Per trumpą laiką pro mažųjų klausytojų akis per ryškių to meto asmenybių gyvenimą praslinko Lietuva nuo Pirmojo iki Antrojo Pasaulinio karo ir siaubingų pokario metų. Susidomėję ketvirtokai klausėsi sklandaus viešnios pasakojimo, vartė asmeninį p. Baniutės atneštą fotografijų albumą, rašytojo knygas, domėjosi apie P. Mašioto gyvenimą, kūrybą ir kokie prisiminimai viešnią sieja su vaikams skirtų knygų autoriumi.

Už meilę knygai

Bet kurioje veiklos srityje yra galimybė rinktis, kaip dirbi. Per 16 metų išeivijos lietuvių vaikų ugdymui paskyrusi mokytoja Loreta prilygsta iš lėto kylančiam ugnikalniui. Sumanumu, darbštumu ir neblėstančia energija ji stebina ir džiugina ne tik savo mokinius, bet ir tėvelius bei kolegas. Dar nespėjus išblėsti įspūdžiams pagal M. K. Čiurlionio paveikslus parengtos vaikų darbų ir asmeninių nuotraukų parodos, mokytoja Loreta pakvietė į kitą - pažintinę skaitymo pamoką. O mintis, pasak mokytojos Loretos, gimė savaime. Kadangi šiais metais pradinukų skaitymo konkurse aktyviai dalyvavo jos ketvirtokai ir net net trys mokinės tapo skaitymo konkurso nugalėtojomis - tai Vija Polikaitytė ir Gabrielė Stašytė, o Emilija Matukaitė, perskaičiusi daugiausia knygų, laimėjo pagrindinį ir didžiausią prizą – Goodwill Financial kompanijos šiam tikslui paaukotą dviratį. Mokytoja labai džiaugiasi tokia Goodwill Financial kompanijos dovana ir sako, kad ateityje tai turtėtų dar labiau paskatinti pradinukus skaityti. „O tokio paskatinimo tikrai reikia, nes vaikai skaito vis mažiau ir mažiau, - pastebėjimais dalijosi mokytoja. – Mane, manau ir tėvelius, ne mažiau pradžiugino dar viena mūsų mokinė - Ula Gedgaudas, ji JAV Švietimo Tarybos organizuotame piešinių konkurse laimėjo antrąją vietą. Gaila, bet ketvirta klasė - tai mūsų mokykloje paskutiniai metai, kada mokiniai dalyvauja skaitymo konkurse....“

Su P. Mašioto knygelėmis

„Aš užaugau su rašytojo Mašioto knygelėmis, anksti pajutau ir vaikiškai suvokiau jo diegiamą meilę mus supančiai gamtai ir gyvūnams. Rašytojo knygas mielai skaito ir mano mokiniai. Kadangi p. Baniutė yra mano giminaitė, tai jau seniai rezgiau mintį, kaip šią šviesią, Smetonos laikų moterį, artimai bendravusią su iškiliais to meto Lietuvos žmonėmis ir betarpiškai pažinusią bei iš artimųjų pasakojimų daug žinančią apie mano mėgstamą rašytoją Mašiotą, pasikviesti į pamoką, kad ir šių metų ketvirtokai galėtų prisiliesti prie gyvos Lietuvos kultūros, literatūros ir istorijos“, - savo pamąstymais dalijosi mokytoja Loreta.

Ketvirtokai pamokai buvo labai rimtai pasiruošę: ant suolų puikavosi atskleistos P. Mašioto knygelės, kurias jau anksčiau ne kartą klasėje vartė, skaitė trumpus P. Mašioto apsakymus vaikams. Šioje pamokoje mokiniai viešniai parodė, kaip jie moka susikaupti, nusiteikti rimtam darbui ir aiškiai skaityti. Vaikai garsiai skaitė P. Mašioto apsakymą „Sodas žydi“, bendrai jį aptarė ir, pavartodami vaizdingus teksto žodžius, atsakė į mokytojos pateiktus klausimus. Ponia Baniutė atvyko ne tik nešina šio garsaus rašytojo knygomis, šeimos nuotraukų albumais, bet ir glėbiu žydinčių alyvų; o paskui vaišino mus visus labai skaniais sveikuoliškais mėlynių ir jogurto pyragėliais. O žydinčios p. Baniutės sodo alyvos net tik svaiginančiu pavasario kvapu pripildė klasės erdvę, bet ir vizualiai įprasmino ką tik mokinių perskaitytą P. Mašioto apsakymėlį „Sodai žydi“.

Šalia mokytojos sukauptų senesnio leidimo P. Mašioto kūrinių puikavosi viešnios atneštos neseniai Lietuvoje išleistos, gražiai įrištos, puikiai iliustruotos rašytojo knygutės ir kitų autorių jo į lietuvių kalbą išverstos knygos. Vaikai su džiaugsmu vartė, skaitė apsakymų pavadinimus, susidomėję žiūrėjo iliustracijas.

Pasklido didinga Lietuvos dvasia

Vaikams priimtinu lygiu mokytoja pristatė garbingą ir labai mielą viešnią, padėkojo už atvykimą ir paprašė papasakoti apie savo senelį – rašytoją Praną Mašiotą.

Sklandaus, aiškaus ir labai nuoseklaus p. Baniutės pasakojimo buvo įdomu ir smagu klausyti ne tik vaikams. Garbi viešnia nuosekliai, aiškiai ir suprantamai apžvelgė pačius svarbiausius Mašiotų giminės gyvenimo vingius, daugiau stabtelėdama ir akcentuodama ryškiausius, skaudžiausius momentus: kad senelis (P. Mašiotas) buvo pedagogas, vaikų rašytojas, publicistas, vertėjas, vadovėlių autorius, visuomenės bei kultūros veikėjas. Jis Maskvos universitete Fizikos ir matematikos fakultete įgijo gimnazijos mokytojo matematiko specialybę. Dėl to, kad to meto Lietuvoje išsilavinusiems žmonėms nebuvo darbo, jaunuolis išvyko į Lenkiją, vėliau į Rygą ir dirbo mokslo apygardos kanceliarijoje, Rygos vokiečių realinės gimnazijos matematikos mokytoju, mergaičių gimnazijos direktoriumi. Ten su bendraminčiais suorganizavo lietuviškas „Pašalpos“, „Kanklių“, „Žvaigždės“ draugijas, įkūrė savo teatrą. 1894 m. vedė iš Linkuvos apylinkių kilusią išsilavinusią dvarininko dukrą Mariją Jasienskytę. Po Pirmojo Pasaulinio karo su šeima pasitraukė į Maskvą, vėliau Voroneže vadovavo lietuvių gimnazijoms.

1918 m. grįžo į Lietuvą ir po metų buvo išrinktas Lietuvos švietimo viceministru. P. Mašiotas buvo vienas iš Lietuvių „Trijų tarybos“ narys kartu su Kaziu Griniumi ir Ignu Jablonskiu. Po to 1924–1929 m. dirbo Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriumi. Išėjęs į pensiją atsidėjo literatūriniam darbui, gyveno, ilsėjosi ir kūrė sūnaus Jono Mašioto (viešnios tėvo) namuose Kačerginėje. Tuo metu jo anūkei Baniutei buvo 10 metų, ji gyveno tėvų namuose ir daug laiko praleido su seneliu. „Iki šiol atsimenu, kaip aš eidavau pas senelį, o jis mane mokė skaityti ir rašyti. Senelis mirė sulaukęs 77-erių, o man tuo metu buvo vienuolika“, - mielais prisiminimais dalijasi 87-erių metų rašytojo anūkė p. Baniutė.

Ketvirtokai ieško penkialapių žiedelių p. Baniutės atneštose alyvose[/caption]

Garbinga giminė

Ponia Baniutė labai šiltai prisiminė ir pasakojo apie dėdę - nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrą, diplomatą, karininką, vertėją Juozą Urbšį, apie jo be išlygų, neišmatuojamą, amžiną meilę Lietuvai. Vien tai, kad, prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui, Urbšys buvo įspėtas, jog „miške laukia jo šeimai išvežti paruošta mašina“, ministras nesudrebėjo ir nedvejodamas pareiškė, kad Lietuvos laisva valia nepaliks. Kitą rytą, t. y. 1940 m. liepos 17 d., kartu su žmona Marija Urbšiene-Mašiotaite (rašytojo P. Mašioto dukra) buvo ištremtas į Rusiją, Tambovo miestą. Urbšiai kalėjo Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo, Vladimiro kalėjimuose, daugiausia vienutėse. Šeima buvo išskirta. Tremtyje M. Urbšienė parašė ir pati iliustravo knygą apie lietuvių gyvenimą Rygoje „Prie žibalinės lempos“, kuri buvo du kartus išleista. Pirmą kartą sovietų cenzūros redaguota, antrą kartą originali. „Įdomi mūsų šeimos istorija, - didžiuodamasi savo ištakomis pasakojo viešnia. - Mano senelis P. Mašiotas baigė matematikos mokslą, tėvas Jonas (Baniutės tėvas) – taip pat matematikas, rašė matematikos vadovėlius mokykloms, ir tėvo sesuo Marija - irgi matematikė. Tiesa, teta Marija Mašiotaitė - Urbšienė savo gyvenimą paskyrė medžiagos apie Lietuvą rinkimui. Ji mokėjo penkias kalbas ir dėl tremtyje prarastos sveikatos dažnai važiuodavo į Šveicarijos sanatorijas, o ten daug laiko praleisdavo archyvuose rinkdama medžiagą apie Lietuvą.“

Pirmą kartą suskambėjo Tautinė giesmė

Kalbėdama apie Mašiotų giminę, p. Baniutė paminėjo daug žymių Lietuvos žmonių, kaip L. V. Žemkalnį-Landsbergį, kuris yra senelio žmonos Marijos Jasienskytės giminaitis, Jablonskį, Kudirką, generolą Joną Jurgį Bulotą, dailininkus Antaną Žmuidzinavičių, Adomą Varną, pastarasis nutapė P. Mašioto prie pamėgto rašomojo stalo portretą. Įdomi istorija, kaip Baniutės draugei, netikėtai į rankas patekus senelio paveikslui, moteris bandė jį persiųsti, bet sovietmečiu meno kūrinys JAV nepasiekė, dėl ko p. Baniutė apgailestavo, nes neturi senelio paveikslo. Šiurpuliukai lakstė kūnu, kai suvoki, kad šalia tavęs gyva Lietuvos istorija; tarsi praskleidęs šimtmečius, prisilieti prie savo Valstybės pamatus padėjusių iškilių asmenybių. Turbūt didžiausią įspūdį paliko p. Baniutes pasakojimas, kaip senelio draugas Vincas Kudirka atėjo į jo vestuves nešinas lietuviškos giesmės rankraščiu ir natomis. Garbus svečias paprašė vestuvėms grojusių žydelių orkestrą pabandyti pagroti ką tik parašytą jo kūrinį. Taip 1894-aisiais, per P. Mašioto vestuves, pirmą kartą neoficialiai suskambėjo V. Kudirkos Tautinė giesmė – Lietuvos himnas.

Vaikai buvo sužavėti viešnios pasakojimu. Susidomėję vartė gyvos Lietuvos istorijos nuotraukų albumą, kėlė rankas klausdami, kur rašytojas gimė, augo, apie ką dar rašė, kur gyveno. Sklandi, aiški ir taisyklinga p. Baniutės kalba sutelkė mažųjų dėmesį, jie godžiai gėrė lietuvybės syvus iš čia pat kalbančio gyvo Lietuvos istorijos šaltinio, mėgavosi laime prisiliesti prie mėgstamo vaikų rašytojo ištakų. Susitikimas baigėsi mokinių noru gaut istorinės asmenybės autografą. Ketvirtokai kantriai laukė eilėje ir p. Baniutė visiems parašė asmeninius palinkėjimus.

Janina Sučylienė