Pristatome paskutinę dr. Severino Vaitiekaus, Valstybės saugumo departamento darbuotojo, žurnalisto, istoriko, istorinių darbų autoriaus knygos „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje“ antro papildyto leidimo pristatymo dalį. Pirmąsias straipsnio dalis skaitykite „Čikagos Aido“ leidiniuose nr. 1095 ir 1096.

Pagrindinis VSD „kurmis“: agentas „K-3", GPU ir NKVD veteranas

Agentas „K-3“ aktyviai dalyvavo inkorporuojant Lietuvą į SSRS, teikė žvalgybinę informaciją apie šalies politikų nuotaikas ir nuostatas, perduodavo žinias apie krašte veikusias kitų šalių pasiuntinybes. Dabartiniai Rusijos istorikai ir informacijos šaltiniai šį užverbuotą lietuvį agentą įvardija GPU ir NKVD veteranu. Ilgą laiką apie jį nebuvo žinoma, tik jau sovietinės okupacijos išvakarėse Lietuvos Saugumas gavo tikslesnių žinių apie viduje veikiantį komunistų agentą ir galėjo jau įvardinti viduje besiknisusį kurmį-išdaviką. Tyrimas buvo pradėtas, tačiau imtis baudžiamųjų priemonių nespėta dėl prasidėjusios okupacijos.

Kaip rašoma šioje knygoje, cituojant Lietuvos savanorį ir patyrusį Lietuvos kontržvalgybos pareigūną J. Demereckį – nuo pirmųjų sovietinės okupacijos dienų Nepriklausomos Lietuvos saugumiečiai įtarė, jog Saugumo departamente yra „kurmių“, nes enkevedistai iškart skubiai užėmė tuos skyrius, kuriuose žinojo esant bendradarbių. Tai, kad enkevedistai nemokėdami lietuvių kalbos puikiai orientavosi situacijoje, leido daryti išvadas, jog sulaukta pagalbos iš užsislaptinusių saviškių.

Agentas „K-3“, niekam neįtariant, ilgus metus ėjo aukštas pareigas policijoje, todėl apie lietuvių politinės policijos veiklą žinojo beveik viską. Šis agentas ne tik sovietams teikė įslaptintą informaciją, bet ir dalyvaudavo priešiškose Lietuvos Respublikai akcijose. Išdavė dešimtis slaptųjų agentų, perdavė svarbių VSD dokumentų kopijas, kontržvalgybos vadovų charakteristikas. Jis nuolat sovietams pranešdavo apie   rengiamas provokacijas. Pats rezgė intrigas Saugumo policijoje, siekdamas nušalinti vieną ar kitą doresnį pareigūną, pakenkti jo reputacijai. Jo išdavysčių sąrašas ilgas. Kaip šioje knygoje rašoma, agentas „K-3“ netikėjo, kad Lietuva išsilaikys, todėl dirbo be skrupulų ir neatsisakydamas pinigų.

Savo karjerą, kaip rodo išlikę dokumentai, agentas pradėjo 1920 m. Žvalgybos skyriuje, nuo eilinio darbuotojo sėkmingai pakilęs iki Kriminalinės policijos Kauno apygardos viršininko. 1940 m. įstojo į Šaulių sąjungą. Štai toks tituluotas išdavikas kniso Lietuvos saugumo pamatus ilgus metus. Tikrąjį šio „kurmio“ vardą pavyko išsiaiškinti prieš pat sovietų okupaciją. Po kodiniu K-3 slapyvardžiu slėpėsi VSD Kauno apygardos kriminalinės policijos viršininkas Petras Vitulskis. VSD direktoriumi tapęs Sniečkus Petrą Vitulskį kaip nusipelniusį sovietams asmenį paskyrė VSD kriminalinės policijos viršininku. Vėliau P. Vitulskis paslaugas teikė gestapui kovoje su antivokišku lietuvių pogrindžiu. Nelinksmas šio „kurmio“ galas: karo metais jį susekė ir likvidavo Lietuvos Saugumo Policija.

Parsidavėliai šnipinėjo išeivijos lietuvius

Suklupusių, priesaiką Tėvynei sulaužiusių Lietuvos saugumiečių buvo ir daugiau. Knygoje atskleidžiamas į užsienį pasitraukusių saugumiečių klystkeliai. Užsienyje tarp lietuvių ilgą laiką sukinėjosi sovietinis agentas  „Tuvimas“, 1941 m. NKGB užverbuotas buvęs Kauno apskrities policijos viršininkas J. Mikuckis. 1940 m. NKGB užverbavo VSD kriminalinės policijos darbuotoją Baublį. Jam buvo duotas „Donbasovo“ slapyvardis. Vykdydamas sovietinių represinių organų užduotis „Donbasovas sekė buvusius savo VSD tarnautojus, įsiskverbė į LAF'o gretas, vėliau savarankiškai rinko duomenis apie vokiečių okupacinės valdžios veiklą, žinias apie jiems talkininkavusius ir rėmusius lietuvius. Traukiantis vokiečiams Baublys – Dombasovas pasisavino ir nuo sunaikinimo išgelbėjo vertingą policijos archyvą, kurį perdavė sovietams. Vėliau buvo persiųstas į Vokietiją, kur įvairias NGB užduotis vykdė DP stovyklose tarp lietuvių. Pasinaudojęs susidariusia situacija, jis pavogė lietuvių pabėgėlių sąrašus bei kitus dokumentus ir juos perdavė sovietų saugumui. Sovietų saugumui buvo perduoti duomenys apie 37 tūkstančius lietuvių pabėgėlių, stovyklų planai ir kiti svarbūs dokumentai.

1947 m. NKVD užverbavo agentą slapyvardžiu „Dipukas“. Nepriklausomos Lietuvos laikais jis buvo Lietuvos Saugumo darbuotojas. Tačiau, kaip knygoje „Lietuvos žvalgyba“ autorius S. Vaitiekus pastebi, šių perverbuotų „kurmių“ poveikis nebuvo efektyvus ir nedavė norimų rezultatų. Atskirame knygos skyriuje pateikta įdomios informacijos apie NKGB- MGB veiksmus prieš užsienyje gyvenusius lietuvių žvalgus ir saugumiečius.

Lietuvos žvalgų ir saugumo pareigūnų likimai emigracijoje

Karo pabaigoje ir po jo į Vakarus pasitraukusių žvalgybos ir saugumo pareigūnų gyvenimas ir likimai klostėsi sėkmingiau nei likusių tėvynėje. Vieni jų mėgino panaudoti savo profesinius sugebėjimus ir prisidėti prie kovos prieš komunistinį režimą. Kiti dalyvavo organizuojant rezistencinę antisovietinę veiklą, kai kurie vykdė slaptą veiklą tarp lietuvių pabėgėlių, mėgino sukurti tinklą pagalbininkų, kurie pranešinėtų apie sovietų agentus ir komunistus, įspėtų apie jų galimą kenkimą DP stovyklose. Atskiri pareigūnai po karo  Vokietijoje veikė DP stovyklose tarp lietuvių bei VLIK'e. Tačiau buvusių žvalgybos ir saugumo pareigūnų gyvenimas  ir čia nebuvo lengvas: ne visiems sekėsi, pradžioje jie vertėsi gan sunkiai, kai kuriems teko mokytis naujų profesijų, imtis kitokios gyvenimo veiklos. Paminėti L. Šeštakausko, M. Žilinsko, K. Škirpos ir kitų Lietuvos  saugumo tarnautojų gyvenimo emigracijoje momentai.

Kai kurie buvę Lietuvos žvalgybos ir saugumo pareigūnai palaikė ryšius su Vakarų valstybių slaptosiomis tarnybomis. Knygoje pateikiama įdomios informacijos apie  S. Čenkaus, V. Reivyčio, P. Žičkaus, A. Lileikio, B. Aušroto, B. Michelevičiaus bendradarbiavimą su JAV ir kitų Vakarų valstybių tarnybomis. Kiek platesnio dėmesio susilaukė buvusio Lietuvos VSD pareigūno Jono Dainausko istorija ir įdomesnės jo gyvenimo bei  veiklos akimirkos emigracijoje.

Nauji knygos skyriai

Nors nuo pirmojo šios knygos pasirodymo praėjo nepilni metai, atsižvelgiant į kilusį skaitytojų ir besidominčiųjų susidomėjimą, teko leisti antrąjį knygos leidimą, kuris nemažai skiriasi turiniu bei leidinio sudarymu. Daugelis skyrių papildyti nauja informacija ir iliustracine medžiaga, naujai gautomis ir surinktomis nuotraukomis. Naujajame leidime pateikta daugiau informacijos ir faktų apie Lietuvos žvalgybos ir saugumo pareigūnus, slaptuosius bendradarbius, kurie pirmajame leidime nebuvo paminėti ar aprašyti. Antrojo leidimo puslapiuose daugiau dėmesio skirta ir pareigūnų antisovietinei ir antinacistinei veiklai nušviesti. Naujasis leidimas praplėstas nauju atskiru skyriumi apie Lietuvos Saugumo ir žvalgybos darbuotojų šeimas ir jų narių likimus.

Ne vien paminklas, bet ir istorinės tiesos bei teisingumo ieškojimas

Pristatant knygą Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antroje pusėje“ užsienio lietuvių spaudos puslapiuose ir primenant apie balandžio mėnesį Istorinėje Kauno Prezidentūroje pristatytą antrąjį šios knygos leidimą, norėjosi atkreipti užjūrio lietuvių dėmesį į dar vieną mažai žinomą ir nedaug tyrinėtą mūsų skaudžios istorijos puslapį, pasakojantį apie Lietuvos žvalgybos ir Saugumo Departamento nelengvą gyvavimo kelią, jo ir sąžiningai Lietuvai tarnavusių, nepalūžusių, nepasidavusių ir neišdavusių Lietuvos pareigūnų sunaikinimą sovietų okupacijos metu. Ši pirmoji knyga - tai tik pradžia didelio ir sunkaus darbo, ieškant tiesos ir teisingumo, atsigaunant po daugelio dešimčių metų okupacijos. Tai pirmas rimtesnis bandymas nušviesti Lietuvos žvalgybos ir saugumo veiklą per praėjusį šimtmetį. Nors knygos autoriui S. Vaitiekui pavyko atsekti ir atrasti daug svarbios istorinės medžiagos, vertingų faktų ir liudijimų, visgi dar daug tiesos lieka neatskleista ir nepasakyta. Todėl naudojantis proga, šios knygos autorius ir šios istorijos tyrinėtojas dr. S. Vaitiekus kreipiasi į visus tuos, kurie skaitys ar vartys čia pristatomą knygą ir į visus, kurie gali turėti žinių apie leidinyje paminėtus ir nepaminėtus Lietuvos žvalgybos ir saugumo darbuotojus. Lietuvos Saugumo Departamentas (VSD) ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras kreipiasi į skaitytojus, laukia ir būtų labai dėkingi, jei atsilieptų buvusiųjų žvalgybos  ir saugumo pareigūnų artimieji, giminės, palikuonys, draugai, pažįstami ir pagal galimybes padėtų ir prisidėtų prie bendro darbo, šios istorijos rašymo: pateiktų atsiminimus, dokumentus, ikonografinę ir kitokią medžiagą arba, jei turi tokią sukaupę, leistų su ja susipažinti ir panaudoti, rašant šios istorijos tęsinį antroje Lietuvos Kontržvalgybos ir Saugumo istoriją atskleidžiančioje knygoje. Su knygos autoriumi galima susisiekti jo elektroninio pašto adresu: severinas.vaitiekus@gmail.com.

Tragiškas 1918-1940 m. VSD ir Lietuvos karinės žvalgybos institucijų bei jų pareigūnų likimas neturėtų būti vien istorikų tyrimo objektas. Prabilti apie patirtus siaubingus Lietuvos pareigūnų persekiojimus ir likimus reikalauja mūsų atsakomybė prieš Lietuvos istoriją. Tai mūsų ir visos brandžios Lietuvos visuomenės pareiga prisidėti rašant šią knygą: atskleidžiant tiesą apie Lietuvos Kontržvalgybos ir Saugumo tarnybų indelį įtvirtinant Lietuvos Nepriklausomybę, o taip pat ateities kartoms ir pasauliui pilniau papasakojant ir atskleidžiant autoritarinio režimo žiauriausiais metodais sunaikintų Lietuvos saugumo tarnybų istoriją ir šias  institucijas aktyviai kūrusių tarnautojų tragiškus likimus.

Violeta Rutkauskienė