Kernius Miežlaiškis – krepšinio šalyje užaugęs žmogus, kuris myli vandenį, greitį ir negali gyventi be adrenalino. Amerikoje jau daugiau nei 20 metų gyvenantis Kernius – vandens motociklu sporte yra vienintelis čia gyvenantis lietuvis, iškovojęs daugybę prizinių vietų, o šiais metais, liepos 30 d., INDIANOS valstijoje, LA PORTE miestelyje vykusiame Šiaurės Amerikos čempionate (IJSBA National Championship,) savo kategorijoje (Pro am runabout stock) iškovojęs čempiono titulą. Kadangi Illinojaus valstijoje tai sezoninė sporto šaka, todėl sezonui atėjus į pabaigą ir geram vasariškam orui užleidžiant gretas poilsio sezonui, norisi pakalbinti vandens motociklų sporto entuziastą, IJSBA (Internation Jet Sports Boating Association) narį Kernių.

– Vandens motociklų sportui Lietuvoje šiais metais suėjo 20 metų. Kerniau, papasakok, ar šią aistrą parsivežei iš Lietuvos ar susidomėjai atvykęs į Ameriką? Kiek metų užsiimi vandens motociklų sportu?

– Taip, šią aistrą tikrai parsivežiau iš Lietuvos. Kadaise sportavau su vandens motorlaiviu, ir kartą vienas žmogus, kuris tuo metu turėjo vandens motociklą, tiesiog davė pasiplaukioti. Man taip patiko ir taip užsidegiau aistra šiam sportui, kad iš karto atsirado svajonė įsigyti savo vandens motociklą. Tuo metu Lietuvoje kaip tik neseniai buvo atsiradusi ši sporto šaka, Europoje dar nedaug kas ir turėjo tuos vandens motociklus. Tuo pat metu mane gyvenimas atvedė į Ameriką, kur pirmi užsidirbti ir sutaupyti pinigai būtent ir buvo išleisti vandens motociklui. Parsisiųstu iš Amerikos nauju motociklu sudalyvavau savo pirmose varžybose, berods Latvijoje. Jį truputėlį teko pačiam pasitobulinti, kadangi tik gamyklos motociklai nėra visiškai skirti varžyboms. Buvau žalias kaip agurkas tame sporte, galvojau atsisėdi ir važiuoji, tačiau supratau, kad tai daug daugiau nei skrosti vandenį visu greičiu. Laimėjimų Lietuvoje jokių nepasiekiau, tačiau aistra šiam sportui anaiptol nedingo – atvirkščiai – užsibrėžiau išmokti, suprasti, ir tikslingai siekti gerų rezultatų. Sugrįžęs į Ameriką, ėmiau ieškoti informacijos apie varžybas, apie pasiruošimą, vėl įsigijau naują motociklą ir tiesiog ruošiausi, treniravausi. 2009 metais sudalyvavau pirmose savo varžybose čia Amerikoje, kur pasisekė labai gerai – laimėjau antrą vietą. Na ir nuo to laiko – kaip sakoma, įsikibau ir vis dar nepaleidžiu šio sporto. Per tuos metus teko pakeisti ir atsisveikinti ne su vienu vandens motociklu.Tikrai supratau, kad vien turėjimas vandens motociklo, nepadaro tavęs jokiu sportininku – tik sunkiu darbu, treniruotėmis, geru fiziniu pasirengimu tu gali pasiekti gerų rezultatų.

– Kokių pasiekimų turėjai Lietuvoje ir kokie didžiausi pasiekimai Amerikoje?

– Kaip jau minėjau, Lietuvoje tik susipažinau su šiuo sportu, todėl laimėjimų neturiu. Paskutinius keletą metų dalyvauju Great Lakes Watercross organizuojamose varžybose. Tai ilgiausiai gyvuojanti ir gausiausia organizacija Šiaurės Amerikoje priklausanti tarptautinei vandens sporto asociacijai. Varžybose dalyvauja įvairių klasių sportininkai. Aš rungtyniauju pačių galingiausių vandens motociklų klasėje (pro-am runabout). Kiekviena iškovota pergalė yra man svarbi, bet turbūt šiemet iškovotas National Champion titulas. Kiekvienos varžybos atneša naujų potyrių, kažko išmokstu, ir visi iškovoti medaliai, taurės ar atminimo lentelės dabar pagarbiai išdėliotos mano namuose. Buvo įsimintina 2017 metais dalyvauti Kanados ir Amerikos organizuotame čempionate Čikagoje. Ten laimėjau 2 vietą.

– Kokie, tavo nuomone, yra didžiausi mitai apie ši sportą?

– Aš manau didžiausias mitas yra, kad vandens motociklas tik linksma pramoga besiilsintiems prie vandens telkinių vasarą. Nedaug žmonių į tai žiūri kaip į sporto šaką. Amerikoje, ko gero, esu vienintelis lietuvis, profesionaliai dalyvaujantis šiame sporte, man asmeniškai dar neteko sutikti tautiečių jokiose varžybose. Norėdamas dalyvauti varžybose, turi būti IJSBA Asociacijos (International Jet sports Boating association), apjungiančios profesionalius vandens transporto priemonių entuziastus, nariu. Jų puslapyje skelbiami visi varžybų tvarkaraščiai, išduodamos licenzijos, turi susipažinti su oficialiomis taisyklėmis ir standartais, jei nori dalyvauti šiame sporte. Turi būti aktyvus asociacijos narys ir kasmet atnaujinti narystę, jei nori dalyvauti jų organizuojamose varžybose.

Žodžiu, tai ne tik valiūkiškas pasiplaukiojimas, norint atsigaivinti karštą vasaros dieną, bet rimta sporto šaka, reikalaujanti daug fizinio pasiruošimo ir ištvermės. Kitu atveju gali baigtis gana liūdnai, daug istorijų girdėjau ir net mačiau traumų, lūžusių kojų, kitų rimtų susižalojimų. Pats irgi esu turėjęs avarijų, bet dėkui Dievui ar likimui, kad nukentėjo tik mano technika, o pats atsipirkau nesunkiais nusibrozdinimais. Čia be galo svarbi yra galvos ir nugaros apsauga. Turi net mokėti kaip techniškai kristi į vandenį, jei tokia situacija iškyla.

– Sakoma, kad vienas lauke – ne karys. Tu esi tas, kuris lipa ant motociklo, bet iki to yra ir paruošimas visko, organizavimas, kitokia pagalba. Kokia tavo komandos sudėtis, kokios atsakomybės kitų narių ir ką tau reiškia tavo komanda?

– Pats svarbiausias mano komandos žmogus yra mano vadybininkė. Taip jau sutapo, kad vadybininkė yra ir mano gyvenimo antra pusė žmona Daina. Ji viskuo pasirūpina beveik iki to momento, kai jau man reikia lipti ant vandens motociklo – suranda varžybas, užregistruoja, suderina visus tvarkaraščius, atlieka absoliučiai visus administracinius reikalus.

Kiti du be galo reikalingi mano komandos nariai – mano pagalba su visa technika ir didžiausia pagalba startuojant. Šiame sporte, prie starto linijos turi būti du žmonės (holders), kurie prilaiko motociklą, kuris jau būna įjungęs variklį, iki kol bus duotas starto ženklas. Ypač svarbu tas pajautimas, komandinis startas, kai pati pirma sekundė atsiplėšus, gali būti kritinė. Be abejo, rūpestis ir moralinis palaikymas, taip pat labai svarbu pačių varžybų metu. Aš labai vertinu visus žmones, kurie man padeda šiame sporte – be jų, tikrai neįsivaizduoju nė vienų varžybų. Tik galiu nuoširdžiai pasidžiaugti, kad turiu tokį užnugarį. Visi turime pasidarę vienodas maikutes, turime komandos pavadinimą – tuo jau esame daugelio atpažįstami varžybų metu.

– Vandens motociklų sportas – brangus malonumas. Kas tavo manymu yra svarbiausia ir kas reikalauja daugiausia išlaidų, norint profesionaliai užsiimti šiuo sportu?

– Visų pirmiausia su standartiniu, tiesiai iš gamyklos motociklu nevažiuosi, tam tikrus dalykus tu turi „užsidėti“ ant jo, jei tikrai nori kažko pasiekti, išvystyti greitį ir, svarbiausia, saugumą. Labai svarbus yra kostiumas, kuris ir, žinoma, apsaugo, ir labai palengvina važiavimą, dėl savo specifinės slidžios medžiagos. Geros pirštinės – dar vienas dalykas, kur tikrai jau renkiesi pačios geriausios kokybės, kokios tik yra rinkoje.

Jei atvirai, tai beveik viską, pasibaigus vienam sezonui, praktiškai reikia atnaujinti. Net ir pats motociklas, po sezono būna tiek atidirbęs ir galios atidavęs, kad paprasti žmonės, mėgėjai, galėtų juo važinėtis be vargo kokių 10 metų, o mes varžybose išspaudžiam viską iki beveik neįmanomo. Per varžybų sezoną sutrumpiname to motociklo gyvenimą labai ženkliai, kartais palikdami tik kelis rimtesnius mėnesius.

– Kokias savybes dažniausiai turi šio sporto entuziastai?

– Aš manau pirmiausiai labai azartiški. Bet galbūt taip yra su daugeliu sporto šakų, pavyzdžiui, jei kartais nepasiseka, ypač pradžioje – nereikia pasiduoti, numesti visko ir galvoti, kad gal šis sportas ne tau. Kitas labai svarbus dalykas – dėmesys ir ypatingai greita reakcija. Važiuojant sužymėta trasa, kartais turi padaryti sprendimą per labai labai trumpą laiką, pasirinkti vieną ar kitą kelią per mažiau negu sekundę. Ant vandens matomumas yra prastas, visur vandens purslai, greitis siekia iki 80 mylių per valandą ir kartais tu neišpasakytai greitai turi sureaguoti į atsiradusią kliūtį, ar kitą vandens motociklą, turi labai stipriai tikėti savimi ir tiesiog nepaleisti vairo. Stiprus fizinis pasiruošimas ir jėga – šiame sporte tiesiog būtina.

– Ką dar smagaus gyvenime veiki, kokios kitos sporto šakos artimos širdžiai?

– Jau 17 metų šoku tautinių šokių kolektyve „Suktinis“. Taip pat labai patinka šaudymas. Esu gana nagingas ir kūrybingas, todėl savo įgūdžius pritaikau daugelyje gyvenimo sričių. Pats galiu ir motociklą vieną iš dviejų rimtesnį susidėti, susikonstruoti, ko reikia. Man patinka tokie darbai, o ir pinigų nemažai gali susitaupyti, kai supranti, ką darai ir nereikia nieko samdyti. Daug dalyvauju mūsų bendruomenės veikloje, mane ko gero daug kas ir žino, kaip visokių dekoracijų spektakliams ir kitokių rankdarbių kūrėją. Man tokie darbai yra kaip atsitraukimas nuo kasdienybės, tokia savotiška meditacija.

Gyvenant Čikagoje, vandens motociklų sporto sezonui pasibaigus, lieka daug gražaus laiko kitiems pomėgiams. Todėl šokdamas palaikau fizinę formą, o kiti dalykai užpildo mane ir nė nepastebiu, kai vėl ateina metas save atiduoti sportui ir vėl ruoštis varžyboms.

Taip pat aš dar esu JAV Lietuvių bendruomenes krašto valdybos vicepirminkas sporto reikalams.

– Artimiausi planai ir varžybos?

– Varžybų labai laukiu, bet jų tvarkaraštį sužinosiu tik sausio mėnesį. Kaip jau minėjau prieš tai, atsisveikinsiu ir aš su senuoju savo motociklu ir įsigysiu naują, kuris, tikiuosi, kitą sezoną padės siekti aukštų vietų ir dar geresnių rezultatų.

Norėčiau kitą vasarą sudalyvauti varžybose Lietuvoje, kurias organizuoja Jetskilt Sport klubas įsikūręs mano gimtajame mieste Kaune.

Pasinaudodamas savo, kaip vicepirmininko sporto reikalams padėtimi ir eidamas šias pareigas, labai norėčiau įgyvendinti seniai puoselėjamą svajonę, arba net galėčiau pasakyti – tikslą. Noriu daugiau sužinoti bei susipažinti pats, ir taip pat supažindinti mūsų bendruomenę su kitais už Atlanto gyvenančiais sportininkais ir įvairių sporto šakų entuziastais. Mūsų šalis Lietuva tokia maža, o čia, Amerikoje, tiek daug pasiekusių sportininkų, kurie turėtų būti pagerbti ir jais turi būti garsiai ir viešai didžiuojamasi.

Kalbino Silvija Basijokaitė