Daugiau 
 

Klaidingas žingsnis Hamburge

07/14/2017 Aidas
nesterenka-1050-e1500049741825

Ne, tai tikrai nepagydoma.

„Mes susitarėme dėl ugnies nutraukimo Sirijos regionuose, kurie išgelbės žmonių gyvybes. Atėjo laikas judėti į priekį ir konstruktyviai bendradarbiauti su Rusija!“ Sakykite, menkai gerbiami Trumpo gerbėjai, KUO reikia būti, kad kažką panašaus pareikštum ketvirtaisiais nusikalstamo Rusijos karo prieš Ukrainą ir antraisiais (greitai jau bus treti) ne mažiau nusikalstamo Rusijos karo Sirijoje metais? Kaip reikia sugalvoti pasakyti kažką tokio po to, kai visam pasauliui, o ir Amerikai tame tarpe, buvo labai aiškiai pademonstruota – iš esmės, tai yra demonstruojama kasdien – kad viskas, ką Rusija sako ir ką žada, yra melas, o viskas, ką ji daro, yra nukreipta į blogį? Kaip reikia taip kalbėti apie šalį, kuri nuolat vienašališkai nutraukia bet kokius susitarimus, bet kokias savo paskelbtas „paliaubas“ nutraukia naujomis skerdynėmis, Sirijoje bombarduoja ne „Islamo valstybę“, o Assado (ant kurio sąžinės jau yra šimtai tūkstančių nekaltų aukų) priešininkus ir taikius gyventojus ir apskritai yra pagrindinė viso pasaulinio blogio, visų žmogėdriškų ir teroristinių režimų, nuo Šiaurės Korėjos iki Zimbabvės ir Sudano, rėmėja, sąjungininkė ir globėja? Nepamirškite, tokia Rusija tapo ne prie Putino – ji tokia buvo visada, pradedant nuo paties pirmojo savo caro Ivano Rūsčiojo. Net toli gražu ne pačių humaniškiausių praėjusių amžių fone Rusija visada išsiskyrė maniakišku žiaurumu, pasiutusiu fanatizmu, neišsemiama neapykanta laisvei ir absoliučia panieka žmogui ir įstatymams. Tačiau net jei JAV prezidentas ir neprivalo žinoti kitų šalių istorijos (nors, šiaip jau, tai būtų visai neblogai), jis mažų mažiausiai privalo atsižvelgti į tai, kas vyksta čia ir dabar, tiesiai jam prieš akis!

Nuo viršininko neatsilieka ir Baltųjų rūmų spaudos sekretoriaus pavaduotoja Sarah Sanders: „Mes pripažįstame, kad Rusija yra kibernetinė grėsmė. Tačiau mes taip pat pripažįstame būtinybę bendrauti su savo priešais, o kai jie mato jėgą, kaip tai buvo susitikimo [su Putinu] metu, galima ieškoti kitų būdų bendradarbiauti ties bendrais interesais ir ieškoti teigiamų momentų, kur būtų galima pasiekti sėkmę.“ Pabandykite šiame žodžių kratinyje atrasti nors kažkokią logiką. Aš asmeniškai pasiduodu. Su priešais negali būti bendrų interesų – tam jie ir priešai! Visa, kas mums yra teigiama – jiems yra neigiama, viskas, kas jiems yra pergalė – mums yra pralaimėjimas. Taip, būna tokių atvejų, kai du priešai suvienija jėgas prieš trečią (kuo su maniakišku užsispyrimu toliau aklai tiki Trumpas, ir toliau trokštantis „bendradarbiauti su Rusija kovojant prieš ISIS“), tačiau tai akivaizdžiai nėra vienas iš tokių atvejų.

„Islamo valstybė“ ir kiti islamo teroristai nėra Rusijos priešai, o greičiau sąjungininkai ir instrumentai kovoje su civilizacija, padedantys apkvailinti ir išblaškyti kvailus vakariečius, šantažuojant juos teroristiniais aktais ir papirkinėjant štai tokio bendradarbiavimo pažadais. Rusija yra absoliučiai banali ir primityvi reketininkė, siūlanti prekybininkui susimokėti už apsaugą nuo kitų banditų, kurie iš tiesų yra jos sėbrai. Nors, dar kartą pabrėšiu, islamo grėsmė yra reali, o ne Maskvos išgalvota, tačiau koks tikslas Rusijai su ja imti iš tikro kovoti ir papjauti vištą, dedančią jai auksinius kiaušinius? Rusija yra tiesiogiai suinteresuota, kad pasaulyje islamo teroro būtų kuo daugiau! (Ir net teroristiniai aktai jos pačios teritorijoje – jei darome prielaidą, kad jos teritorijoje iš tiesų vyksta FSB nekontroliuojami teroristiniai išpuoliai – jai yra tik į naudą, nes suteikia pretekstą toliau griežtinti ir stiprinti represijas.)

Kaip iš tiesų reikia kariauti su „Islamo valstybe“, mes taip pat pamatėme praėjusią savaitę. Irake, kur su amerikiečių aviacijos pagalba (ir, žinoma, be jokios rusų „pagalbos“) buvo išlaisvintas Mosulas – „Islamo valstybės“ sostinė ir paskutinė jos tvirtovė šioje šalyje. O pagrindinė sąlyga, siekiant taikos Sirijoje – kad Rusija iš ten išsinešdintų, taip atimant iš Assado galimybę tęsti karą.
O juo labiau absurdiška kovojant su kibernetinėmis atakomis pasikliauti bendradarbiavimu su ta pačia šalimi, kuri jas kaip tik ir organizuoja – beje, pripažįstant pastarąjį faktą, bet vis tiek viliantis „bendradarbiauti ties bendrais interesais“! Labai protinga pakviesti lapę saugoti vištidę. Na, gerai, kibernetinio saugumo srityje dar nepakvietė – bravūriški Rusijos Užsienio reikalų ministerijos pareiškimai, kaip visada, pasirodė esą melagingi – tačiau Sirijoje taip ir įvyko. Nors dabar jau ir jūrų kiaulytei turėjo būti aišku, kad iš Rusijos ir jos pseudofiurerio nieko gero ir naudingo laukti nereikia. Gal mums jau laikas prezidentu išsirinkti jūrų kiaulytę? Ji taip pat turi oranžinio atspalvio, tačiau lengviau dresuojama, o ir mokesčių mokėtojams kainuos mažiau (ir, beje, skirtingai nuo Trumpo, ji niekada nebuvo demokratų partijos nare). Štai Talkitnos miestas Aliaskoje jau 20 metų savo meru renka katiną ir yra tuo labai patenkintas...

Iš esmės, su priešais kalbėtis, žinoma, reikia. Tačiau tai daryti reikia būtent iš jėgos pozicijų (ko „nuostabiame“ susitikime Hamburge, kuris Trumpui buvo „garbė“ – visa tai yra jo paties pateikti apibūdinimai – mes kažkaip nelabai pamatėme) ir tik apie priešų kapituliacijos sąlygas (ypač, kai priešas jau yra apimtas tokios panikos, kad daro 500 km lanką, bijodamas skristi virš Lenkijos ir Baltijos), o ne apie jokį ten bendradarbiavimą, leidžiant bailiam niekšui vėl įgyti pasitikėjimo savimi...

Vakarų lyderiai turi pagaliau įsisąmoninti (tik kas ir kokiu būdu gali jiems tai įteigti, kai jie ir toliau užsispyrusiai ignoruoja realybę?), kad bet koks bendradarbiavimas su Rusija tai tas pats, kas savo laiku buvo bendradarbiavimas su nacistine Vokietija, ir net dar blogiau. Tai nepriimtina ne tik iš moralinės perspektyvos, bet ir yra visiškai nenaudinga (ir net garantuoja priešingą rezultatą, nei trokštamas) iš praktinės pusės. Nes rusai vis tiek savo sąjungininkus išduos, kaip visada su visais darė, nesvarbu, ar tai yra šalys ir jų blokai, ar komercinės kompanijos (linkėjimai kompanijai „Siemens“ nuo jos turbinų Kryme), ar pačios Rusijos piliečiai, kaip tie kariai, kurių šalis išsižada tą pačią akimirką, kai tik jie patenka į nelaisvę. Jau vien pagal tai, kaip Rusija elgiasi su saviškiais (nekalbant jau apie svetimus), yra absoliučiai aišku, kad pagal savo moralines savybes (jei žodį „moralė“ apskritai tinka šiame kontekste vartoti), Rusija yra blogesnė už nacistinę Vokietiją, o Putinas yra blogesnis už Hitlerį, nepaisant to, kad Putino aukos kol kas tėra skaičiuojamos tūkstančiais, o ne milijonais.

Tad kodėl, tokiu atveju, aukų yra kur kas mažiau? 2013 metų sausį, kai ant nacistinės Rusijos sąžinės jau buvo Gruzija, tačiau dar ne Ukraina, aš parašiau tinklaraščio įrašą pavadinimu „Putinas – tai Hitleris, perskaičiuotas pagal infliaciją“. Šiuolaikiniame pasaulyje, rašiau aš, ir karai, ir represijos labai stipriai – net kelis kartus! – sumenko, lyginant su XX amžiumi (kas, be abejo, yra geras dalykas), tad, perskaičiuojant pagal šį „infliacijos koeficientą“, tai, ką dabar daro Putinas, visiškai atitinka Hitlerio nusikaltimus prieš 75 metus.

Tačiau tai tik viena iš priežasčių. Kita – pseudofiureriui paprasčiausiai neužtenka jėgelių. Branduolinis ginklas – tai garantuota savižudybė, o tradiciniais ginklais jis nepajėgus įveikti net Ukrainos, nekalbant jau apie visą Europą. Hitleris taip pat turėjo labai svarbią sąjungininkę – Sovietų Sąjungą, be kurios pagalbos Vokietija nebūtų sugebėjusi suformuoti tokios karinės galios, padėjusios užkariauti Europą. Tačiau dabartinė Rusija yra kur kas silpnesnė nei sovietinė, jos ekonomika žlunga, viskas, ką ji stato savo pačios jėgomis (dabar jau įskaitant ir karinę techniką), yra siaubingos kokybės, o sąjungininkų ji neturi.

Galų gale, ir Hitleriui viskas galėjo baigtis kur kas anksčiau (ir su mažiau aukų), jei tuometinė Čekoslovakija būtų pademonstravusi tokį pat herojišką pasipriešinimą, kaip dabar tai daro Ukraina. Vokiečių armija tuo metu buvo kur kas silpnesnė nei ji tapo po dviejų metų – pakanka pasakyti, kad pagrindiniai „blickrigo“ ginklai, tankų pajėgos, tuo metu buvo visiškai pradinėje stadijoje, tad rezultatas Vokietijos naudai nebuvo akivaizdus ir iš anksto nulemtas, ypač, jeigu Vakarų demokratijos nebūtų delsusios ir laiku stojusios į jos karinę opoziciją. Tačiau šioms labai norėjosi su šalimi agresore susitarti gražiuoju, jos įtikino čekus nesipriešinti (kaip 2014 metais įtikino nesipriešinti ukrainiečius Kryme), o tas momentas, kai okupantą buvo galima sustabdyti greitai ir su minimaliu aukų skaičiumi, buvo praleistas. Vėliau tai daryti vis tiek teko, tik aukų skaičius jau buvo maksimalus.

Kaip žinia, istorija moko to, kad nemoko nieko.

Jurijus Nesterenka

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu