Daugiau 
 

Kokia yra toji ukrainietiška korupcija

04/21/2017 Aidas
voloshina-1039-e1492759466681

Neseniai spaudoje pasirodė straipsnių apie tai, kad Ukraina atsidūrė korumpuočiausių šalių sąrašo pirmojoje vietoje. Iš karto po to, dauguma klausimų ukrainiečių komentatoriams buvo būtent iš šios temos. „Ukrainos valdžia atsidūrė korumpuočiausių sąrašo viršūnėje. Verčiau papasakokite mums apie tai, nei toliau pudrinkite smegenis su tuo savo nusibodusiu karu“, skambėjo klausimai iš visų pusių. Kas jau kas, o Rusijos spauda Ukrainos korupcijos temą išpūtė iki pasaulinio lygio masto. Na, ką jau padarysi, pakalbėkime apie korupciją Ukrainoje.

Pradžioje reikia paminėti, kad kompanija „Ernst&Young“, kurios tyrimo rezultatai tapo minėtųjų straipsnių pagrindu, atliko tarptautinę apklausą apie korupcijos lygį verslo srityje. Jos tikslas buvo išsiaiškinti verslininkų požiūrį į korupciją ir jos vertinimą. Apklausos rezultatai greičiau pristato statistinio ukrainiečio verslininko portretą nei atskleidžia tikrąją korupcijos padėtį ir jos lygį šalyje. Labai įdomu ir tai, kad iš karto po Ukrainos, korumpuočiausių šalių reitinge išsirikiavo Kipras, Graikija ir Slovėnija. O štai Rusijos Federacija yra 16 vietoje – kur kas toliau nei Slovakija, Bulgarija ir Italija. Net jei darytume prielaidą, kad Ukraina tikrai tapo pačia korumpuočiausia šalimi, patikėti tuo, kad reikalai Rusijoje yra smarkiai geresni nei Slovakijoje (atsidūrusioje 13 vietoje) – visiškai neįmanoma.

88 % apklaustų ukrainiečių verslininkų sakė, kad šalyje yra plačiai paplitusi korupcija ir kyšininkavimas (2015 metais taip maniusiųjų buvo 80 %). Apie 37 % Ukrainos verslininkų sakė, kad pasiūlytų kyšį už kontraktą, ar kad išsaugotų verslą gyvybingą. 77 % direktorių tarybos narių arba vyriausiųjų vadybininkų sakė galintys pateisinti neetišką elgesį verslo gerovės vardan. Prieš mūsų akis – visuomenės, kurioje korupcija tapo tarpusavio santykių mezgimo ir palaikymo norma, diagnozė.

Iš tiesų ukrainietiška korupcija yra ne tik verslo reikalų sprendimo būdas. Tai ištisa filosofija, kurios šaknys glūdi sovietinėje praeityje.

Tie, kas gyveno sovietinėje šalyje, gerai žino, kaip atrodė tuometiniai socialiniai susitarimai. Geriausiai tai apibūdinęs yra komikas Michailas Žvaneckis: „Jie apsimeta, kad mums moka. Mes apsimetame, kad dirbame.“ Sovietmečiu darbuotojai iš savo darbo vietų namo nešė viską, kas papuolė po ranka. O paskui tarpusavy mainydavosi pavogtais daiktais, taip šalyje sukurdami savotišką neformalią rinką.

Įdomu tai, kad dauguma piliečių, besiilginčių Sovietų Sąjungos, iki šiol tikina, kad SSRS jokio vagiliavimo nebuvo, tuo pat metu užsimindami, kiek buityje naudingų dalykų jie išnešė iš savo „liaudžiai priklausančių gamyklų ir fabrikų“. „Viskas aplink kolūkio, viskas aplink mano“, tuometinis pašmaikštavimas, kurį žinojo (ir taikė) visi. Tai byloja ir apie plačiai paplitusį vagiliavimą, ir apie tai, kad piliečiai valstybės ir jos turto niekada nelaikė kažkuo neliečiamu. „Mano“, reiškia, imu sau. Visiškas atsakomybės nebuvimas – štai kas iš tikro yra sovietmečio filosofija. Bendrą nuosavybę saviems tikslams naudojo milijonai sovietinių tarnautojų ir darbininkų. Kas tai, jei ne korupcija labiausiai absoliutine savo forma?

Kai sovietmečio gyvavimo pabaigoje buvo paskelbta „perestroikos“ (pertvarkos) ir „glasnost“ (atvirumo) politika, pirmosios prekės, užpildžiusios parduotuvių lentynas, buvo gaminamos privačių gamintojų, naudojant valstybinius įrenginius. Kooperacininkai dažniausiai naudodavo ir žaliavas, gautas iš sovietinių gamyklų administracijų „už nedidelį atlygį“. Sovietinė teisėsaugos sistema pasirodė esanti nepajėgi apsaugoti savininko – tiek valstybinio, tiek privataus – interesų. Tais laikais privatus verslininkas buvo priverstas mokėti nelegalų procentinį mokestį organizuotoms nusikaltėlių gaujoms. Atsisakymas tai daryti verslininkui galėjo kainuoti visą jo turtą ir netgi gyvybę. Milicija, prokuratūra, teismai buvo nepajėgūs pasipriešinti organizuotam nusikalstamumui. Pirmiausia dėl to, kad naujuosius verslininkus vertino (pagal giliai sovietmečio įskiepytą štampą) kaip svetimą socialinę klasę – buržujus. Vakarykščiai sovietiniai teisėsaugininkai nenorėjo rizikuoti gyvybe ir lįsti po nusikaltėlių kulkomis, gindami „spekuliantų“ interesus. O štai patys nusikaltėliai, imdami iš verslininkų procentinį mokestį, visus šiems svarbius ir rūpimus reikalus išspręsdavo „savais metodais“. Ne už „ačiū“, žinoma.

Praktikoje tai reiškė spaudimą patiems svarbiausiems valstybės valdininkams. Tais laikais tie, kas atsisakydavo imti kyšį už „pagalbą gerų žmonių geriems pažįstamiems“, paprasčiausiai mirdavo. Tai, ką mes įpratome vadinti posovietine korupcija, yra įtvirtinta krauju. Tai ir pačios valstybės suvokimas kaip laukinio ir niekam nepriklausančio Klondaiko, kur galima prasigyventi ir gerai pasipelnyti, jei to labai norisi, o taip pat ir vyriausybės suvokimas kaip visiškai silpno, svetimo bei nepajėgaus apsaugoti piliečių gyvybių ir turto elemento.

Vėliau, kai minėtieji nusikaltėliai tapo politikais, oligarchais, stambių finansų ir pramonės grupių vadovais, jiems dirbti priversta valstybė piliečių dar labiau pradėta vertinti kaip kažkas absoliučiai svetimo ir net priešiško. Įvairiausio plauko mokesčiai ir mokėjimai už begalinius leidimus buvo savotiška įteisinta duoklė nusikaltėliams, tapusi vyriausybinės fiskalinės politikos dalimi. Surenkami pinigai į valdžios atstovų ir valdininkų kišenes keliavo dviem kanalais: per biudžetą ir per milijoninius kyšius, surenkamus iš tų, kuriems pavyko „susitarti“ ir išvengti mokėjimo pagal oficialų valstybės kainoraštį. Kad išgyventų, žmonės duodavo kyšius ligoninėse ir mokyklose, universitetuose ir valstybinėse įstaigose. Pačių didžiausių, tiesiog astronominių sumų buvo reikalaujama už įdarbinimą „šiltose vietelėse“. Kalba ėjo ne tik apie reikalavimą sumokėti, bet ir pasiryžimą ir norą mokėti. Šią korupcinę bakchanaliją pati visuomenė palaikė taip pat aktyviai, kaip ir tie, kurie naudojosi savo tarnybine padėtimi.

Ilgus metus bet kokie bandymai atkreipti ukrainiečių verslininkų dėmesį į mokestinius įstatymus sulaukdavo tik visiško abejingumo: „Man neįdomu, aš moku minimumą, manęs tai neliečia“. Tokiu būdu pasaulietinis visuotinis vagiliavimas mutavo į šventą įsitikinimą, kad nemokėti mokesčių yra garbinga. O būtinybė taikytis su piniginėmis išmokomis nusikaltėlių gaujoms vardan savo pačių ramybės „evoliucionavo“ į daugumos pasirengimą mokėti tam, kad „nebūtų problemų“ – nesimokyti, o gauti aukštojo mokslo diplomą, nedalyvauti konkurse į darbo vietą, nestovėti bendroje eilėje su visais.

Šiuolaikinė Ukraina yra rojus žmonėms, nevarginamiems atsakomybės prieš savo bendrapiliečius naštos. Čia jūsų niekas nepasmerks už tai, kad neįnešate indėlio į bendrą gerbūvį. Tačiau ir bendras gerbūvis, pagal visas sovietinės filosofijos tradicijas, daugumos žmonių yra laikomas „niekieno pinigais“. Žmonės yra įsitikinę, kad „valstybė privalo jiems mokėti padorias išmokas“. Jie taip pat norėtų, kad valdininkai, pagal Kinijos pavyzdį, už kyšininkavimą būtų kuo griežčiau baudžiami. Tačiau jie nuoširdžiai pasipiktina, kai jų paklausi, kiek jie ir jų artimieji sumokėjo mokesčių. Puiki viso to iliustracija yra su korupcija kovojančių visuomenininkų ir aktyvistų sukeltas skandalas. Neseniai Ukrainoje buvo priimtas įstatymas, įpareigojantis juos pateikti elektronines mokesčių deklaracijas, kaip tai daro visi šalies valdininkai. Ir iš karto pasigirdo pasipiktinimo šūksniai ir patosiški pareiškimai apie valdžios vykdomus pilietinės visuomenės persekiojimus ir jai daromą spaudimą.

Tam, kad Ukrainoje būtų sumažintas korupcijos lygis, reikia ne tik atimti iš valdininkų galimybes ja užsiimti, bet apskritai pakeisti ukrainiečių požiūrį į save, į šalį, ir į tuos principus, kuriais turi vadovautis visuomenė. Sodinimai į kalėjimą, žinoma, yra gražu, tačiau nelabai efektyvu. Reikalinga visuotinės sąmonės evoliucija, kuri po truputį jau vyksta. Palaipsniui vis daugiau ukrainiečių nori mokėti už paslaugą, o ne popierėlį su antspaudu, gauti garantijas, o ne leidimą. Korupciją nugalėti gali tik nauja filosofija, kuriai vyraujant, būti įsipainiojusiam į neaiškias schemas bus pavojinga ir labai nenaudinga. O kol kas... Tas korupcijos reitingas, nuo kurio pradėjome šią temą, tėra subjektyvi verslininkų nuomonė. Tų pačių verslininkų, kuriems Ukraina labai sunkiais 2014 metais dvigubai sumažino atlyginimų apmokestinimą, vildamasi, kad taip pavyks iš šešėlio ištraukti piliečių atlyginimus. Įmokos į biudžetą tąkart neišaugo, nors Ukrainos verslas ilgus metus tvirtino, kad „atlyginimų vokeliuose“ priežastis kaip tik ir yra aukšti mokesčiai. Tačiau po to, kai buvo du kartus padidintas minimalus užmokestis (o tai reiškia, ir suma, nuo kurios mokami minimalūs mokesčiai), ukrainiečiai sumokėjo be jokios socialinės suirutės. Visi stengiasi pagudrauti: ir verslas, ir valdžia, ir su korupcija kovojantys visuomenės veikėjai. Štai tokia toji ukrainietiška korupcija – pasipelnymo schema, kurioje su malonumu dalyvauja visa visuomenė.

Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu