normandijos formato derybų telefonu tikino, kad Kremlius visai ne prieš taikdarių įvedimą. Tiesiog iki tai padarant Ukraina privalo įvykdyti Minsko susitarimo sąlygas. Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas taip pat yra pasisakęs prieš taikdarių į Donbasą įvedimą, tikindamas, kad galimybė dislokuoti taikos palaikymo misiją Minsko susitarimuose nebuvo numatyta, o pati misija Ukrainos prezidentui yra reikalinga tik tam, kad „numestų nuo savęs atsakomybę už Minsko susitarimo pasirašymą“. O dabar Rusija pati inicijavo šio klausimo aptarimą JTO. Kas nutiko?

Dvi dienos prieš tai, kai Vladimiras Putinas, tegu ir su išlygomis, pasisakė už taikdarių įvedimą ir įsakė Lavrovui pateikti atitinkamos rezoliucijos projektą aptarimui JTO Saugumo Taryboje, kitas rusų diplomatas, nuolatinis Rusijos ambasadorius JTO Vasilijus Nebenzia, tvirtino, kad Ukrainos prezidento iniciatyvos tikslas yra nutraukti Minsko susitarimą. Rugsėjo 5 dienos vakarą, praėjus kelioms valandoms po Putino pasisakymo, Nebenzia pranešė žurnalistams, kad Rusija pateikė JTO Saugumo Tarybai savo taikos palaikymo misijos rezoliucijos variantą. Visas šis šurmulys ir sujudimas byloja apie tai, kad Rusijos vadovo sprendimas buvo priimtas spontaniškai, o jo valdininkams teko improvizuoti ir keisti pareiškimų ir pozicijų versijas pagal besikeičiančią situaciją.

Putino pareiškime yra dar keletas momentų, kurie liudija apie tai, kad taikdarių į Donbasą įvedimo rezoliucijos projektas nėra bandymas sureguliuoti tenykštę situaciją. Rusijos prezidentas reikalauja, kad taikos palaikymo misijos mandatas apsiribotų ESBO stebėtojų, kurių prorusiškų pažiūrų kovotojai nepraleidžia toliau demarkacijos linijos, saugumo užtikrinimu. O štai Ukraina laikosi pozicijos, kad taikdariai privalo būti dislokuojami visoje okupuotoje teritorijoje, o jų mandatas privalo užsibaigti ties siena su Rusija. Putino nuomone, taikdariai į Donbasą gali būti įvedami tik gavus leidimą iš kovotojų. O tuo tarpu Ukraina siekia išvengti tiesioginių derybų su „Donecko Liaudies Respublikos“ ir „Luhansko Liaudies Respublikos“ vadeivomis ir tvirtina, kad jie nėra savarankiški veikėjai, o Kremliaus marionetės.

Vladimiras Putinas imituoja taikos palaikymo procesą, pakeliui keldamas įvairias Ukrainai nepriimtinas sąlygas. Beje, apie tai, kad ši Maskvos iniciatyva tėra spąstai, jau pareiškė ir buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas. Jo nuomone, nors taikdarių įvedimas į Ukrainos rytus gali sumažinti dabartinį konflikto „karštumą“, tai taip pat gali visam laikui įtvirtinti ir įšaldyti tą konfliktą. Pasak Camerono, JTO taikdariai gali tapta savotiška siena tarp Autonominių Donecko ir Luhansko sričių rajonų ir likusios Ukrainos dalies. Kategoriškai prieš taikdarių įvedimą pasisakė ir buvęs JAV pasiuntinys JTO Johnas Boltonas Jis pareiškė, kad jei Ukraina sutiks su „mėlynųjų šalmų“ įvedimu, tai bus pati didžiausia jos klaida: „Nemanau, kad Ukrainoje turėtų būti dislokuoti taikdariai. Iš Ukrainos pozicijų, tai yra klaida. Tai reiškia, kad dar labiau padidinamas Rusijos dalyvavimas vidiniuose Ukrainos reikaluose.“ Pasak Boltono, dabar pagrindinis tarptautinis disputas vyksta dėl to, kaip neleisti įšaldyti šio konflikto. „Jei dar apskritai kana nors norite atkurti Donbaso suverenitetą, tai leisti čia įžengti taikdariams yra blogiausias dalykas, kurį gali padaryti Ukraina“, – pabrėžė diplomatas.

Yra net kelios priežastys, dėl ko Ukrainos simpatizuotojai pasisako prieš taikdarių įvedimą. Pagrindinės priežastys glūdi pačioje taikos palaikymo misijų specifikoje. JTO taikdariai yra dažnai kritikuojami dėl nenoro laiku reaguoti į iškylančias krizes. Pakanka prisiminti 1995 metų tragediją Srebrenicoje, kai Nyderlandų taikdariai tiesiog atidavė taikius vietos gyventojus musulmonus Bosnijos serbų kariniams dariniams, kurie su šiais susidorojo. Tuomet nuo serbų rankų žuvo apie 8 tūkstančiai musulmonų tikėjimo vyrų ir jaunuolių. Dar vienas siaubingos taikos palaikymo misijos nesėkmės pavyzdys yra nesugebėjimas užkirsti kelio tutsių genocidui Ruandoje. Po to, kai Belgija, reaguodama į provokacinį 10 karių nužudymą, nusprendė išvesti savo karinius dalinius, jau niekas nebegalėjo apsaugoti tutsių nuo suplanuotų skerdynių. Priminsiu, kad per kruvinus įvykius Ruandoje žuvo apie 800 tūkstančių žmonių. Taikos palaikymo misijos užduotis buvo neleisti įvykti tragedijai. Tačiau, kaip matome, taikdariai ne visada skuba ginklu ginti taikius vietos gyventojus.

Jei į Donbasą būtų įvesti taikdariai, prieš tai nedeokupavus šių teritorijų, iškiltų dar viena problema. Kalba eina apie Ukrainos visuomenės nuotaikas. Ukrainiečiai į taikdarių dislokavimo iniciatyvas žiūri labai įtariai. Ukrainiečiai taip pat nemano, kad Minsko susitarimų punktai yra būdas sugrąžinti šaliai teritorinį vientisumą. Jei taikos palaikymo misija atskirs ir saugos okupuotą Donbasą nuo Ukrainos valdžios kontroliuojamų teritorijų, tai bus vertinama kaip šalies aukščiausios valdžios pritarimas šalies padalinimui. Ukrainos valdžia, laikydamasi pozicijos, kad bet kokia JTO misija privalo būti dislokuojama ties Rusijos-Ukrainos pasieniu, siekia sugrįžti į situaciją, buvusią iki 2014 metų. O štai Rusija siekia įtvirtinti dabar susidariusį status quo. Tačiau ukrainiečiai, pergyvenę apšaudymus Maidane, Krymo aneksiją ir kraujo praliejimą Donbase, nori judėti tolyn nuo Maskvos. Todėl jų lygiai taip pat netenkina tiek okupuotose teritorijose viešpataujantys prorusiški kovotojai, besislepiantys už taikdarių, tiek grįžimas į 2014 metų pradžią, t.y. į realybę, kai visa regioninė Donbaso politika buvo formuojama Kremliuje ir nukreipta į Ukrainos teritorinį suskaldymą. Taikus sureguliavimas ir taikos misijos dislokacija gerai nesuvokiant, kaip į situaciją žiūri Ukrainos visuomenė, šalies viduje išprovokuos procesus, kurių pasekmes prognozuoti sunku. Putino užduotis yra bet kokia kaina destabilizuoti Ukrainą. Geresnio būdo, nei integruoti į valstybės kūną nuo rusų samdinių neišvaduotą Donbasą, nė nesugalvosi. Tai tik dar labiau komplikuos Ukrainos reikalus ir taps masinių protesto akcijų priežastimi.

Tad iškyla natūralus klausimas: kodėl prezidentas Porošenka štai jau ilgiau nei dvejus metus kalba apie taikdarius, jei tai, ko Ukrainai iš tiesų reikia, yra Rusijos karinės agresijos Donbase pripažinimo ir tarptautinės humanitarinės teisės normų pritaikymo šaliai okupantei? Atsakymas labai paprastas. Porošenka, kaip ir Putinas, labai nori būti taikdariu. Tiktai savaip. Atnešti ukrainiečiams taiką, tikintis, kad vėliau Rusijos įtaka šiuose regionuose susilpnės. Tai kaip tik ir yra toji Ukrainos klaida, apie kurią kalbėjo amerikiečių diplomatas Johnas Boltonas. Ugnies nutraukimas ir taikdarių dislokavimas prives prie to, kad Rusija iš šio konflikto pasitrauks be menkiausios dėmelės. Tuo pačiu metu ir dėl tų pačių priežasčių žymiai padidės Rusijos politinės įtakos stiprinimo Ukrainoje galimybės. Sankcijos anksčiau ar vėliau bus atšauktos. Ir tada Rusija vėl gaus galimybę pakartoti „Ukrainos situaciją“ kitu metu, kokioje nors kitoje posovietinės erdvės vietoje. To Vladimiras Putinas kaip tik ir siekia.

Nėra jokio kito kelio užtikrinti taiką Europoje, kaip tik priversti Rusiją pasitraukti iš okupuotų Ukrainos teritorijų. Išeiti visiškai, galutinai ir be jokių sąlygų, leidžiant ukrainiečiams patiems kurti savo ateitį. Per dvidešimt šešerius Ukrainos nepriklausomybės metus ukrainiečiai pademonstravo stebėtiną sugebėjimą atrasti kompromisus, regis, labiausiai neišsprendžiamuose konfliktuose. O štai Rusija visus tuos metus nenustojo naudotis savo karine galia tiek šalies viduje, tiek visoje posovietinėje erdvėje. Apsimetinėjimas taikdariais įvairiose konfliktų zonose yra dar viena labai dažnai naudojama Rusijos agresijos forma. Nereikia to pamiršti.

Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu