Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Keliai veda ir į Rusiją

02/10/2017 Aidas
zelvys-1030-e1486720104198

Rusijos lietuvių bendruomenių tarybos pirmininkas, Sankt Peterburgo nacionalinės regioninės lietuvių kultūrinės autonomijos pirmininkas, menotyros mokslų daktaras profesorius Gintautas Želvys „Lietuvos žinioms“ sako esąs įsitikinęs, kad geras saviraiškos sąlygas ir integraciją į visuomenę lietuviams Rusijoje lemia atsidavimas savo profesijai – tada karjeros galimybėms Lietuvos pilietybė netrukdo.


– Gana netikėta, kad šalių, į kurias emigruoja daugiausia lietuvių, sąraše ir 2015, ir 2014 metais Rusija užėmė 5-ąją vietą – į šią šalį emigravo atitinkamai 2 801 ir 1 275 žmonės, 2013 metais – 1 111 (6-oji vieta), 2012 metais – 932 (8-oji vieta). Matyti, kad į Rusiją išvykstančių mūsų tėvynainių skaičius pastaruoju metu didėjo. Kas tai lėmė?

– Lietuviai Rusijoje gyvena jau labai seniai. Yra tragiškų istorijos puslapių, kurių negalima pamiršti, ir skausmas iš širdies, net ir laikui bėgant, niekur nedings. Tai nediskutuotina. Tačiau XX amžiaus pabaigoje ir pokariu labai daug lietuvių ir mokėsi Rusijoje, ir mokyklas steigė. Sankt Peterburge lietuviai gyvena nuo senų laikų ir visuomet visuomenėje užėmė ne paskutinę vietą. Rusija lietuviui visada buvo šalis, kur jis galėjo, jei norėjo, mokytis ir dirbti – Rusijoje vietos užteko visiems, nes ji didelė. Sankt Peterburgas, oficialiais duomenimis, turi 5 mln. gyventojų, neoficialiais – 6 milijonus. Lietuvos jaunimas ir dabar čia atvažiuoja mokytis. Tai lemia pasirinkimas, specialybė. Profesūros lygis Rusijoje dabar yra gana aukštas. Be to, lietuviai Rusijoje nesunkiai randa darbo, pavyzdžiui, kiekvienoje gamykloje gali rasti didžiulį sąrašą laisvų darbo vietų specialistams – neperdedu. Todėl aukštos kvalifikacijos tekintojas apie mažą atlyginimą čia net nekalba. Taip pat Rusijoje lietuviai kuria savo verslą.

– Tačiau emigracija iš Rusijos irgi didelė – nemažai rusų savo verslus kuria Lietuvoje, nes čia palankesnės sąlygos. Kaip susiformavo toks dvikryptis judėjimas?

– Vyksta įdomūs procesai, kuriuos įvertinti labai sunku – galime tik konstatuoti faktą. Šiuo metu dviejų valstybių santykiai politinių viršūnių lygmeniu nepalankūs, ir tai turėtų jaustis, bet žmonės gyvena savo gyvenimą. Rusijos jaunimas mokosi lietuvių kalbos, susipažįsta su Lietuvos kultūra, važiuoja į Lietuvą studijuoti žemės ūkio, medicinos mokslų. Lietuvoje yra saugu, ir tai žmogui svarbu. Lietuviai Rusijoje mato galimybių mokytis, įgyja specialybes ir, jei negauna tarnybos Lietuvoje, apsigyvena čia. Pavyzdžiui, Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenėje yra jaunas, gabus jaunuolis, gryniausias lietuvis, kuris čia baigė mokslus ir tapo aukščiausio lygio orlaivių operatoriumi. Grįžęs į Lietuvą jis negavo darbo, todėl persikėlė į Sankt Peterburgą, čia gavo puikų, gerai mokamą darbą, sukūrė gražią šeimą ir, jaučiu, liks Rusijoje.

Neidealizuoju Rusijos – ji turi masę problemų, pavyzdžiui, čia yra daug žmonių, kurie blogai kalbėdami apie kaimynus daro karjerą ir pinigus. Tačiau tarp dėstytojų, mokslininkų, aukšto lygio kvalifikuotų inžinierių, gydytojų Lietuvos specialistai yra vertinami. Todėl jie čia ir atvažiuoja. Lietuviai greitai adaptuojasi – jie darbštūs ir laikomi gerais darbuotojais, nesusiduria su diskriminacija dėl atlygio ar dėl tautybės. Jei konkurse į darbo vietą dalyvauja lietuvis, jis turi 50 proc. pranašumą prieš kitus. Lietuviai turi gerą vardą.

– Dažnai nuogąstaujame dėl to, kad lietuvių reputacija užsienyje prastoka. Tačiau Rusijoje, kaip sakote, lietuviai vertinami. Ar tai tik šviesioji pusė?

– Bloga lietuvių reputacija užsienyje susiformuoja tada, kai iš lietuviško „tvarto“ žmogus išvyksta į kitą „tvartą“, kad ir kur šis būtų – Airijoje, Švedijoje ar Škotijoje. Tiesiog toks to žmogaus mentalitetas ir jis užsienyje gyvena taip, kaip gyveno Lietuvoje. Tai jo problema, o ne tautos. Į Sankt Peterburgą, į Rusiją iš Lietuvos važiuoja intelektualūs žmonės, nes ten karvidėms mėžti užtenka savų. Lietuvių bendruomenėje nepažįstu žmonių, kurie priklausytų žemiausiam aptarnavimo sluoksniui. Kvalifikuoti ir nekvalifikuoti darbuotojai skirtingai po įvairias šalis pasiskirsto todėl, kad, pavyzdžiui, Airijoje paprastas nekvalifikuotas darbas yra kur kas geriau mokamas. O Rusijoje darbininkui nėra ką veikti – toks darbas čia labai pigus.

– Kaip šalių politiniai santykiai veikia kitataučių bendruomenių gyvenimą?

– Šalių politiniai santykiai yra prasti. Tačiau Rusijos Dūmos atstovų kalbos didžiajai daliai inteligentijos nepriimtinos. Rusai neturi jokio noro kariauti. Žinau, kad mano mintis prieštarauja tam, kas kalbama lietuviškoje žiniasklaidoje, bet žmonės, kurie šeimoje išgyveno ne vieną netektį dėl karo, revoliuciją, raudonąjį terorą, į tą praėjusį laikotarpį iš tiesų žiūri labai atidžiai.

– Teigiama, kad Rusijai būdinga didelė socialinė atskirtis – žioji praraja tarp žemiausio ir aukščiausio visuomenės sluoksnio, o vidurinės klasės beveik nėra. Ar Rusijoje gyvenantiems lietuviams pavyksta peršokti šią prarają?

– Socialinė atskirtis čia yra milžiniška. Tarp šių sluoksnių yra toks milžiniškas skirtumas, kad jums būtų sunku patikėti. Tačiau lietuvis sugeba dirbti dviejuose trijuose darbuose ir sėkmingai sukasi, ir tai leidžia išvengti žemesniojo sluoksnio.

– 2015 m. Lietuvos žiniasklaidoje nuskambėjo Rusijos prezidento Vladimiro Putino atviri siūlymai lietuviams emigruoti į Kaliningradą. Rusijos žiniasklaidoje lietuvių emigracijos problema išnaudojama propagandiniais tikslais, kelissyk išpučiami jos mastai. Ar jūs viešojoje erdvėje girdite panašios propagandinės retorikos? Ar ji nevargina?

– Propaganda yra nuožmi, agresyvi ir ji yra abipusė. Ir vis dėlto dviejų valstybių sienos neuždarytos, žmonės keliauja, bendrauja ir supranta, kas vyksta. Įgyvendinami ir bendri projektai, organizuojami renginiai, tarp tautų vykdomi moksliniai bei kultūriniai mainai. Aišku, tai šiandien daroma atsargiai, nes visi vieni kitus gąsdina.

– Kai lietuvių bendruomenės kalba apie svetur vykdomą veiklą, dažnai pažymi, kad joms reikėtų didesnio valstybės palaikymo. Ar dėl nepalankios politinės situacijos lietuvių bendruomenei Sankt Peterburge tenka daugiau klausimų spręsti savarankiškai?

– Kaip sakoma, jeigu nori išsigelbėti, reikalus turi tvarkyti savo rankutėmis. Aišku, gaila, kad Lietuvos valstybė labai mažai investuoja į išeiviją. Matyt, tam nėra galimybių. Tiesa, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija smarkiai dirba – išeivijai organizuoja kursus, seminarus, kviečiasi išeivijos atstovus, rengia jų vaikų stovyklas. Tačiau elementaraus Lietuvos valstybės dėmesio trūksta socialinėje, projektų paramos ir koordinavimo srityse. O ir pačioje Pasaulio lietuvių bendruomenėje (PLB) buvo tiesiog nelaimė tai, kad priimant sprendimus dėl išdiskutuotos, aptartos problemos trys pasakydavo „taip“, trys – „ne“, o šeši susilaikydavo, ir vėl nieko nereikėdavo daryti. Kadangi buvau PLB valdybos pirmininko pavaduotojas, žinau, kaip buvo. Iki dabartinės valdybos, kuri išties stengiasi, PLB darbas buvo katastrofiškas.

– Kokių konkrečių veiksmų iš naujos Lietuvos valdžios tikėtųsi jūsų bendruomenė?

– Konstruktyvumo. Jeigu valstybės galvos globaliai mato, kaip ir kas turi būti Lietuvoje, į kokią pusę ji turi judėti ir ką daryti, veikla bus konstruktyvi. Galima sakyti, prieš 25 metus iš labai gerų ingredientų – norų, tikėjimo, savimonės, pagarbos, inteligencijos – buvo užraugtas lietuviškas vynas ir jis bręsta. O kas iš jo išeis – ar taurus gėrimas, ar actas – pamatysim. Tai priklauso nuo kiekvieno mūsų. Kiekvienas mūsų tautos žmogus yra Lietuva. Ir nereikia siekti visus juos sugrąžinti. Reikia padaryti taip, kad išeivis savo mintimis, darbais, poelgiais gyventų Lietuvoje, norėtų ką nors padaryti jos labui, net jei fiziškai pats yra kitur. Jauno žmogaus turi neapleisti jausmas, kad jam pačiam to reikia. Pavyzdžiui, aš – karjerą padaręs profesorius. Jūs manote, kad visą gyvenimą užsiiminėjau visuomeniniais reikalais? Tik 10 metų tuo užsiimu – kai jau galiu sau tai leisti, kai visuomenėje turiu reikiamą statusą ir materialinę padėtį, kai atėjo laikas, kai šneku ir manęs klauso arba kultūringai su manimi diskutuoja.

– Kaip pasiekti, kad Lietuva neprarastų jaunimo?

– Kadangi aukštojoje mokykloje dirbau per 30 metų ir turiu didžiulę patirtį, galiu pasakyti, kad pagrindinė tikro dėstytojo ir profesoriaus taisyklė yra mylėti studentą. Talentingus studentus reikia saugoti nuo pagundų, gerbti, rodyti perspektyvą, kad jie neišvyktų į pažangesnę šalį. Gyvenimas yra kaip girnos, o gabus, talentingas, savo nuomonę turintis žmogus – kaip brangakmenis. Tos girnos jauną žmogų ir išbando: arba jos sutrina brangakmenį į miltelius, arba brangakmenis išrėžia jose savo taką. Taip atsiranda asmenybės, kuriančios istoriją. Kai aukštoji mokykla atranda gabų, perspektyvų žmogų, jai neturi reikšmės studento tautybė ar kiti dalykai – saugo jį. O Lietuva tokia turtinga, kad nė nežino, kiek jų neteko – kiek jos gabių studentų mokosi Kembridžo ar Oksfordo universitetuose. Jei nė nežinome, kad turime talentą, kaip tada galime pasiūlyti jam galimybę kurti čia savo ateitį? Juk niekas nevyksta staiga, viskam reikia laiko – vaisius turi subręsti.

Lina Mrazauskaitė, „Lietuvos žinios“

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu