Lietuvą ir jos šaltibarščius pasaulyje garsina Jokūbas Laukaitis
#saltibarsciai buvo stebuklingas žodis, atvėręs pasauliui lietuvio keliautojo Jokūbo arba Jacobo Laukaitis sukurtą vaizdo filmuką apie Lietuvą. „What is Lithuania? (My Country You Know Nothing About)“. Šiandien „Youtube“ kanale filmukas peržiūrėtas beveik 800 tūkstančius kartų. Besišypsantis, po pasaulį klajojantis ir vaizdo pasakojimus rengiantis vaikinas savo nepaprastais patyrimais ir nuotykiais šį savaitgalį dalinsis kelionių parodoje „Adventur 2019“.

Lietuvą ir jos šaltibarščius pasaulyje garsina Jokūbas Laukaitis
#saltibarsciai buvo stebuklingas žodis, atvėręs pasauliui lietuvio keliautojo Jokūbo arba Jacobo Laukaitis sukurtą vaizdo filmuką apie Lietuvą. „What is Lithuania? (My Country You Know Nothing About)“. Šiandien „Youtube“ kanale filmukas peržiūrėtas beveik 800 tūkstančius kartų. Besišypsantis, po pasaulį klajojantis ir vaizdo pasakojimus rengiantis vaikinas savo nepaprastais patyrimais ir nuotykiais šį savaitgalį dalinsis kelionių parodoje „Adventur 2019“.

Keliautojas T. Jeršovas: „Alpinizmas – tai ne gulėjimas po palme“
Meilę kalnams turi nemaža dalis mėgstančių keliauti. Tačiau degančiu tokia ypatinga aistra kaip keliautojas Tadas Jeršovas – vienetai. Kiek kartų užkopta į aukščiausias pasaulio viršukalnes, alpinistui dviejų rankų pirštų suskaičiuoti nebepakanka. Vyras atskleidė, iš kur atsirado aistra kalnams bei pasidalino patarimais, norintiems užkopti į savo pirmąsias viršukalnes.

800 kilometrų pėsčiomis įveikusios seserys: „Tai tapo didžiuliu fiziniu ir psichologiniu iššūkiu“
Kelionės – vienas iš būdų pabėgti nuo slegiančios rutinos. Tuo nedvejodamos, seserys Edita ir Jurgita Čepulytės suplanavo kasmetinę kelionę kartu, tik šįkart pasiryžo neeilinei avantiūrai – seserys leidosi į 800 kilometrų piligriminį kelią. Daugiau išbandymų nei malonumų atnešęs piligriminis žygis medicinos mokslų studentei ir žurnalistei leido ne tik pamatyti savo galimybių ribas, bet dar ir padėti kitiems.

5 mitai apie grupines keliones
Kai pasakau, kad dirbu kelionių organizavimo srityje, o ten jau dirbu kiek daugiau nei metus, dauguma sureaguoja – vadinasi dabar tik keliauji ir keliauji. Ta kita pusė patrina rankytėmis ir džiaugsmingai ištaria – vadinasi, dabar galėsi mums pigiai suorganizuoti kelionę. O iš tiesų nei keliauju dažniau negu anksčiau, nei galiu dalinti nuolaidas, nes jų nedarome, bet dabar ne apie tai. Iš tiesų net ir pati turėjau įvairių stereotipų apie kelionių organizatorių darbą, dar daugiau apie juos išgirstu pati dirbdama šioje srityje, tad dalinuosi 5 dažniausiai organizuotas grupines keliones lydinčiais mitais. Keliauti su kelionių organizatoriumi yra brangiau nei viską pasidaryti pačiam Tai ko gero vienas dažniausiai pasitaikančių mitų, tačiau tiesa yra ta, kad dauguma lygina sumą, kurią reikia sumokėti pradžioje, o ne su galutine kelionėje išleista suma. Kartais kai draugų paklausiu, koks buvo jų kelionės biudžetas, yra tokių, kurie pasako – „bijau net pasižiūrėti į banko sąskaitos likutį ir paprastai neskaičiuoju“. Dauguma gali pasakyti, kiek mokėjo už skrydį, kiek kainavo nakvynė, bet kiek išleido iš viso įskaičiuojant taksi, užmokestį vietiniam tuk tuk’o vairuotojui, vietiniam gidui, pasiūliusiam aprodyti Ankor Vatą ar kokią kitą šventyklą, ir daug kitų smulkmenų, kurios atskirai paėmus atrodo labai nebrangios, bet per dviejų savaičių kelionę sudaro jau apvalią sumą. Į kelionės organizatoriaus kainą visos šios „smulkmenos“ jau būna įskaičiuotos, tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodo neaišku „už ką čia mokėti“. Taip pat labai dažnai organizuojantis kelionę pačiam, norisi pataupyti viešbučiams, tačiau mažesnė viešbučio kaina reiškia ir prastesnę lokaciją, o kartu ir papildomas transporto kainas. Žinoma, visuomet galima sutaupyti viešbučių, dienų ar programos, apie kurią kalbėsiu vėliau, sąskaita, tačiau tokiu atveju lyginsime dvi skirtingas keliones. Pamatysi tik labiausiai lankomas vietas ir nieko daugiau Halongo įlanka, Maču Pikču, Tadž Mahalas, Ankor Vatas ar kiti visame pasaulyje gerai žinomi objektai skamba ir įdomiai, bet tuo pačiu nuobodžiai, nes juos matė ir Onutė, ir Pranas, tad per kitą vakarėlį gal net nebus ką papasakoti. Taip gali atrodyti tik nepasigilinus į pažintinių kelionių maršrutus, mat kelionių organizatoriai paprastai visuomet stengiasi įtraukti ir turistų nepramintus takelius, pasikliaudami vietiniais partneriais. Keliaudamas savarankiškai turi kaip tik mažiau galimybių įsiprašyti pas vietinius į namus, pamatyti, kaip jie gamina valgį, kaip skalbia ar atlieka kitus namų ruošos darbus. Pavyzdžiui, Filipinuose, kur dauguma kalba angliškai, įmanoma pasikalbėti su vietiniais, tačiau tau turėtų labai pasisekti, kad tave pasikviestų į svečius, parodytų, kaip kulia ryžius, paaiškintų visą ryžių kelionę nuo jo pasodinimo iki patekimo ant stalo (dažniausiai tai padaro vietinis gidas), pavaišintų pietumis ar net leistų gaminti valgį ir mokytis kartu. Žinoma, nesakau, kad neįmanoma viso to patirti keliaujant savarankiškai, bet daug sunkiau, jei nemoki vietinės kalbos ir neturi kontaktų. Tuo labiau, kad visi esame skirtingi ir jei vieni gali drąsiai prieiti ir užmegzti pokalbį su nepažįstamu žmogumi, kiti tuo tarpu to niekada nepadarytų. Kiekviena sekundė yra suplanuota ir nelieka vietos improvizacijai Iš dalies, yra šiame teiginyje tiesos, mat keliaujama pagal iš anksto sudarytą planą, tačiau ko gero dar nepasitaikė tokios kelionės, kurioje nebūtų nukrypta nuo plano. Pavyzdžiui, nors yra suplanuota aplankyti didžiausią Mongolijos Nadamo festivalį sostinėje, nebus praleista proga pamatyti, kaip festivaliui ruošiasi provincijos gyventojai, net jei reikės pakoreguoti tos dienos planus. Visa tai įmanoma, kai keliaujant šalyje vietiniai vairuotojai arba gidai praneša, kas kur vyksta, kas gali priimti į svečius, pavaišinti kumysu ar net pamokyti melžti jakę. Į organizuotas keliones vyksta tik pensininkai Šis stereotipas atėjo dar iš senų laikų, kai gatvėse matydavome grupeles vyresnio amžiaus užsieniečių. Visgi, jei organizuotas grupines keliones į užsienį visų pirma rinkosi tie, kurie „nedraugaudavo“ su šiuolaikinėmis technologijomis arba nepasitikėdavo savo užsienio kalbos žiniomis (o tai ir yra daugiausia vyresnės kartos atstovai), dabar tokį pasirinkimą lemia kur kas daugiau kriterijų. Pavyzdžiui, norima sutaupyti laiko, pasitarti, kas labiausiai tiktų ar net susirasti bendrakeleivį/-ių, mat kuo toliau tuo sunkiau susirasti draugų, norinčių ir galinčių keliauti į tą pačią šalį konkrečiu laiku. Tai automatiškai reiškia, kad į organizuotas keliones vyksta aktyvūs, jauni ar vidutinio amžiaus žmonės. Internetu užsisakyti kelionę greičiau ir paprasčiau Gal ir taip, jei kalbame apie savaitgalio kelionę į kurį nors Europos miestą. Visgi, planuojant bet kurią pažintinę kelionę, tikrai kils klausimų, kuriuo metu geriausia vykti, kiek reikės laiko pervažiuojant iš taško A į tašką B, kokiu transportu geriausia keliauti šalyje, kiek reikės laiko vienam ar kitam objektui, ką verta pamatyti, o ką galima praleisti, kurį nacionalinį parką aplankyti, ką paragauti, ir taip toliau ir panašiai. Žinoma, daugumą atsakymų galima rasti interneto platybėse, tačiau tam reikės labai daug laiko. Audra Kondrotė, „Travel Planet“

Įspūdingiausias Bolivijos gamtos kampelis
Bolivijos pietvakariuose esantis altiplanas nukelia mus į stulbinantį, kitokį pasaulį. Keliaudami dulkėtais keliais, apsuptais „rūkančių“ vulkanų, verdančio purvo, tarsi Dali paveiksluose išvarvėjusių uolienų pasiekiame kraujo raudonumo ežerą, nusėtą gausybe rožinių flamingų. Tai vadinama „Laguna Colorada“. Kas tai? „Laguna Colorada“ arba „Raudonoji lagūna“ yra seklus druskos ežeras, paįvairintas baltomis borakso salelėmis. Jis užima apie 6000 hektarų, tačiau yra vos metro gylio. Pasak legendų, ežero vanduo iš tiesų yra dievų kraujas, nors mokslininkai teigia, kad ežerui spalvą suteikia jame esantys dumbliai ir mineralai. Kodėl čia tiek daug flamingų? Flamingus į šį ežerą atvilioja gausybė jų „mėgstamo“ planktono. Čia gyvena trys iš šešerių pasaulyje egzistuojančių flamingų rūšių: Čilės, Andų ir Džeimso flamingai. Pastaroji – ypatingai reta, aptinkama tik Andų plynaukštėse ir buvo laikoma išnykusi, kol nedidelė jų grupelė buvo aptikta 1956 m. Įdomu yra tai, kad natūrali flamingų spalva yra balta, tačiau maitinantis raudonaisiais dumbliais ant plunksnų atsiranda rausvos dėmelės, kurios ir sukuria rožinės spalvos įspūdį. Ką dar galima pamatyti šiame regione? Vietovė yra itin įvairi, o keliautojus nuolat stebina vis kitokie vaizdai. Tai didžiausia pasaulyje druskos dykuma, kurioje laukia ne tik pietūs vidury „niekur“, bet ir proga pasidaryti linksmų fotografijų. Tai kaktusų sala apsupta druskožemio. Tai įvairių spalvų ežerai (žalios, raudonos, baltos), nusėti flamingų. Tai aktyviai rūkstantis Ojagė (Ollague) vulkanas. Tai tarsi Salvadoro Dali išdrožinėtas akmeninis medis. Tai ankstyvo ryto maudynės geizerių šildomame ežere. Tai spalvoti kalnai ir laisvai lakstančios vikunijos.

Ar tikrai Indijoje keliautojų laukia nušvitimas?
Kartą Svamio Brahmdev paklausė, kodėl Indija yra laikoma dvasingiausia šalimi pasaulyje. „Taip yra dėl to, kad čia gali rasti didžiausias priešingybes – tamsą bei degradaciją ir šviesą bei grožį. Indija yra pasaulio siela.“ – atsakė jis. Dažniausiai dvasingumo ieškantys vakariečiai į Indiją atvyksta su konkrečiu tikslu, pas konkretų mokytoją, į konkretų ašramą. Ten jie patenka tarsi į saugų burbulą – yra atribojami nuo išorinio pasaulio ir įvykių. Gal ir drąsiai čia pasakysiu, bet apie dvasingumą ir jogos filosofiją galite išmokti daugiau bekeliaudami po šalį, nei būdami ašrame. Labai įdomu, kad Indijoje dvasingumas yra gana praktiškas, visiškai nepriešpastatomas komercinei gyvenimo aplinkai. Žinoma, tas leistina tik tiems, kas jau nuėjo savo mokytojo nurodytą kelią. Mano draugas beveik prieš 20 metų pasukęs dvasinių praktikų keliu, pakeleivingomis mašinomis pasiekęs Indiją ir suradęs ten savo mokytoją Himalajų kalnuose ilgai mokėsi, praktikavo ir labai nustebino mano bendrakeleives, kartu su manim atvykusias aplankyti jo Goa. Turėjome suvenyrinius lietuviško suktinio buteliukus ir jis mielai juos priėmė, sakydamas, kad išgers prisimindamas senus gerus laikus Lietuvoje. „Kai nueini visą kelią, atsiriboji nuo prisirišimų, esi aukščiau už svaiginimosi poreikį – keli gurkšniai tavęs jau neišves iš kelio“ – sakė jis. Mano asmeninė patirtis su ašramais yra labai mėgėjiška ir stebėtojiška. Žinojau, kad būtinai noriu ten apsilankyti ir visai atsitiktinai pasirinkau ypatingą vietą, esančią pakeliui mūsų lankomų vietų Keraloje. Su draugėmis į Amritapuri ašramą atvykome jau sutemus ir buvome pakraupusios nuo dviejų dvylikaaukščių bendrabučių, kurie visiškai neatitiko mūsų susikurto vaizdo (kokia tipiška situacija Indijoje!). Registravomės ten internetu, tad ėmėme ieškoti kur čia tas lankytojų centras. Prie mūsų iš karto priėjo pora moterų, iš karto galinčių iliustruoti žodį „nušvitęs“. Ramus veidas, šypsena, balti drabužiai, tyli kalba – labai keistas jausmas apima ir tave. Gavome visai neblogą keturvietį kambarį su patogumais ir geležinėmis dviaukštėmis lovomis, gavome čiužinius ir patalynę, gavome maisto, kurio nedrįsome paragauti iš bendro katilo. Ir visa tai už 200 rupijų, tuo metu apie 12 litų. Vis dėlto nuotaika nebuvo gera, jautėmės kaip ne savo vietoje. Mano draugė, atvykusi į Ama ašramą po 2 metų taip ir neišdrįso ten likti, nors aš ją ir ruošiau tam pirminiam šokui. Viskas pasikeitė ryte. Atsikėlėme prieš aušrą mat norėjome nueiti į rytinę meditaciją. Saulė ir rūkas sklido virš vandens kanalų, giedamos mantros virto lietuviškomis sutartinėmis, o tikinčiųjų stebėjimas tapo savotišku filmu. Tą dieną prisimenu labai gerai – nors ir tebuvome pašaliniai svečiai, išklausę Amos istoriją, apėję ekskursiją po ašramą ir net neužsirašę karma joga darbams – minčių ir patirčių buvo daug. Mergaitė vardu Sudhamani nuo pat vaikystės buvo ypatinga. Pasakojama, kad ji tik gimusi neverkė, kaip įprasta, o šypsojosi. Sudhamani teko anksti mesti mokyklą, mat sirgo jos mama ir jai, devynmetei, reikėjo rūpintis artimaisiais. Jos šeima ir kaimynai gana anksti pastebėjo jos siekį apkabinti tuos, kuriems yra blogai. Apkabinimai gydė, apkabinimai davė atsakymus, apkabinimai suteikė stiprybės. Taip pamažu, patyrusi daug nepritarimo ir nesupratimo ji tapo apkabinančiąja Ama, įkūrė savo ašramą, kur yra ir specialus bendrabutis mergaitėms, kurių tėvai nėra linkę leisti jų mokytis, bet pasitiki Ama. Ama daug keliauja po pasaulį, renka aukas ne tik Keralos ar Indijos reikmėms, bet ir nuo įvairių stichijų nukentėjusiems pasaulio žmonėms. Tai neeilinė asmenybė, kurios apkabinimas, sako, sujaudina kiekvieną, tai patyrusį. Grįžtant prie paprastų keliautojų, atvykstančių aplankyti Indijos, reikia žinoti, kad užsieniečiai įleidžiami tik į kai kurias hindu šventyklas. Į tas kurias įleidžiami, visi turi eiti basi. Batai paliekami prie šventyklos, dažniausiai pas ten uždarbiaujantį „saugotoją“. Už batų porą arba iki penkių porų įprasta palikti 10 rupijų. Beje, nepamirškite pasiimti šiltų (gal net vilnonių) kojinių porą, kuria galėsite pakeisti batus. Visų šventyklų grindys marmurinės ar kitų akmenų plokščių, taigi pastovėjus net keletą minučių ant akmenų, galite sušalti. Gabrielė Štaraitė, „Travel Planet“

Japonija palieka be žado: kaip reaguoti, jei pavadino „kawaii“?
Japonija keliautojus stebina ne tik ryškiomis spalvomis, niekada nenutylančiais garsais ar egzotiniais maisto skoniais, bet ir žaibiškai besivystančiomis technologijomis. Šią šalį neretai aplankanti ir ką tik iš jos parvykusi agentūros „Baltic Tours“ kelionių ekspertė Rasa Levickaitė pasakoja, kad giliai atmintin įstringa ir japonų elgesys ar papročiai, kurių vieni prigiję nuo seno, pvz., tam tikrose vietose nusiauti batus, o kiti, kaip antai „kawaii“ arba mielumo fenomenas, pasklido palyginti neseniai. – Ne vienas keliautojas pastebi, kad Japonija – tarsi kitas pasaulis, be galo charakteringa. Su kokiais kultūriniais skirtumais ir įdomybėmis susidūrėte šioje šalyje? – Absoliučiai viskas Japonijoje – aukščiausios kokybės. Kiekvienas darbas atliekamas kvalifikuotai, visose srityse keliami griežti kokybės standartai. Kalbama, kad japonai nėra itin efektyvūs, jie dirba labai daug valandų, kartais ir 12–14 val. per parą, tačiau žvelgiant iš šono matyti didelis jų atsidavimas darbui ir preciziškumas. Šioje šalyje itin svarbi reputacija, jai kritus be galo smarkiai išgyvenama. Japonų darboholizmas siejasi su dideliu finansiniu pajėgumu, o tai formuoja ir tam tikrus šios tautos įpročius, pavyzdžiui, „daiktizmą“ ir „šopoholizmą“. Prabangos prekių japonai nuperka daugiau nei bet kurios kitos pasaulio šalies gyventojai. Nepaisant to, kad Japonija yra itin šiuolaikiška ir progresyvi šalis, kurioje dėl aukšto technologijų išvystymo kartais netgi sunku pritapti kultūriškai, čia lengva pastebėti išlikusių archajinių bendravimo ir elgesio ypatumų. Pavyzdžiui, sveikinantis ir atsisveikinant įprasta lenktis (tik nereikėtų verslo partneriui lenktis lyg imperatoriui), yra vietų, kuriose pirkinį atiduodama pardavėja priešais jus klaupsis ant kelių. – Sakoma, dar vienas išskirtinis japonų bruožas – didelis dėmesys švarai ir higienai. Ar ir jums tai krito į akį? – Japonijoje taip švaru, kad, regis, net ir oro uosto tualete galima nakvoti. Dėmesys kreipiamas į kiekvieną detalę: viešajame tualete gausu dezinfekcinių ir higienos priemonių, netgi rasite sulankstomą kėdutę vaikui, kad nereikėtų sukti galvos, kur jį saugiai palikti. Bet kuriame Japonijos viešbutyje galite likti nakvoti be išankstinio pasiruošimo. Dantų šepetėliu, pižama, higienos reikmenimis, šlepetėmis ir netgi užkandžiu bus pasirūpinta. Mes, užsieniečiai, ne visada suprantame japonų švaros standartus. Pavyzdžiui, kartais net ir prieš įeinant į restoraną reikia nusiauti batus. –  Kas iškart patraukė dėmesį lankantis didžiuosiuose Japonijos miestuose? – Osakoje, Kiote, ypač Tokijuje įsimena pati jausena, taip pat vaizdai ir kvapai. Miestuose pasitiko garsai, judesys, daugybė spalvų ir kvapų, šviečiančios reklamos, keleto aukštų keliais zujantys automobiliai, greitieji traukiniai, žmonių jūra. Nepaprastas jausmas apėmė einant garsiąja Šibujos perėja, kur vienu metu gatvę kerta daugiau nei 1000 žmonių. Čia lengva pasijusti didelio pasaulio maža dalimi. – Kurios Japonijos vietovės jums paliko didžiausią įspūdį? – Japonijos miestuose reikia tiesiog būti, slampinėti gatvėmis, užklysti kur nors pavalgyti ar išgerti arbatos. Net ir gidai ekskursiją dažnai rekomenduoja pabaigti restorane ar apsipirkti tam puikiai tinkančioje vietoje (štai ir vėl išlenda japonų „šopoholizmas“). Tokijuje išties verta aplankyti garsųjį „Harajuku“ rajoną, dar vadinamą jaunimo kultūros bei mados centru. Jame apstu spalvingos veiklos. Galima apsipirkti, pavalgyti ar papramogauti „kawaii“ stiliaus parduotuvėse, kavinėse ir desertinėse. „Kawaii“ Japonijoje  – tai ištisa „mielumo“ kultūra, apimanti daiktus, drabužius, žaislus, išvaizdą ar netgi manieras. Verslo susitikime mano uniforma buvo pavadinta „kawaii“, tokiu pačiu žodžiu gali būti kreipiamasi į ką tik sutiktą nepažįstamąjį ar mažą vaiką. Ginzos rajonas garsėja prabanga ir elegancija. Tai vienas brangiausių rajonų pasaulyje. Butikai, kuriuose parduodamas šilkas, kavos šventovės, prestižiniai restoranai gali gerokai paploninti piniginę. Žinoma, į Japoniją verta keliauti ir dėl tūkstančio metų senumo šventyklų, garsių kultūros, gamtos paveldo bei UNESCO saugomų objektų. Jei tik yra galimybė, būtina aplankyti Baltojo garnio pilį, Niko šventvietes ir šventyklas, Horudžio šventyklą, Hirošimos taikos memorialą, Širakamio kalnus, Širakavos etnografinį kaimą. – Kokie maisto skoniai jums simbolizuoja Tekančios Saulės šalį? – Japonijoje skaniai pavalgysite užėję kad ir į pirmą pasitaikiusį restoraną ar užeigą. Įprastai kiekviena jų specializuojasi. Pavyzdžiui, surasite sašimio (žalios mėsos ar žuvies patiekalas, patiektas mažais gabalėliais su sojų padažu, marinuotais imbierais, vasabiais ir japoniniais ridikais), udonų (japoniškų makaronų), japoniškų „gyoza“ koldūnų, kario ar tempuros (tešloje keptų jūrų gėrybių, daržovių, mėsos, žuvies) patiekalų restoranus. Maistas gaminamas labai greitai ir kokybiškai. Desertui japonai valgo banano formos raguolius, įdarytus kremu (angl. „Tokyo banana“), įvairius saldumynus, pavyzdžiui, ledus, šokoladą, kremus, kepinius, paskanintus žaliąja arbata, ledinius vaisius, pavyzdžiui, šaldytus mangus. Monika Visockytė

Iranas: penki mitai, kuriuos mums įkalė į galvą
Kai kurioms šalims jų vardas – tarsi prakeiksmas. Gali būti seniai pasibaigę civiliniai neramumai, pažabotos nusikaltėlių gaujos, įsivyravusi taika, tačiau pakanka išgirsti pavadinimą, ir prieš akis iškyla įsivaizduojami pavojai iš praeities.

Kas bendro tarp Gvatemalos ir viščiukų?
Tik atvykus į Gvatemalą akį patraukia gatvėmis riedantys spalvingi autobusai. Spalvingi, triukšmingi ir gausiai mirgantys lemputėmis jie tapo neatsiejama Gvatemalos dalimi. Vietiniai juos vadina paprastai – „camioneta“ (liet. sunkvežimiai), tačiau turistai jiems suteikė linksmesnį pavadinimą – „Viščiukų autobusai“ – „Chicken bus“: mat vietiniai gyventojai šiais autobusais mėgdavo gabenti naminius gyvūnus, o ypač naminius paukščius.

Neatrasta, bet labai įdomi Slovėnija
Lietuviai jau seniai įpratę, jog apie mūsų mažą šalį užsieniečiai paprastai nežino beveik nieko, išskyrus nebent kelis krepšininkus. Slovėnija už Lietuvą mažesnė tris kartus, tad tobulos atostogų vietos šioje šalyje dažniausiai taip pat lieka pamirštos. Ir visai be reikalo – nepaisant nedidelio Slovėnijos dydžio, joje yra viskas, ko gali prireikti, norint gerai pailsėti, o nepamirštami atostogų įspūdžiai atminty įsirėžtų ilgam.

Aplink pasaulį su knyga: įkvėpimai kelionėms
Atėjus vasaros kelionių metui daugelis su savimi pasiimame ir vieną kitą knygą. Vieniems, tai - kelionių gidas, padėsiantis pažinti neatrastas vietas, kitiems - laisvalaikio skaitinys paplūdimyje. Galiausiai knyga gali tapti draugu, atskleidžiančiu kitų šalių grožį, istoriją, kultūrinį mentalitetą ar mažai girdėtus faktus tiems, kurie nesuspėja to patirti gyvai. Juk bet kuri knyga, kaip ir kelionė, pirmiausia yra kelias ieškant savęs.