Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Kitoks Lietuvos teatras

04/28/2017 Aidas
culture-2-e1493372094938

Jau aštuonerius metus sėkmingai gyvuoja Naujasis teatras. Iš kitų jis išsiskiria tuo, kad jame dirba vien tik negalią turintys žmonės. Be to, čia neišgirsite keiksmų, nepamatysite šiuolaikinių efektų, o po spektaklio jausitės apsivalę, nes čia statomos pjesės propaguoja krikščioniškas vertybes. Pokalbis su šio teatro įkūrėja, meno vadove ir direktore Svetlana Laima Zemleckiene.

Ilgas kelias iki teatro

Svetlana Laima Zemleckienė sako, kad jos kelias iki teatro buvo ilgas. Po mokyklos studijavo liaudies teatro režisūrą, bet pasirinko darbą su vaikais, tad dar baigė ikimokyklinės psichologijos ir pedagogikos studijas.

„Dėl nuolatinio streso praradau regėjimą, buvau priversta palikti mėgstamą darbą. Ieškojau srities, kurioje galėčiau save realizuoti. Bandžiau daug ką, net verslą. Galiausiai patekau į Mažojo teatro akademijos aktorių kursą. Prisiminiau ankstesnes studijas. Vis dar ieškojau savo kelio, todėl per maldą kreipiausi į Dievą, nes jis geriausiai gali nukreipti, kai esi sutrikęs. Pamačiau keistą vaizdinį, kad galima sukurti neįgaliųjų tetarą. Dar spyriojausi, nežinojau, kaip bus, bet viskas vyko tarsi savaime. Dievo vedimas yra toks stebuklas!“, – XFM radijo klausytojams pasakoja Naujojo teatro vadovė.

Feniksas – neatsitiktinai

2008 m. lapkričio 13 d. įkurtas teatras pavadintas Naujuoju, nes nebuvo tokio, kuriame vaidintų negalią turintys aktoriai. Be to, nauja ir tai, kas pamiršta sena: teatras be keiksmų ir šiuolaikinių efektų, bet išlaikęs vertybes, kad spektaklio žiūrovas apsivalytų, o ne užsiterštų.

„Naujojo teatro simboliu pasirinkome mitologinį šventąjį paukštį feniksą, kuris perkeltine prasme laikomas nemirtingumo, atgimimo, amžinojo atsinaujinimo simboliu, – paaiškina S. L. Zemleckienė. – Taip ir žmonėms, kurie tampa neįgaliaisiais, tenka prisikelti naujam gyvenimui: beveik visada reikia pakeisti darbą, profesiją, neretai juos palieka sutuoktiniai ir draugai. Tad belieka atsinaujinus, pervertinus savo vertybes, kokybiškai gyventi toliau ir įprasminti save.“

Išaugo iki socialinės įmonės

Pradėjęs nuo kelių žmonių entuziazmo teatras išaugo iki socialinės įmonės.

„Iš pradžių buvo labai daug entuziazmo ir nedaug žmonių. Gal metus dirbome be atlygio. Pradėjome nuo spektaklio „Stiklinis žvėrynas“. Paskui įkūrėme socialinę įmonę, dabar gauname dotacijų iš Darbo biržos, rašome įvairius projektus – XFM radijo klausytojams pasakoja S. L. Zemleckienė. – Jau išaugome iki 37 žmonių kolektyvo. Pas mus visi gauna atlygį už darbą. Kitaip negali ir būti. Juk neįgaliesiems, ypač tiems, kurie gyvendami prarado sveikatą, to reikia, nes jie iškrenta iš visuomenės, tampa išlaikytiniai. O tai labai žeidžia orumą. Tai, kad žmonės gali užsidirbti ir realizuoti save, suprantama, kelia savivertę. Mano siekiamybė tokia, kad kiekvienas mano darbuotojas patirtų daugiau džiaugsmo ir laimės.“

Svarbiausia – žmogaus vertybės

S. L. Zemleckienė sako, kad jos įkurtame teatre visi darbuotojai – rekvizitininkė, vairuotojas, buhalterijos, vadybos, personalo atstovai, scenos žmonės, iš kurių yra ir gyvai dainuojančių bei grojančių – yra neįgalūs. Kai rengia darbo pokalbius, būna dideli konkursai.

Pasak teatro vadovės, „vieni, norintys įsidarbinti, įsivaizduoja save scenoje, tačiau daugelis tik atėję atranda save, jiems tai būna netikėta. Atsirinkdama žmones kreipiu dėmesį ne į jų kompetenciją. Man svarbiau yra jų motyvacija ir to žmogaus vertybės. Visada domiuosi, kas jam svarbiau – nori tik uždirbti ar ir įprasminti save. Juk profesionalumą galima ištobulinti: samdome Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojus vokalo, scenos kalbos, aktorinio meistriškumo įgūdžių pamokoms“.

Dalintis atsakomybe

S. L. Zemleckienė, XFM radijo paklausta, kaip viena spėja eiti ir meno vadovės, ir direktorės pareigas, tikino, kad iš pradžių visą atsakomybę ėmėsi sau, tačiau dabar išmoko ja dalintis.

„Iš pradžių labai daug sau prisiimdavau. Dabar atsakomybe dalinuosi. Deleguoju įgaliojimus kitiems, bandom kartu prisiimti atsakomybę. Tada galima toliau nužengti ir daugiau darbų nudirbti, – įsitikinusi Naujojo teatro vadovė. – Jau dairausi, kas galėtų perimti direktorės pareigas. Greitai teatrui bus dešimt metų. Manau, puiki proga kažkam perduoti vadovavimą. Tiesą sakant, labai sunku būti ir režisiere, ir aktore, ir vadove. Negali tobulai visko padaryti, todėl noriu atsisakyti kai kurių pareigų ir būti tik aktorė. Kurti vaidmenį man labai patinka, tačiau tam dabar mažai skiriu laiko. Kita vertus, vadovaudama teatrui nuolat augu, išmokau pamatyti šalia esantį ir jo darbus, neteisti to, kuris mažiau sugeba, bet džiaugtis tuo, ką jis daro“.

Populiaresni savi kūriniai

Naujasis teatras, pasak vadovės, ieškojo savo veido, todėl statė ir žinomų autorių pjesių, ir kūrė savas. Bet jos, pasirodo, yra populiaresnės.

„Ieškojome repertuaro, savo veido. Pastebėjome, kad tie spektakliai, kuriuos patys sukūrėme, yra populiaresni, jie labiau patinka mūsų aktoriams ir žiūrovams, nes tos pjesės propaguoja krikščioniškas vertybes. Mes turime nešti tikėjimą, viltį, drąsą žmogui nebijoti gyventi ir būti savimi, ieškoti Dievo visur. Supratome, kad šiuolaikinės pjesės – ne mums. Aktoriams po jų būna sunku. Daug paprasčiau, kai remiamės į tikėjimą, nesiblaškome“, – įsitikinusi S. L. Zemleckienė.

Ji atskleidė, jog artimiausiu metu Naujasis teatras ketina statyti spektaklį „Laisvė“ – apie laisvės absurdiškumą, kai leidžiama pasirinkti: gyventi ar negyventi, t. y. apie eutanaziją. Teatro direktorė sako, kad tai bus „bendras projektas su bernardinai.lt. Spektaklį rodysime visoje Lietuvoje, kartu bus specialistų, tad bandysime įtraukti visuomenę į diskusiją. Norime, kad gyvybės nutraukimo prevencija būtų ne vienkartinė, o nuolatinė. Juk tai – skaudi Lietuvos tema, reikia kalbėti ir išsikalbėti“.

Sveikųjų reabilitacija

Naujojo teatro kolektyvas spektaklius rodo ne tik Lietuvoje, jis taip pat dažnai dalyvauja tarptautiniuose neįgaliųjų teatrų festivaliuose ir laimi pagrindinius prizus.

„Taip, mes laimime tarptautiniuose festivaliuose. Mūsų aktoriai tikrai puikiai dirba. Vieno festivalio komisijos narys ukrainietis pasakė, kodėl mums atidavė didįjį prizą: „Tai teatras, kuriame aš nematau negalios“, – XFM radijo klausytojams pasakoja S. L. Zemleckienė. – Esu įsitikinusi, kad teatras gali stiprinti sveikųjų ir neįgaliųjų dialogą. Kai žiūri spektaklį, tu nematai negalios, tik žmogų. Tad kuo daugiau bendrausime, tuo sveikesnė visuomenė bus. Neseniai vyko garsiausių Prancūzijos, Anglijos, Švedijos teatrų festivalis. Vieną prancūzų režisierių žurnalistai vis spaudė pasakyti, jog neįgaliųjų teatras nėra kultūros, bet gal labiau socialinis reiškinys, terapija, reabilitacija. Iš pradžių nesutiko, bet paskui nusileido: „Gerai, gerai. Čia yra reabilitacija, terapija. Sveikųjų.“

Nuotraukose: teatro spektaklių akimirkos

XFM Radijas

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu