Praėjusį savaitgalį Virdžinijos valstijos Šarlotsvilio mieste prieš Konfederacijos generolo Roberto Lee skulptūros nuvertimą protestuojantys neonaciai grėsmingai susidūrė su protesto oponentais, kuriuos sudarė liberalai, aktyvistai ir „antifa“ grupės. Pastaruoju metu terminas „antifa“ vartojamas vis dažniau, nors daug kam iki šiol nėra labai aiškus, tad pažiūrėkime, kas tai yra, ir iš kur atsirado.
„Antifa“ šaknys glūdi 4 dešimtmečio Europos politiniuose judėjimuose, pasivadinusiuose bendriniu „antifašistinės akcijos“ vardu. Šios grupės, ypač Vokietijoje, buvo nepavykęs kairiųjų bandymas susivienyti prieš fašizmo ir nacizmo grėsmę. Antrojo pasaulinio karo pabaiga ir okupuotoje Vokietijoje kilęs chaosas trumpam atgaivino šiuos judėjimus kaip organizuotus socialistų ir komunistų susivienijimus, kurie ėmėsi iškilių nacių persekiojimo bei politinio aktyvizmo, tačiau juos greitai nuslopino okupuojančios jėgos.
„Antifa“ Europoje vėl iškilo 9 dešimtmečio pabaigoje, ypač Rytų Vokietijoje, kaip nelabai organizuotas radikalių aktyvistų, sureagavusių į neonacių ir dešiniojo sparno skustagalvių judėjimus, tinklas. Būtent 9 dešimtmetyje „antifa“ pirmą kartą pasiekė Ameriką. Čia judėjimas pasireiškė „antirasistine akcija“. Šis tinklas prasidėjo nuo įvairiarasės pelno nesiekiančios skustagalvių grupės „Baldies“, susikūrusios 1987 metais ir paskatinusios kitų panašių grupių kūrimąsi visoje šalyje bei vis aktyvėjantį pasipriešinimą neonaciams. Jei pirmoji „antifa“ grupių iteracija savo veiksmus pirmiausia grindė retorika ir politiniu aktyvizmu, tai vėliau atsiradusios grupės organizavosi kovoms gatvėse.
„Antifa“ grupių tarpusavio organizuotumas (tiksliau, organizuotumo trūkumas) primena „Anonymous“ reiškinį: čia nėra jokios hierarchijos ar centrinės platformos, bet kas gali prisiskirti sau šį pavadinimą ir įkurti savo vietinę grupę. Viena vertus, decentralizuota „antifa“ veikla ir aiškaus teorinio pagrindo trūkumas užtikrina, kad šis judėjimas bus patrauklus visiems „antifašistams“, tačiau kartu labai apsunkina pastangas išgryninti, kam gi iš tiesų šis judėjimas oponuoja ir su kuo jis kovoja. Paprastai „antifa“ judėjimo dalyviai smerkia rasizmą, seksizmą, homofobiją, neretai ir kapitalizmą. Kai kurie yra anarchistai. Tačiau svarbiausia „antifa“ charakteristika yra siekis priešintis fašizmui „bet kokiomis priemonėmis“, įskaitant jėgos ir smurto panaudojimą. Šis požiūris priveda prie smurtingų protestų ir susidūrimų su policijos pareigūnais ar dešiniojo sparno ekstremistais. (Nėra jokių tikrų įrodymų, kad „antifa“ protestuotojai būtų inicijavę smurtą Šarlotsvilyje.) Jie taip pat imasi ir internetinio aktyvizmo, pirmiausia per taip vadinamą „doksingo“ praktiką, kurią labai mėgsta ir Amerikos „alternatyvioji dešinė“, o taip pat asmenys, siekiantys daryti įtaką akcijų rinkoms ir taip pasipelnyti. Doksingo proceso metu siekiama gauti jautrios informacijos apie savo taikinį ir ją paskelbti internete, taip pakenkiant taikinio reputacijai: „antifa“ tai daro viešai internete skelbdami asmenų, kurie, jų nuomone, yra fašistai, asmeninius duomenis.
„Antifa“ grupės nėra taip plačiai paplitusios, kaip gali pasirodyti iš nuolat žiniasklaidoje linksniuojamo jų pavadinimo. Koordinacijos trūkumas ir smurto skatinimas neleidžia šiam judėjimui tapti masiniu ir pelnyti plačiosios visuomenės simpatijų.
Amerikoje besitęsianti „antifa“ kova su alternatyviąja dešine daugiau dėmesio ir viešumo atnešė būtent baltiesiems supremacistams ir nacionalistams, tačiau labai menkai teprisidėjo prie jų pačių (pakankamai neaiškių) tikslų siekimo. Didžiausias amerikiečių „antifa“ grupių poveikis visuomeniniam gyvenimui yra sukeltas ginčas dėl žodžio laisvės, mat šio judėjimo atstovai labai intensyviai siekia užkirsti kelią pasisakyti taip vadinamiems fašistams. Kaip pavyzdys būtų suplanuotas alternatyviosios dešinės atstovo ir provokatoriaus Milo Yiannopouloso pasirodymas Berklio universitete, kur „antifa“ jį sutiko smurtiniais protestais. Tik štai nežinia, ar žodžio laisvės apribojimas yra tinkamas būdas kovoti su fašizmu. Kaip žinia, daugelyje Europos šalių nacistinės ir fašistinės idėjos, simboliai ir atributika yra griežtai draudžiami įstatymu. Tik štai fašizmo tai nenuslopina, o tik pridengia viešajame gyvenime ir nustumia į pogrindį.
