Daugiau 
 

Knyga Lietuvos žvalgybos ir saugumo pareigūnų atminimui pagerbti. II dalis

06/22/2018 Aidas

Tęsiame praėjusiame numeryje pradėtą dr. Severino Vaitiekaus, Valstybės saugumo departamento darbuotojo, žurnalisto, istoriko, istorinių darbų autoriaus knygos „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje“ antro papildyto leidimo pristatymą.

Sovietų valdžią įvedinėjo vietinių žmonių rūbais perrengti enkevedistai

SSSR politinė valdžia ir represiniai organai, kaip matome iš knygoje pateiktų pavyzdžių, Baltijos šalių okupacijai ruošėsi iš anksto. Jau nuo 1935 m. sovietai aktyviai ėmė kaupti informaciją apie Lietuvos žvalgybą ir VSD, kariuomenę, mūsų šalies vidaus ir užsienio padėtį. 1938 m. gegužės mėn. iš Kauno į Maskvą konsultacijoms buvo iškviesti sovietinės žvalgybos Lietuvoje rezidentai. Vienas jų – Sergejus Roditelevas, jau Maskvoje su NKVD liaudies komisaru Nikolajumi Ježovu svarstė žvalgybines užduotis Lietuvoje. Jau tada Maskva iškėlė užduotį verbuoti politiškai aktyvią agentūrą, galėsiančią reikiamu momentu pakreipti Maskvos naudai politinius įvykius ir padėti vietinei darbininkų klasei nuversti nekenčiamus marionetinius režimus. Kaip tik tada NKVD Užsienio šalių piliečių ir emigrantų skyrius teikė pasiūlymą panaudoti Lietuvos, kaip ir kitų dviejų likusių Baltijos valstybių, „rusų ir žydų emigrantų" organizacijas, galinčias aktyviai įsitraukti į planuojamų perversmų eigą. Tačiau Kremlius taip pat suprato, kad tai nėra pakankamos pajėgos sėkmingai okupacijai įgyvendinti ir todėl jau 1940 m. pavasarį į Lietuvą išsiuntė SSSR karines žvalgybos grupes. Vienas iš tos sovietinių diversantų grupės narys Anatolijus Guskovas atsiminimuose rašė, kaip Maskvoje pasimokęs intensyviuose lietuvių kalbos kursuose su grupe žvalgų kirto Lietuvos sieną. Šios grupės užduotis - suteikti Lietuvos žmonėms pagalbą įvesti sovietinę valdžią Lietuvoje, o kraštą prijungti prie Sovietų Sąjungos. Guskovas, kaip ir kiti  grupės nariai, turėjo nepriekaištingai padirbtus Lietuvos saugumo departamento tarnautojų dokumentus. Pasiekus Lietuvą, visa grupė autobusais nuvežta į SSSR pasiuntinybę Kaune. Čia jie perrengti vietinių žmonių drabužiais, ilgai ir išsamiai instruktuoti apie padėtį Lietuvoje. Minint šiuos knygoje aprašytus momentus, prieš akis iškyla neseni įvykiai Ukrainoje. „Žaliųjų žmogeliukų“  pasirodymas Kryme tarsi atkartoja istoriją. Ar mes pasimokėme iš jos?

Lietuvos Žvalgybos ir Saugumo institucijų sunaikinimas

Okupacijos pradžioje, pereinamuoju laikotarpiu, sovietai siekė likti šešėlyje – Lietuvos  užgrobimą nuspręsta vykdyti pačių Lietuvos piliečių rankomis. Todėl sovietai kuriam laikui išlaikė senojo saugumo aparato  tarnautojus, struktūrą ir formą. Tačiau toks susovietintas saugumas jau nieko bendro neturėjo su Lietuvos valstybe. 1940 m. birželio – liepos mėn. į Lietuvą atvykusi grupė operatyvinių NKVD įgaliotinių, pradėjo   Lietuvos Saugumo sovietizavimą. Jie kaip patarėjai teikė konsultacijas ir faktiškai ėmėsi vadovavimo VSD bei jos apygardoms. Nors oficialiai VSD nustojo veikti ir gyvuoti nuo 1940 m. rugpjūčio 28 d., įsigaliojus naujai LTSR konstitucijai, pagal kurią įkūrus SSSR NKVD (LTSR vidaus reikalų liaudies komisariatą), VSD (Valstybės Saugumo departamentas) oficialiai buvo panaikintas, tačiau realiai Lietuvos saugumo tarnybos  veikla nutrūko gerokai anksčiau, jau VSD vadovu paskyrus Lietuvos komunistų partijos pirmąjį sekretorių A. Sniečkų. Komunisto pogrindininko A. Sniečkaus paskyrimas VSD vadovu, faktiškai reiškė Lietuvos saugumo institucijų pabaigą.

Jau per pirmąjį okupacijos mėnesį Vidaus reikalų ministro M. Gedvilo įsakymais buvo atleista 40 apskričių, saugumo apygardų ir policijos viršininkų, suimta ar pasitraukė iš Lietuvos 83 VSD darbuotojai. Kauno apygardoje iki 1940 m. liepos 16 d. iš 22 darbuotojų tarnyboje liko 6, o iš 35 VSD Ypatingojo skyriaus darbuotojų palikti tarnauti tik 5 žmones. Jų vietas užėmė vietos komunistai ir atvykėliai iš Rusijos NKVD. Kai kuriuos Lietuvos saugumo tarnautojus buvo bandoma perverbuoti ir prisijaukinti dirbti sovietams. Daugelis senųjų Lietuvos saugumo pareigūnų pasitraukdavo tyliai, išeidavo ir negrįždavo. Vieni bandė trauktis į vakarus, kiti išėję slapstėsi.

Iki 1940 m. liepos 19 d. buvo suimti visi Lietuvos Saugumo aukščiausieji pareigūnai. Rugpjūčio viduryje susovietinto VSD kvotų viršininko Eusiejaus Rozausko tardymo dalis jau tardė 23 buvusius Lietuvos saugumo agentus, 3 saugumo viršininkus ir 35 buvusius policininkus. Kaip vėliau susovietintame saugume paliktas dirbti A. Gailius prisiminimuose liudijo, susovietintame Lietuvos saugume tarnauti likę senieji VSD  valdininkai buvo panaudoti patiems „šlykščiausiems darbams“ – savų saugumo tarnautojų areštams vykdyti, pirmiesiems masiniams Lietuvos valstybės veikėjų suėmimams ir jų šeimų terorizavimui.

Jau birželio 15 d. buvo suimtas Vidaus reikalų ministras K. Skučas ir VDS direktorius A. Povilaitis, o netrukus ir kiti aukšti Lietuvos Saugumo tarnautojai. Abu juos suėmė dar Lietuvos Pašvenčio pasienio baro policininkai. Kaip knygoje minima, Povilaitį sulaikė to pasienio baro policininkai V. Krivickas ir M. Maruckas. Po kelių dienų, birželio 19 d. sovietų statytinis prezidentas Justas Paleckis, davė leidimą jam kelti bylą kaip prieš Sovietų Sąjungą nusikaltusiam ministrui. Netrukus abu Lietuvos saugumo vadovai buvo patalpinti Kauno Sunkiųjų darbų kalėjime. Matui Krygeriui pavedama tardyti K. Skučą, o Sevelijui Zimanui (sovietinio partizano, seno komunisto pogrindininko H. Zimano broliui) - A. Povilaitį.

Žudomi be kaltinimų, teismo nuosprendžių

Netrukus buvo pradėti ir kitų Lietuvos Saugumo tarnautojų areštai. 1940 m. birželio 21 d. VSD budėtojas, jaunas valdininkas Antanas Valinčius suėmė jau pensijoje esantį, buvusį VSD skyriaus kovai su komunistų partija viršininką Povilą Lašą – Spiridonovą. Tą pat dieną buvo suimtas VSD Marijampolės apygardos viršininko padėjėjas V. Augustaitis. 1940 m. liepos 11 d. taip pat vieni pirmųjų buvo suimti VSD slaptieji bendradarbiai Izraelis – Merchelis ir Melachas Raudanskiai. Jie mirė tremtyje, sovietų lageriuose. Tremtyje ir sovietų kalėjimuose panašūs likimai laukė daugelio VDS tarnautojų: J. Šabano, Z. Starkaus, J. Laskausko V. Milašiaus, L. Urniežiaus ir daugelio kitų. Mirties bausmės, nuosprendžiai  Lietuvos  žvalgybos ir Saugumo aukštiems pareigūnams buvo vykdomi daugelyje jų įkalinimo vietų – Sverdlovske, Norilske  ir kitur, net nepateikus kaltinimų, be teismų nuosprendžių. Lageriuose ir kalėjimuose įkalinti Lietuvos pareigūnai buvo naikinami ne tik šaudant. Jie mirdavo nuo kankinimų, sunkių gyvenimo sąlygų, bado, šalčio, nepakeliamo sekinančio darbo.  

Enkevedistai nevengė ir didesnių masinių susidorojimų. 14 lietuvių kalinių, kurių tarpe buvo ir Lietuvos žvalgybos ir saugumo tarnautojų, ištiko panašus likimas, kaip ir lenkų karininkus Katynėje. 1941 m. birželio  26 d. Polocko rajone, netoli Bigosovo geležinkelio stoties buvo sušaudyta visa grupė lietuvių kalinių mirtininkų vežamų iš Kauno NKVD kalėjimo Nr. 1. Pagal NKVD pareigūno Eusiejaus Rozausko paruoštą aktą,  nuosprendžio vykdyme dalyvaujant enkevedistams drg. Tumakovui, E. Rozauskui, jo pavaduotojui Ūsui ir Dmitrijevui, bausmė įvykdyta 15-ai lietuvių. Pažymėtina, kad Bigosove nužudytų žmonių mirties aplinkybes  Nepriklausomos LR VSD pareigūnai išsiaiškino tik 1998 metais. Naujajame knygos leidinyje publikuojamas ir enkevedisto Eusiejaus Rozausko surašytas mirties bausmės įvykdymo prie Bigosovo aktas (p. 226).

Visuomenei kiek plačiau yra žinomas ir spaudoje aprašytas įvykis Červenėje, kai grupei lietuvių, pavyko išsigelbėti per vykdytą masišką kalinių sušaudymą. Šio įvykio centre buvo ir VSD aukštas pareigūnas Povilas Lašas-Spiridonovas. Stebuklingai likęs gyvas ir išsigelbėjęs, grįžęs į Lietuvą, jau karo metais paliko NKVD vykdyto teroro pasakojimus ir savo prisiminimus. Tik iš šių karo laikmetyje paliktų P. Lašo prisiminimų sužinota ir apie VSD aukšto pareigūno Jono Kazlausko tragišką likimą.

Atrodytų, kad sovietai šaltai ir žiauriausiais būdais naikino ne tik Lietuvą saugojusių institucijų pareigūnus, tarnautojus, bet ir jų šeimas ar netgi gimines. Čia sovietų represinės struktūros pilnai varė genocidą. Lietuvos Saugumo tarnautojų šeimų nariai buvo naikinami, luošinami, tremiami į Sibiro lagerius be jokio pasigailėjimo, aiškiai siekiant išnaikinti visus iki vieno, kad neliktų jokių palikuonių, galinčių ką nors atminti ar priminti, liudyti.  

Suimtųjų turto ir nuosavybės konfiskavimas

1940 m. liepos 25 d. buvo paskelbtas M. Gedvilo įsakymas, o po to sekė LKP sekretoriaus Iciko Meskupo, M. Gedvilo ir valstybės saugumo liaudies komisaro P. Gladkovo išplatinta instrukcija (R.V. -papild.) apie  suimtųjų turto  konfiskavimą.  Šis įsakymas turėjo paliesti ne tik suimtuosius ar  pasitraukusius į vakarus  VSD pareigūnus, bet ir jų šeimas.  Į gatvę išmesti buvo įsakyta  visų  pabėgusių  pareigūnų   šeimas, o jų butus su visu turtu užantspauduoti. Taip pat įsakyta užanstpauduoti ir visų suimtųjų saugumo pareigūnų butus, šeimai paliekant teisę gyventi tik virtuvėje. Suimtųjų šeimos nariams leista pasilikti tik būtiniausius daiktus, o pabėgusiųjų šeimas išmeti į gatvę „kaip stovi“. Taip atlaisvintuose butuose ir suimtųjų namuose vėliau buvo apgyvendinti čekistai ir sovietinio aparato darbuotojai. Sovietų saugumo komisarai, eiliniai saugumiečiai, milicininkai, sovietiniai aktyvistai ir koloborantai nepraleido progos prisigrobti svetimo turto. Tai puikiai vyko per kratas, susirenkant geriausius suimamų ir tremtinių siunčiamų žmonių vertingus daiktus, drabužius, pinigus, brangenybes. Kas likdavo, aprašius perduodavo vykdomiesiems komitetams, kurie išdalindavo  ar išparduodavo įkalintų žmonių turtą.  Taigi ne vienas brangus vertingas daiktelis ar  buities gyvenimo inventorius nusėdo enkevedistų kišenėse ir jų šeimų buityje...

Pirmą kartą plačiau apie budelius

Gal būt, pirmą kartą, kiek išsamiau, šioje  knygoje aprašyti ir sovietiniai budeliai, kankintojai, jų parankiniai bei valstybės išdavikai, suvaidinę lemiamą vaidmenį, naikinat Lietuvos Saugumo tarnybą ir jos tarnautojus. Knygoje atskleidžiama, kad VSD viršininką A. Povilaitį tardė Sevelijus Zimanas (sovietinio partizano, komunisto Henriko Zimano brolis – aut. papild.) ir Matas Krygeris, kitus D. Todesas, Gorodkovas.  Povilą Lašą- Spiridonovą – Eusiejus Rozauskas, vėliau ilgus metus Tarybų Lietuvoje vadovavęs Lietuvos Archyvams stalinistinis budelis, Sajūdžio laikais skubiai pasprukęs į Maskvą, vėliau priglaustas Izraelyje, ir dar kažkoks žydų kilmės tardytojas, atvykęs iš Maskvos. Išvežus į Maskvą P. Lašą tardė net 6 tardytojai užkietėję stalinistai, tarp jų Kušnerevas, Poveleckis, kitų pavardžių jis neprisiminęs, o suėmus antrą kartą 1944 m. Vilniuje MGB leitenantas Ubeiko, Kononova, Kozlov ir kiti (RV– papild.). Papildant galėtume paminėti dar ne vieną žinomą ar mažiau girdėtą budelio enkevedisto pavardę.

Plačiau sustota apie Kaune egzekucijas vykdžiusius. 1940-41 m. mirties nuosprendžius Kaune vykdė LSSR NKGB leitenantas A. Vilimas. Jis taip pat dalyvaudavo suimtųjų tardymuose, pasižymėjo žiaurumu. Speciali grupė NKGB asmenų grupė buvo atsakinga už NKVD garaže nužudytų žmonių laidojimą. Čia dirbo patikimi komunistinio pogrindžio veikėjai Vladas Gudaitis, Mečislovas Krasauskas, Vladas Matulevičius, Julius Timinskas. Šio specialaus įslaptinto  baro Kauno Petrašiūnų kapinėse prižiūrėtoju paskirtas Vladas  Martavičius.  Pastarojo  paskyrimą šioms pareigoms, matyt,  nulėmė tai, jog jo sūnus Leonardas Martavičius  dirbo  LSSR NKGB ir buvo laikomas labai pavyzdingu darbuotoju... Kaliniai ir suimtieji Leonardą Martavičių apibūdino kaip žiaurų ir brutalų tardytoją. Netgi NKVD-MGB – KGB pareigūno Nachmano Dušanskio teigimu, saugumo pulkininkas L. Martavičius suimtiesiems taikė fizinio poveikio priemones, tardymo metu pats mušė, kankino suimtuosius. Jau net pasak N. Dušanskio, Martavičius buvęs nestabilios psichikos, sadistas.

Mūsų istorikų turimomis žiniomis Lietuvos saugumo darbuotojus Maskvos kalėjimuose tardė NKVD- NKGB tardytojai Sergejus Kušnerevas, Jefimas Lebinzonas, Anatolijus Rasypinskis, Leonidas Švarcmanas, Levas Vlodzimirskis, Borisas Rodosas. Maskvoje jiems vertėjauti specialiai iš Lietuvos pasiųsti vietiniai komunistai Feigelsonas ir Grigorijus Volfsonas.

L.Švarcmanas ir L. Vlodzimirskis priklausė svarbiausiam J. Stalino budelių būriui. L. Švarcmanas ir L Vlodzimirskis buvo labai žiaurūs, patys kankino tardomuosius. B. Rodosas – ypatingai svarbių bylų tardytojas buvo tikras sadistas. Nors buvo baigęs tik keturias klases, tačiau jis buvo SSRS vidaus reikalų akademijoje profesorius ir mokė būsimuosius enkevedistus tardymo metodų. Vėliau, L. Švarcmanas, kaip „zionistų samokslininkas“ buvo suimtas 1951, B. Rodosas ir Vlodzimirskis teistas su Berija ir teismo sprendimu sušaudyti. Daugelis čia paminėtų budelių sulaukė atpildo, tiesa, kaip kuriems pavyko išvengti teisingumo įvertinimo, tačiau juos pasivijo istorijos teismas. Kad ir po ilgesnio laiko, atkasus jų juodus darbelius, jų vardai bus įrašyti  lietuvių tautos genocido vykdytojų juodojoje lentoje... Šioje knygoje plačiau aprašomi ir kitų budelių likimai.

Paskutinę straipsnio dalį skaitykite kitame laikraščio numeryje.

Violeta Rutkauskienė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu