Pasaulis yra atsidūręs milžiniškos nutukimo epidemijos centre, o dabartinės tendencijos rodo, kad situacija toliau tik blogės. Neseniai atliktas tyrimas atskleidė, jog daugiau nei 2 mlrd. suaugusiųjų ir vaikų visame pasaulyje šiuo metu turi antsvorio arba yra nutukę.

Ramiojo vandenyno salos, Vidurio Rytai ir abu Amerikos žemynai yra regionai su aukščiausiais nutukimo lygiais pasaulyje. 2014 m. duomenimis, daugiau nei 48 proc. Kuko salų gyventojų buvo nutukę. Kataras pagal nutukimą yra išsiveržęs Vidurio Rytų regione – čia nutukę yra 34 proc. gyventojų, o trečioje vietoje lieka Jungtinės Valstijos su 33 proc. nutukusių žmonių, atskleidžia Pasaulio sveikatos organizacija.

Nutukimas nustatomas pagal žmogaus kūno masės indeksą – santykį tarp jo ūgio ir svorio. Žmogus, kurio KMI siekia 25-29,9, laikomas turinčiu antsvoriu, o jei jis didesnis nei 30 – nutukusiu.

Mokslininkų teigimu, nutukimą lemia du pagrindiniai faktoriai: mityba ir fizinis aktyvumas, t.y. prastas maitinimasis ir fizinės veiklos trūkumas. Tačiau įtakos turi ir dar visa eilė kitokių faktorių, kuriuos taip pat būtina geriau suprasti.

Fizinės veiklos trūkumas

Šią savaitę žurnale „Nature“ publikuotas tyrimas pasitelkė išmaniųjų telefonų duomenis, kad išanalizuotų, kiek vidutiniškai žingsnių per dieną nueina 11 atrinktų šalių gyventojai.

Naudodami fizinę veiklą stebinčią mobiliąją programėlę „Azumio Argus“, mokslininkai stebėjo daugiau kaip 700 000 asmenų pasivaikščiojimus ir sureitingavo šalis pagal jų judėjimo lygį. Paaiškėjo, kad šie duomenys tarp šalių gana smarkiai varijuoja.
Sąrašo viršūnėje atsidūrė Honkongas su 6 880 vidutiniškai per dieną nueitų žingsnių, o už jo netoli liko žemyninė Kinija (6 189 žingsniai). Sąrašo gale buvo Indonezija su 3 513 žingsnių.

Įdomu tai, kad tyrėjai padarė įdomią išvadą – nutukimą smarkiai lemia ir kitas matmuo, kurį jie pavadino „fizinio aktyvumo nelygybe“.

„Fizinis aktyvumas tose šalyse nėra išsidėstęs tolygiai, – teigia tyrimo vadovas Scottas Delpas, bioinžinerijos ir mechaninės inžinerijos profesorius iš Stanfordo universiteto. – Tai reiškia, kad nemaža dalis populiacijos yra fiziškai neaktyvi.“

Vertinant pagal šį matą, sąrašas pasikeičia: pirmoje ir antroje vietoje atsiduria Saudo Arabija ir Australija. JAV yra ketvirtoje vietoje – čia fiziškai aktyviausi žmonės gyvena pasivaikščiojimams labiau pritaikytuose miestuose, tokiuose kaip Niujorkas, o labiau sėslūs žmonės gyvena labiau automobilių eismu pritaikytuose miestuose, pavyzdžiui, Hjustone.

Mokslininkai taip pat išsiaiškino, kad moterims dažniau nei vyrams trūksta fizinio aktyvumo, nes daugiau jų gyvena skurdą ir aktyvumo nelygybę skatinančiomis sąlygomis.

Skirtingas požiūris į sportą

Nors fizinės veiklos trūkumas prisideda prie augančių nutukimo lygių visame pasaulyje, globalizacijai lemiant vis sėslesnį žmonių gyvenimo būdą, ekspertai atkreipia dėmesį ir į tai, kad kai kuriose šalyse sportui paprasčiausiai nėra teikiamas didelis prioritetas. Taip yra Vidurio Rytuose ir Kinijoje, teigia jie.

Kuveite dirbusi speciali Pasaulio sveikatos organizacijos komisija išsiaiškino, kad vietos gyventojai į sportą žiūri kaip į varginantį užsiėmimą, o ne kaip į veiklą, kuria galima mėgautis namuose ar kartu su draugais, sako komandai vadovavęs Temo Waqanivalu. „Tai yra tikras kultūrinis barjeras“, - teigia jis.

Vidurio Rytų regione taip pat neįprasta moterims sportuoti lauke ar tiesiog savo malonumui, o tai taip pat yra kultūrinė kliūtis keičiant požiūrį į sportą musulmoniškose šalyse, sako jis.

Harvardo Visuomenės sveikatos mokyklos mitybos ir epidemiologijos profesorius Frankas Hu teigia, kad apskritai visoje Azijoje ir Vidurio Rytuose vyrauja klaidingas požiūris į fizinę veiklą: „Dauguma žmonių nežino, kad fizinis aktyvumas yra naudinga jų sveikatai.“

Tuo tarpu tokiose šalyse kaip Kinija pastebimas susitelkimas į akademinius pasiekimus dažnai reiškia, kad fizinis švietimas yra paliekamas toli užnugaryje. „Mokiniai patiria milžinišką spaudimą demonstruoti akademinius pasiekimus. Jie neturi laiko sportuoti“, - teigia dr. Hu.

Kaip teigiamą pavyzdį jis pateikia Japoniją ir Skandinavijos šalis, kur sportas yra kasdienio gyvenimo dalis. Ypač Japonijoje, dr. Hu teigimu, „fizinis aktyvuas yra skatinamas ir vyresniame amžiuje“.

Aplinkos faktoriai

Dar vienas svarbus faktorius, įtakojantis sporto prieinamumą daugelyje pasaulio šalių, yra lauko aplinka. Pavyzdžiui, Vidurio Rytuose oro temperatūra nėra palanki intensyviam sportui. „Ten paprastai būna pernelyg karšta sportuoti lauke“, - teigia dr. Hu.

Tas pats galioja ir daugeliui regionų netoli pusiaujo, o pridėjus šį faktorių prie neigiamo požiūrio į sportą ir švietimo apie jo naudą trūkumo, jo įtaka nutukimui tampa dar reikšmingesnė.

Tuo tarpu Kinijoje didelių problemų kelia oro tarša, užkertanti kelią efektyviai sportuoti lauke, ypač vaikams, kurių tarpe taip pat sparčiai auga nutukimo epidemija, atskleidžia naujausi tyrimai.

Vis dėlto, Waqanivalu mano, jog didžiausią dėmesį reikėtų atkreipti į žmonių valgymo įpročius: „Jau yra žinoma, kad maistas ir pati mityba yra didesni nutukimo kaltininkai nei fizinis aktyvumas.“

Perdirbto maisto svarba

Svarba, kurią maistui teikia skirtingų šalių gyventojai, smarkiai skiriasi, tačiau daugelyje jų pastebimas vienas bendras dalykas – dosnumo perteikimas per maistą, kuris neretai yra perdirbtas, riebus ir tukinantis.

Pavyzdžiui, Ramiojo vandenyno salose, kur nutukimo lygiai yra aukščiausi pasaulyje, perdirbtas maistas yra laikomas pačiu vertingiausiu.

„Į kiekvieną oficialią ceremoniją Ramiojo vandenyno regione atsinešama maisto, – sako Waqanivalu, kuris pats yra kilęs iš Fidžio. – Ir tas maistas pastaraisiais dešimtmečiais pasikeitė.“

Kažkada žmonės su kitais mainydavosi savo pačių sugauta šviežia žuvimi ar tik ką nuskintais vaisiais, o dabar jie mėgaujasi konservuotais ar perdirbtais produktais. „Žmonės ir toliau žvejoja, bet jie parduoda savo žuvį tam, kad nusipirktų tuno konservų. Konservuoti produktai tam tikra prasme yra laikomi prestižiniais“, - sako Waqanivalu.

Panašiai požiūris į maisto vertę keičiasi ir Pietų Amerikoje, pavyzdžiui, Brazilijoje, kur saldinti gėrimai ir perdirbtas maistas yra laikomi turto ir sėkmės ženklu, bei Afrikoje.

„Kai kuriose vietose žmonės turi užtektinai vietinio maisto, tačiau kultūriškai vertingesniais laikomi perdirbti produktai“, - sako Waqanivalu.

Vidurio Rytuose, kur gyvena neproporcingai daug milijonierių, žmonės taip pat yra linkę suvartoti daugiau itin kaloringų maisto produktų, kas lemia svorio augimą.

Požiūris į nutukimą

Visuomenės požiūris į antsvorį taip pat yra svarbus prognozuojant, kur prasidės nauja nutukimo epidemija, bei kaip ją sukontroliuoti.

Dr. Hu kaip pavyzdį pateikia Kiniją ir kitus Azijos regionus bei Afriką, kur pilnesnė figūra iki šiol išlieka turto ir statuso ženklu. Be to, visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad kūdikio stambumas yra geros jo sveikatos požymis.

„Visuomenė yra vis mažiau nusistačiusi prieš nutukimą, – sako jis. – Daugybė žmonių nelaiko to rimta problema.“

„Maistas ir aplinka yra tie faktoriai, kuriuos susikūrėme mes patys“, - teigia Waqanivalu, pridurdamas, jog nors anksčiau dėl antsvorio buvo kaltinami patys žmonės, dabar ekspertai sutinka, kad mes visi, kaip visuomenė, sukūrėme aplinką, skatinančią priaugti svorio.

„Mūsų sukurta aplinka nulemia asmens priimamus sprendimus“, - sako jis, pateikdamas tokius pavyzdžius, kaip sėdėjimas didžiąją dienos dalį, reti pasivaikščiojimai, didesnė prieiga prie greito maisto, bei laiko trūkumas gamintis maistą namuose.

Jungtinės Valstijos yra pats geriausias to pavyzdys jau 30 metų. „JAV vis dar yra nutukimo supervalstybė“, - teigia dr. Hu, dėl to kaltindamas prieigą prie pigaus, smarkiai perdirbto maisto ir vairavimui suprojektuotų miestų, ypač Vidurio Vakarų ir pietinėse valstijose. „Nutukimo tendencijos čia nenyksta pastaruosius tris dešimtmečius, nepaisant visų pastangų“, - sako jis.

Tačiau šiandien, sparčiai globalizuojant besivystančius regionus ir skatinant juose vakarietišką gyvenimo būdą, žmonėms dalijami lygiai tokie patys patarimai, kaip prieš kelis dešimtmečius: stengtis per dieną nueiti kuo daugiau žingsnių ir valgyti sveiką maistą, nekreipiant dėmesio į visus juos bombarduojančius nesveiko maisto pasiūlymus.

„Taip yra ir Afrikoje, ir Amerikoje, – sako Waqanivalu. – Kodėl mes atvežame tokį maistą ir tuomet mokome populiaciją jo nevalgyti?“

Kova su nutukimo epidemija

Waqanivalu ir dr. Hu sutinka, jog visuomenei būtina intervencija, kuri leistų žmonėms pamatyti tikrą šiandienos nutukimo epidemijos mastą bei jo būsimas pasekmes visiems, kurie ir toliau nekreips į tai dėmesio.

Dr. Hu mano, kad nutukimas yra visuomenės, o ne individo problema, o tarptautiniai ir nacionaliniai įstatymai turi galios sukurti žmonėms tokią aplinką, kurioje jiems būtų lengviau gyventi sveikai.

Savo ruožtu, Waqanivalu teigia, kad mūsų prioritetas turėtų būti vaikai. Apkūnių ir nutukusių kūdikių bei vaikų iki 5 metų amžiaus dalis išaugo nuo 32 mln. 1990-aisiais iki 42 mln. 2013-aisiais, skelbia Pasaulio sveikatos organizacija, o vien Afrikoje per tą laiką jų padaugėjo nuo 4 iki 9 mln.

„Vaikai negali būti kaltinami dėl aplinkos, kurioje jie auga, – sako dr. Hu. – Šalių vyriausybės privalo dėti pastangas kuriant tokią aplinką, kuri padėtų jiems priimti teisingus sprendimus.“