Šią savaitę kino ekranus pasiekia naujas režisierių Michaelo ir Peterio Spierigų (brolių, sukūrusių juostą apie vampyrų virusą „Daybreakers“ ir naujausią „Pjūklo“ franšizės dalį) siaubo filmas – vaiduokliška istorija „Saros namas“ („Winchester“). Sakysite, o kas čia ypatingo? Na, mažiausiai du dalykai: pirma, juosta yra paremta realybe, o antra, joje pagrindinį vaidmenį atlieka britų nacionalinis turtas Helen Mirren.
Mirren vaidina grėsmingą juodai apsirėdžiusią žilaplaukę našlę Sarą Vinčester – realią istorinę asmenybę, pagarsėjusią dėl pastatyto vieno ekscentriškiausių Amerikos namų. Namas San Chosė mieste Kalifornijos valstijoje jos užsakymu buvo statomas penkis dešimtmečius ir yra išlikęs iki šių dienų bei vis dar traukia smalsių turistų minias. Namo statybos prasidėjo 1884 m., baigėsi su turtingos našlės mirtimi 1922-aisiais, o statomas jis buvo impulsyviai, eksperimentiškai, nesilaikant jokių architektūrinių normų ar apskritai logikos.
Tai yra pakvaišęs ir padrikas statinys: 160 kambarių labirintas su kambariais kambariuose, aklinai užkaltais stoglangiais, durimis, atsiveriančiomis į sieną ir laiptinėmis, vedančiomis į niekur. Paslaptingojo namo interneto svetainėje rašoma, kad chaotiškojo Saros namo lankytojai gali apžiūrėti įvairius keistuoliškus namo kampelius bei atrasti „obsesiją skaičiui 13“ (jo motyvai atsikartoja visame name), leistis į ekskursiją su gidu, užkąsti vietos kavinėje ir išsinuomoti namą savo šventei.
Tačiau daugumą lankytojų čia traukia ne namo keistumas (ir tikrai ne užkandžiai), o šiurpi šio statinio mitologija. Pasakojama, kad namas buvo statomas tam, kad supainiotų ir įkalintų savyje kerštingus vaiduoklius ir kad jame iki pat šių dienų vis dar vaidenasi. Pasak legendos, ilgus dešimtmečius trukusias namo statybas skatino Saros gedulas, kaltė ir begalinis susidomėjimas okultizmu. Praradusi vienturtį vaiką, o vėliau ir vyrą, iš Konektikuto kilusi našlė liko šiame pasaulyje vienut vienutėlė, tačiau beprotiškai turtinga. Kadangi ėjo vos ketvirtą dešimtį, moteris galėjo mėgautis prabangiu gyvenimu, tačiau pasakojama, kad jai bėdų kėlė jos turtų kilmė.
Jos velionis vyras Williamas Wirtas Winchesteris buvo „Winchester Repeating Arms Company“ paveldėtojas, o turtus jam sukrovė šios kompanijos gaminami mirtini ginklai. Pasikonsultavusi su aiškiaregiu Sara pasibaisėjo sužinojusi, kad ją „persekioja“ Vinčesterio šautuvais nužudytų žmonių dvasios. Aiškiaregis pasiūlė „akivaizdų sprendimą“: traukti į Vakarus ir tenai pastatyti milžinišką namą – pasak aiškiaregio, tik nuolatos statydama šį namą Sara ne tik pratęs savo pačios gyvenimą, bet ir nuramins piktus vaiduoklius. Šie du aspektai kaip tik ir paaiškina Saros Vinčester namo ekscentriškumą: poreikis visąlaik tęsti statybas pasireiškė atsitiktiniais ir prastai suplanuotais priedais, o niekur nevedantys paslaptingi laiptai ir apgaulingos durys buvo skirtos supainioti vaiduoklius, kad Sarai pavyktų pasislėpti nuo jos kankintojų. Taip ji ir nugyveno savo gyvenimą vis besiplečiančiame name: vieniša, senstanti, amžinai išsigandusi ir verčianti darbininkus dirbti ištisą parą, kad tik nutolintų jos mirtį. Tai sukrečianti istorija. Nereikia nė vaiduoklių, pakanka įsivaizduoti savo pačios vidinių demonų kankinamą senstančią moterį, savanoriškai tapusia kaline savo pačios namuose. Tik štai vienas niuansas – greičiausiai viskas buvo ne taip.
Istorikė Mary Jo Ignoffo, knygos „Captive of the Labyrinth: Sarah L Winchester, Heir to the Rifle Fortune“ autorė, išsamiai tyrinėjo našlės Vinčester gyvenimą, tačiau nerado praktiškai jokių įrodymų, patvirtinančių populiarią „vaiduokliams skirto namo“ legendą. Pirmiausia, nėra jokių įrodymų, kad Sara Vinčester – išsilavinusi ir protinga moteris – išvis konsultavosi su aiškiaregiu ir jo paraginta persikėlė į Kaliforniją. Taip, ji sunkiai išgyveno mėnesio amžiaus dukrelės Anės mirtį 1866-aisiais bei vyro mirtį 1881-aisiais, tačiau panašu, kad Saros reakcija į pastarąją netektį buvo bandymas nuslopinti sielvartą kelionėmis, o ne abejotinu gilinimusi į dvasių pasaulį. Ji keliavo po Europą, o į JAV grįžo tik 1884-aisiais. Į Vakarus ji taip pat persikraustė ne paklausiusi aiškiaregio, o nusprendusi, pasak Ignoffo, kad gamtos išteklių turtinga Kalifornija yra tinkamiausia vieta naujai pradžiai (čia taip pat persikėlė iš Saros sesuo su šeima).
Pasak Ignoffo, gandai apie „vaiduokliams skirtą namą“ sklisti pradėjo todėl, kad ilgainiui vietiniams gyventojams vieniša ir nuošaliai nuo visų besilaikanti našlė bei jos keistas niekaip neužbaigiamas namas ėmė kelti įtarimų. Sara nebuvo visai atsiribojusi nuo visuomenės, tačiau kompanijos ji nemėgo ir bendraudavo tik su šeimos nariais, keliais bičiuliais, o blogėjant sveikatai – ir gydytojais. Su vietiniais San Chosė gyventojais ji nebendravo, tad jie įdarbino savo vaizduotę – ypač po to, kai Sara buvo laikinai įkalinta savo name po žemės drebėjimo 1896-aisiais (namas buvo apgadintas, tačiau nesugriuvo).
Reikalus pablogino tai, kad gandus apie našlę Vinčester – be jokių įrodymų – nuo 1895-ųjų spausdinti ėmė ir vietos laikraščiai.
„Nuo pačių ankstyviausių straipsnių iki 1911 metų spauda apie Sarą Vinčester prirašė įvairiausių dalykų, – rašo Ignoffo. – Pirmiausia ji buvo pavadinta prietaringa, tuomet snobe, bijančia mirties, jaučiančia kaltę dėl Vinčesterio šautuvų sukeltų mirčių, besidominčia spiritizmu, o po 1906 metų žemės drebėjimo – ir visiškai pamišusia.“
Labiau tikėtinas jos namo keistumo paaiškinimas yra tas, kad, nepaisant jos ambicingumo, kūrybiškumo ir turto, Sara Vinčester tiesiog nenusimanė architektūroje. Ji neabejotinai buvo protinga ir išsilavinusi moteris, besidomėjusi naujausiomis technologijomis ir menu – jos name buvo įrengti liftai ir vitražinių langų kolekcija – tačiau jai trūko reikiamų įgūdžių, kad sugebėtų logiškai ir nuosekliai įgyvendinti savo svajones. Gal jai ir patiko skaičius 13 (nors kai kurie šaltiniai teigia, kad šio pobūdžio detalės buvo pridėtos tik po jos mirties), tačiau tai nebuvo būdas gintis nuo dvasių ar užsiiminėti spiritizmu. Gausybė architektūrinių nesusipratimų jos namuose kaip tik tai ir buvo – nesusipratimai, o ne gudrus planas „apgauti“ vaiduoklius.
Tačiau reikia sutikti, kad kruopščiai ištirta reali istorija yra ne tokia įdomi kaip alternatyvi „kerštingų dvasių/persigandusios statytojos“ versija. Paslaptingasis Saros Vinčester namas turistus traukia jau beveik 100 metų. Pasak Ignoffo, pirmosios ekskursijos name buvo surengtos praėjus devyniems mėnesiams nuo Saros mirties, o iš namo populiarumo pelnėsi visi vėlesni jo savininkai. Nėra nė menkiausios abejonės, kad pasirodžius filmui namo populiarumas dar labiau išaugs. Velniop realius faktus – legendos ir spėlionės yra kur kas įdomesnės ir labiau jaudinančios.
