2020 m. metais Kinija aplenkė Jungtines Amerikos Valstijas kaip daugiausiai pajamų kino industrijoje generuojanti šalis. Pinigus į kino teatrus daugiausiai sunešė vietinė produkcija, kuri leido atsigauti po mėnesius trukusio karantino.

Praėjusiais metais valstybė sugeneravo dar įspūdingesnes pajamas – 7,3 milijardus dolerių ir tik 26 % mažiau nei 2019 m., priešpandeminius metus. Tuo tarpu JAV atitinkamai surinko 60 % mažiau pajamų. 2021 m. Kinija, toliau siekianti nepaleisti industrijos lyderės pozicijos, paskelbė penkerių metų planą. O iki 2035 m. ji planuoja pirmauti visose kino srityse.

Jeigu lygintume su Azijos žemyno šalimis, Kinija smarkiai atsiliko nuo savo kaimynių kino gamyboje. Japonija Vakarų šalis traukė jau pusę amžiaus. Akiros Kurosawos filmai dažnai būdavo nominuojami „Oskarams“ ir juos laimėdavo. Honkongas taip pat ryškiai lenkė žemyninę Kinijos dalį ne tik meniniame kine, bet ir pelną nešančiose kovos menų juostose. Pripažinimo kūrėjai sulaukdavo ir didžiuosiuose Europos kino festivaliuose.

Tiesa, 20 a. pradžioje, tik pradėjus vystytis kino industrijai, Kinija mažai kuo atsiliko nuo kitų. Pirmiausia, ji pradėjo nuo operų adaptacijų ir iki 1949 m. jau turėjo du savo „aukso amžius“. 20 a. 4-ame dešimtmetyje šalyje buvo sukuriama 60 filmų per metus, kuriuose buvo plėtojamos nacionalinio identiteto temos. Mat tuo metu Japonija jau buvo užėmusi Mandžiūriją. Ateinantis dešimtmetis žymėjo dar sėkmingesnį, antrąjį „aukso amžių“. Tačiau industrijos plėtrą sustabdė Komunistų partijos atėjimas į valdžią.

Visos gamybos įmonės tapo valdomos valstybės, maoistinė Kinija imitavo Sovietų Sąjungą, kurdama propagandinius filmus. Kūrėjai buvo tremiami į provincijas ir verčiami kurti dokumentines juostas arba dirbti darbo stovyklose. Verta paminėti, kad šiuo laikotarpiu nukentėjo ne tik kino industrija. Į stovyklas buvo tremiami dauguma aukštesnį įsilavinimą turinčių kultūros atstovų, pasak valdžios, kėlusių grėsmę Liaudies Respublikai. Kultūrinės revoliucijos metais industrija beveik visiškai išnyko. Nuo 1967 iki 1972 m. Kinijoje nebuvo sukurtas nei vienas filmas..

Tik po Mao Dzedongo mirties į valdžią atėjęs Deng Siaopingas įvedė reformas, kurios pamažu leido atsigauti gamybos įmonėms. 1978 m. studijos vėl pradėjo kurti filmus, tačiau jos veikė senojo Holivudo studijų principu. Tai parodo, kaip tuo metu Kinija buvo atsilikusi nuo kitų šalių. Tais pačiais metais duris vėl atvėrė Pekino kino akademija ir 1982 m. išleido pirmąją savo laidą, kuri geriau žinoma kaip „penktoji karta“. 9-ajame dešimtmetyje trys didžiosios kino studijos Pekino, Šanchajaus ir Čangčuno miestuose dominavo gamyboje, nustumdamos mažesnes įmones į šalį. Tačiau valstybė vis dar neįsileido užsienio kino produkcijos. Ji buvo uždrausta nuo Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo ir laikoma propagandiniu įrankiu.

Kai kurie pažymi, jog Kinijos kino industrijos spartus augimas prasidėjo 20 a. 10-ajame dešimtmetyje ir sieja tai su Holivudo produkcijos įsileidimu į šalį. 1994 m. pirmą kartą nuo 1949 m. šalis atvėrė duris užsienio filmams, tačiau per metus įsileisdavo tik po 10 kino juostų. Andrew Davis juosta „Bėglys“ (1993) su Tommy Lee Jones ir Harrisonu Fordu tapo pirmąja parodyta Kinijos žiūrovams. Nors oficialiai į šią kvotą galėjo patekti ir kitų šalių gamybos filmai, didžiąją dalį jų užėmė JAV produkcija. Apskritai Holivudo filmai pasaulinėje rinkoje užėmė monopoliją. Vienintelėse Pietų Korėjoje ir Indijoje vietinė produkcija pajamomis lenkė JAV filmus.

Kinijos atsivėrimą Holivudas priėmė pozityviai ir pradėjo savo rinką kreipti į Aziją. Tai, žinoma, dvejopai paveikė industriją. Patekimas į Kiniją praktiškai garantavo filmo pasisekimą ir aukštas pajamas. Vien „Keršytojai: Pabaiga“ (2019) šalyje uždirbo 600 milijonų dolerių. Tačiau studijos susidūrė su didele cenzūra. Trečiosios „Vyrai juodais drabužiais“ dalies kūrėjai turėjo iš juostos išimti visus kinų blogiukus ir filmas sutrumpėjo 13 minučių.

20 a. 10-ojo deš. pabaigoje Kinija į juodąjį sąrašą įtraukė tris studijas – „Disney“, „Sony“ ir „MGM“ už tai, kad jų kuriamos juostos kritikavo valstybės politinę sistemą. Todėl siekdamos užsitvirtinti patekimą į šalies rinką, studijos pradėjo pozityviau vaizduoti Kiniją. Toks Holivudo sprendimas, aišku, kelia įvairias diskusijas, ne tik tarp profesionalų, bet ir kino vartotojų socialinėse medijose. Vis dažniau atsiranda komentarų tarp amerikiečių, jog jie ir jų vaikai dabar žiūri filmus, kurie yra patvirtinti Kinijos valdžios.

Didžiųjų studijų noras užsidirbti iš kinų žiūrovų dabar atsigręžė prieš juos pačius. Dar praeitame dešimtmetyje atliktais tyrimų duomenimis buvo numatoma, kad Kinija 2020 m. pralenks JAV ir taps daugiausiai pajamų generuojančia kino industrija. Įsileisdama Vakarų šalis į savo rinką, valstybė perėmė užsienio modelius, pasiskolino jų technologijas ir pritaikė vietinei rinkai.

Ilgą laiką į Kinijos rinką bandęs patekti „Netflix“ jau kurį laiką visiškai palaidojo šias viltis ir šiuo metu labiau stiprina savo pozicijas kaimyninėse šalyse: Pietų Korėjoje, Japonijoje, Tailande. Porą metų jie buvo pasirašę sutartį su vietine internetine platforma, kuri šalyje rodė „Netflix“ prodiusuojamą turinį, tačiau ji greitai buvo nutraukta. Kinija nenori, kad kitos platformos konkuruotų su vietinėmis, generuojančiomis pelną viduje. Anksčiau šios taip pat rodė nemažą skaičių užsienio produkcijos televizijos serialų, netaikydamos cenzūros. Tačiau 2014 m. įvestos taisyklės dabar reikalauja iš anksto pristatyti visą sezoną su subtitrais svarstymui.

Tai kelia dar didesnes problemas serialų gamintojams, todėl tokie kaip „Netflix“ renkasi pajamų ieškoti kitur. Mes kaip žiūrovai nuo to tikriausiai labiau netgi išlošiame.

Šiuo metu Kinija įsileidžia 34 užsienio gamybos filmus. Tačiau 14 iš jų turi būti IMAX arba 3D, o tai kuria dar didesnę konkurenciją. Valstybė per pandemiją parodė spartų atsigavimą vietinės produkcijos dėka. 2021 m. pelningiausia juosta tapo „Mūšis prie Changjin ežero“, pasakojantis apie Kinijos ir JAV susirėmimą Korėjos karo metais. Patriotinis filmas uždirbo 900 milijonų dolerių ir pasaulyje užėmė antrą vietą po „Žmogaus-voro: nėra kelio atgal“ (2021). Trečioje vietoje atsidūrė kitas kinų filmas – komedija „Labas, mama“ (2020), teatruose surinkęs 822 milijonų dolerių.

Tad ekspertai jau dabar teigia, kad valstybei nebereikia Holivudo produkcijos, nes jų pačių filmai patenka į daugiausiai uždirbusių pasaulyje dešimtuką. Per praėjusius metus Kinijoje nebuvo išleistas nei vienas „Marvel“ filmas. „Šang-Či ir dešimties žiedų legenda“ ir Chloé Zhao režisuoti „Amžinieji“ sukėlė nacionalistų pasipiktinimą, todėl irgi nepasirodė Kinijoje.

„Marvel“ valdanti „Disney“ studija per ateinančius metus turės pergalvoti savo strategiją ir galbūt taip pat kitur kreipti savo rinką. Ji ypatingai stengdavosi patenkinti Kinijos lūkesčius, tačiau net ir naujoji „Mulan“ adaptacija, sulaukusi paramos iš valstybės, buvo šaltai sutikta žiūrovų. O pati studija susikūrė gan negatyvų įvaizdį dėl bendradarbiavimo su šalies regionu, kuriame įkurtos koncentracijos stovyklos musulmonams.

Kad ir ką pasaulis galvotų apie Kiniją, ši nežada toliau sustoti. Valstybės kino administracija 2021 m. metais paskelbė savo penkerių metų planą, kuriame valstybė ir toliau planuoja būti pasaulio lydere šioje rinkoje. Plane nurodoma, kad šalis per metus turėtų išleisti bent 50 filmų, iš kurių dešimt turėtų būti kritiškai pripažinti ir populiarūs. Vietiniai filmai turėtų sudaryti 55 % visų pajamų. Šis punktas neturėtų sukelti didelių sunkumų, kadangi vien 2020 m. 85 % bilietų pardavimų sudarė kinų produkcija.

Per šiuos penkerius metus valstybė turėtų įkurti Nacionalinę aukštųjų technologijų kino tyrimų laboratoriją ir gerinti specialiuosius efektus. Žinoma, visi filmai turi tarnauti Kinijos Liaudies Respublikai ir kurti patikimą, mielą ir garbingą šalies įvaizdį. Paskelbtame plane valstybė siekia išplėsti kino teatrus į regionus ir kaimus. Iki 2025 m. Kinija užsibrėžė tikslą turėti 100 000 kino salių. Palyginimui, 2010 m. šalyje jų tebuvo 6 200, tačiau dabar siekia 77 tūkst.

Per penkerius metus Kinijos siekis yra įsitvirtinti ne tik vietinėje, tačiau ir pasaulinėje rinkoje.

Kaip parodė praėję metai, šalis yra pajėgi savo viduje surinkti įspūdingas pinigų sumas, tačiau tai nereiškia, kad jų filmai yra tokie patys sėkmingi Vakarų valstybėse. Plane nurodoma, kad valstybė turės savo nacionalinius stendus Kanų, Venecijos ir kitų didžiųjų festivalių mugėse, parodant, kad ji yra pajėgi kurti aukštos kokybės ir meninės vertės filmus. Tuo, matyt, jie remiasi savo kaimynų, Pietų Korėjos ir Japonijos sėkme, kurie jau įsitvirtinę prestižiniuose kino festivaliuose.

Tokie planai jau dabar neramina konkurentus. Dar neaišku, kaip tai plačiau paveiks kino turinį arba tokias mažas šalis kaip Lietuvą. Kinas kaip medija ilgą laiką puikiai tarnavo kaip propagandinis įrankis įvairioms valstybėms ir režimams. Matyt, dabar atėjo laikas Kinijai bandyti sukurti savo Holivudą ir kurti tą patikimos ir garbingos šalies įvaizdį.

Ieva Šukytė, LRT Klasikos laida „Pilno metro“