Kai baltųjų nacionalistų aktyvistas Jasonas Kessleris prieš kelis mėnesius paskelbė, kad „suvienys dešiniuosius“ kovoje prieš generolo Roberto E. Lee skulptūros pašalinimą iš Išsilaisvinimo parko (Emancipation Park, anksčiau žinomo konfederacijos generolo Lee vardu) Šarlotsvilio centre, niekas nesitikėjo, kad viskas baigsis būtent taip.
Penktadienio vakarą deglais nešini baltieji supremacistai susirinko žygiui per Virdžinijos universiteto teritoriją. Jie kovojo su čia susirinkusiais protesto oponentais ir grėsmingai apsupo studentus aktyvistus aplink Thomaso Jeffersono statulą – šis grupelės studentų, apsuptų deglais nešinos minios, vaizdas netrukus išplito po socialinius tinklus. Deglais nešini protestuotojai skandavo nacių karo šūkį „kraujas ir žemė“ bei KKK mantrą „jūs mūsų nepakeisit“.
Nors šeštadienio protestą Kessleris organizavo vidurdieniui, neramumai ir smurtingi susidūrimai tarp dešiniųjų ekstremistų ir kovoti su jais atėjusių kairiųjų prasidėjo nuo pat ryto ir tęsėsi visą dieną. Abi pusės viena į kitą mėtė butelius, akmenis, sulaužytus įvairių vėliavų stiebus ir dažų pripildytus balionus. Tiek dešinieji kovotojai, tiek kairiųjų judėjimas „antifa“, tiek policija naudojo pipirines dujas.
Susirėmimai darėsi vis kruvinesni, kol prieš pat 2 valandą po pietų baltųjų supremacistų pusę atstovaujantis 20-metis Jamesas Alexas Fieldsas įvažiavo su savo „Dodge Challenger“ į protesto oponentų minią, sužeisdamas 19 žmonių ir nužudydamas vieną – Heather Heyer. Šį žingsnį terorizmu pavadino daugybė žmonių, pradedant radikaliais kairiaisiais, baigiant prezidento administracijos nariais (bet ne pačiu prezidentu).
Sekmadienio vakarą rasinių nesutarimų pagimdyti neramumai Šarlotsvilyje, kuriuose tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų pusėje dalyvavo įvairaus plauko aktyvistų ir kovotojų grupės, pagaliau nurimo. Tuomet šimtai žmonių, kurie savaitgalį praleido kovodami gatvėse – ir milijonai juos stebėjusių – pradėjo tai, kas tapo naujuoju amerikietišku ritualu: ginčytis dėl to, kas iš tiesų nutiko, ir ką šis lokalizuotas politinio smurto spazmas iš tiesų reiškia.
Ar tai buvo ekstremistų išpuolis prieš nekaltus ir teisėtai pasipiktinusius amerikiečius? Ar tai buvo susidūrimas tarp „daug pusių“, kaip konstatavo prezidentas Trumpas? Ar baltųjų supremacistų grėsmė buvo hiperbolizuota? Ar juodakapišonių „antifos“ narių smurtas buvo nepakankamai įvertintas?
Atsakymai tiesiai iš vietoje buvusių korespondentų lūpų yra aiškesni nei tie partiniai ginčai socialiniuose tinkluose ir kabelinėje televizijoje. Atsakymai yra sudėtingi, tačiau ne dviprasmiški. Štai kelios išvados:
* Dešiniojo sparno protestuotojai buvo pakankamai homogeniški (pagal ideologiją ir išvaizdą). Jie varijavo nuo seno sukirpimo rasistų (kaip, pvz., KKK) iki baltais polo marškinėliais vilkinčių „alternatyviosios dešinės“ atstovų. Jie mano, kad šalis privalo tapti baltesnė, ir tiki, kad dabartinis prezidentas jiems tą žada kaskart, kai sako „pirmiausia Amerika“.
* Protesto oponentai atstovavo platesnį Amerikos politinio centro ir kairės spektrą. Čia buvo matyti „antifašistų“ (taip vadinamų „antifa“), „Black Lives Matter“ aktyvistų iš visos šalies, įvairių religijų lyderių, įskaitant apie 100 krikščionių dvasininkų, įtūžusių Šarlotsvilio gyventojų ir įvairiausio plauko liberalų, atvykusių net iš Sietlo. Saujelė „antifašistų“ vilkėjo „juodojo bloko“ aprangą (juodus marškinius, juodas kelnes ir juodas slidininko kaukes) siekdami nuslėpti savo tapatybę nuo policijos.
* Dešinieji buvo geriau pasirengę smurtui. Dauguma baltųjų supremacistų ir neonacių grupuočių atvyko ginkluoti kaip paramilitaristinės pajėgos: jie turėjo skydus, apsauginę įrangą, strypus ir daugybę šaunamųjų ginklų (Virdžinijoje ginklų kontrolė praktiškai neegzistuoja). Jie naudojo karinius gynybos manevrus, vieni kitiems šaukė komandas „į priekį“ ar „atsitraukt“, kartais suformuodavo skydų liniją ar falangą, kad užimtų reikiamą teritoriją ar apsaugotų saviškius nuo mėtomų butelių ar akmenų. Buvo panašu, kad jie ne kartą peržiūrėjo filmą „300“ ir gerokai pasitreniravo. Opozicijos dauguma buvo iš anksto nepasiruošusi, elgėsi pagal situaciją ir įrenginėjo saugias „bazes“ kituose parkuose – su vandeniu, kava, pirmąja pagalba. Didžioji dalis atskirų konfliktų ir susirėmimų prasidėdavo taip, kaip ir kituose alternatyviosios dešinės protestuose: du žmonės iš kiekvienos pusės šaukia ir erzina vienas kitą, provokuodami priešininką pulti pirmą. Tačiau kai Fieldsas įvažiavo į minią, neonacių kova su „antifa“ smarkiai suintensyvėjo ir pasiekė kur kas mirtinesnį lygį nei kada anksčiau.
