Daugiau 
 

Kodėl žmonės vis dėlto sapnuoja?

12/11/2017 Aidas
web-3-1

Mokslas, tyrinėjantis sapnus, vadinasi oneirologija (graikiškai „oneiros“ - sapnas). Ši mokslo šaka kai ką perėmė iš neurologijos, psichologijos ir net literatūros, tačiau neduoda atsakymo į pagrindinį klausimą: kodėl žmonės vis dėlto sapnuoja? Įtikinamo atsakymo į šį klausimą kol kas nėra, užtat yra keletas įdomių hipotezių. Štai kai kurios iš jų.

Užgniaužti troškimai ir slapti siekiai

Vienas pirmųjų sapnus tyrinėti pradėjo psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas (Sigmund Freud). Išanalizavęs daugybės pacientų sapnus, Z.Froidas sukūrė teoriją, kurios ir dabar laikosi kai kurie jo sekėjai: sapnai neva yra nuslopinti troškimai. Sapnuose, kaip teigė Z.Froidas, žmonės regi tai, ką nori gauti, tiesiogine prasme arba simboliškai. Pavyzdžiui, jeigu žmogus susapnavo, kad mirė jo motina, tai nereiškia, kad jis nesąmoningai nori ją nužudyti. Z.Froido aiškinimu, čia yra nuoroda į kažkokį motinos ir sūnaus konfliktą. Motinos mirtis sapne - netiesioginis konflikto sprendimo vaizdavimas. Analizuodamas sapnus, psichoanalizės metodo pagrindėjas padėdavo savo pacientams ištraukti į dienos šviesą giliai pasąmonėje slypinčias baimes ir norus, apie kuriuos jie patys nė nenujausdavo.

Šlamšto atsikratymas

Vadinamoji atvirkštinio mokymosi teorija skelbia, kad sapnuodami žmonės atsikrato tam tikrų nereikalingų asociacijų ir ryšių, kurie per dieną susidaro smegenyse. Galima sakyti, kad sapnai yra savotiškas „šiukšlių išvežimo“ mechanizmas, išvalantis iš galvos nepageidaujamas ir nenaudingas mintis. Tai padeda išvengti perkrovos dėl neišvengiamai kasdien į smegenis patenkančios informacijos pertekliaus.

Per dieną gautos informacijos sisteminimas

Ši hipotezė yra priešinga atvirkštinio mokymosi teorijai: pasak jos, sapnai - tai informacijos tvarkymo ir įsiminimo procesas. Šią teoriją patvirtina kai kurie tyrimai, kurių rezultatai rodo, kad žmogus geriau įsimena informaciją, gautą prieš einant miegoti. Šios hipotezės šalininkai yra įsitikinę, kad sapnai padeda žmogui apmąstyti ir susisteminti visos dienos informaciją. Kitas šios hipotezės patvirtinimas - neseniai atlikti tyrimai, kuriais nustatyta: jeigu žmogus užmiega iškart po kokio nors nemalonaus įvykio, atsibudęs jis viską puikiai prisimins, tarsi tai būtų įvykę prieš kelias minutes. Todėl kilus įtarimui dėl psichologinės traumos, nukentėjusiajam geriau neleisti kuo ilgiau miegoti - nesapnuojant nemalonūs įspūdžiai iš atminties ištrinami greičiau.

Trumpalaikių prisiminimų siuntimas į saugyklą

Galbūt sapnai išties yra atsitiktinių nervinių impulsų rezultatas. O jeigu tie impulsai visai ne atsitiktiniai? Tokią mintį iškėlė psichiatrė Čžan Dzė, pavadindama ją „nuolatinės aktyvacijos teorija“. Specialistė mano, kad smegenyse nuolatos sukasi daugybė prisiminimų, tiek miegant, tiek būdraujant. Tuo momentu, kai trumpalaikiai prisiminimai yra perkeliami saugoti į ilgalaikę atmintį, ir atsiranda sapnai.

Savisaugos instinktas, paveldėtas iš gyvūnų

Kai kurių mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad esama negyvais apsimetančių (kad išvengtų žūties) gyvūnų elgesio ir sapnuojančio žmogaus būsenos panašumo. Peržiūrėdamos sapnus, smegenys dirba lygiai taip pat kaip būdraudamos, tik kūnas nėra aktyvus. Tas pats vyksta ir gyvūnams apsimetant negyvais, tikintis, kad plėšrūnas jų nelies. Todėl visai tikėtina, kad sapnus žmogus paveldėjo iš tolimų protėvių, tik vykstant evoliucijai jie šiek tiek pakito, juk šiuolaikiniam žmogui nėra reikalo apsimesti negyvu.

Smegenų aktyvumo šalutinis efektas

Z.Froido teorijoje kalbama apie žmogaus patirties perprasminimą sapnuose. O psichiatras Alenas Hobsonas (Allan Hobson), kitos populiarios sapnų kilmės teorijos autorius, priešingai, tvirtina, kad sapnai neturi jokių prasmių - tai tik atsitiktinių elektros impulsų, atsirandančių už emocijas, suvokimą ir prisiminimus atsakingose smegenų srityse, rezultatas. Pagal A.Hobsono teoriją smegenys tiesiog bando interpretuoti atsitiktinius signalus, todėl ir atsiranda įvairiausių siužetų. Ja galima paaiškinti, kodėl kai kurie žmonės yra linkę kurti literatūros kūrinius, kurie iš esmės yra ne kas kita kaip savotiški „sapnai tikrovėje“, sukurti interpretuojant signalus, kuriuos smegenų limbinė sistema gauna iš aplinkinio pasaulio.

Grėsmės imitacija

Savisaugos instinkto teorija tarsi papildo žinomo suomių filosofo ir neurologo Ančio Revonsuo (Antti Revonsuo) idėją. Jis daro prielaidą, kad sapnų biologinė funkcija yra modeliuoti įvairias pavojingas situacijas, prie jų pratintis ir „repetuoti“ organizmo reakcijas. Žmogus, dažnai sapnuojantis kokius nors pavojus, kilus realiam pavojui veiks ryžtingiau, nes situacija jam bus jau „pažįstama“. Tokios treniruotės, mano mokslininkas, padeda išgyventi konkrečiam individui ir visai rūšiai. Ši hipotezė turi vieną esminį trūkumą: ji nepaaiškina, kodėl kartais žmogus sapnuoja malonius sapnus, nesusijusius su kokiomis nors grėsmėmis arba įspėjimais.

Problemos sprendimas

Ši hipotezė, kurią iškėlė Harvardo universiteto psichologijos profesorė Deidra Baret (Deirdre Barrett), panaši į suomių mokslininko A.Revonsuo teoriją. Prof. D.Baret mano, kad sapnuojant galima rasti atsakymus į daugelį klausimų ir kai kurių problemų sprendimą, mat sapnuojant smegenys dirba efektyviau, nes gali greičiau sudaryti naujus asociatyvinius ryšius. D.Baret išvadas daro remdamasi savo tyrimais, kuriais nustatė, kad prieš miegą gavęs tam tikrą uždavinį žmogus atsibudęs jį išsprendžia greičiau už tuos, kurie neturėjo galimybės „nusirašyti“ atsakymą sapne.

Natūrali minčių atranka

Problemų sprendimo sapne hipotezė yra artima ir vadinamajai natūralios minčių atrankos teorijai, kurią išplėtojo psichologas Markas Blečneris (Mark Blechner). Pasak jo, sapnai - tai atsitiktinių vaizdinių srautas; kai kuriuos jų smegenys atsirenka ir išsaugo, kad galėtų panaudoti ateityje. Sapnus sudaro daugybė jausmų, emocijų, minčių variantų ir kai kurios kitos psichikos funkcijos, kurių dalis pereina savotišką natūralią atranką ir patenka į atminties saugyklą. O psichologas Ričardas Koutsas (Richard Coates) teigia, kad sapne smegenys modeliuoja įvairias situacijas ir parenka tinkamiausias emocines reakcijas. Būtent todėl ryte žmonės paprastai nesijaudina dėl susapnuotų bauginančių ir baisių sapnų - smegenys leidžia suprasti, kad jos taip tik „repetuoja“.

Neigiamų išgyvenimų švelninimas per simbolines asociacijas

Šios teorijos šalininkai sapnus laiko ne atsitiktinių vaizdinių srautais ar įvairių emocinių reakcijų imitacija, o greičiau psichoterapijos seansu. Vienas iš vadinamosios šiuolaikinės sapnų teorijos kūrėjų psichiatras ir miego tyrinėtojas Ernestas Hartmanas (Ernest Hartmann) teigia: „Jeigu žmogus jaučia kokią nors vieną ryškią emociją, jo sapnai pasižymi paprastumu ar net primityvumu. Pavyzdžiui, patyrus kokią nors psichologinę traumą dažnai sapnuojasi tokia situacija kaip „aš gulėjau paplūdimyje, ir staiga mane nuplovė didžiulė banga“. Tai gana paplitęs variantas: žmogus sapnuoja ne konkretų įvykį, o lakonišką emociją, pavyzdžiui, baimę. Jeigu užmingant neduoda ramybės iškart keletas dalykų, sapnai bus sudėtingesnės struktūros. Kuo didesnis žmogaus emocinis jaudinimas, tuo ryškesni jo sapnuojami sapnai.“ E.Hartmanas spėja, kad sapnai - tai evoliucijos mechanizmas, padedantis smegenims sušvelninti psichologinių traumų neigiamas pasekmes, sapne jas pateikdamas kaip tam tikrus simbolius ir asociacijas.

Šaltinis: Respublika.lt

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu