Daugiau 
 

Kongresas ir Irano susitarimo problema

07/24/2015 Aidas
politics-21

Kongreso ir visuomenės grupių dėmesys pelnytai šiuo metu yra nukreiptas į Irano branduolinį susitarimą. Ar jis buvo geras ar blogas? Ar jis pagreitins branduolinį Irano ginklavimąsi, kaip teigia net keli respublikonų kandidatai į prezidentus, ar šią galimybę atitolins 10-20 metų, kaip mus tikino prezidento administracija? Ar Kongresas susitarimą patvirtins? Šie klausimai šiuo metu yra svarbiausi ir visi stengiasi į juos rasti atsakymus.

Tiesa, yra dar vienas klausimas, užduodamas kur kas rečiau: kokios mūsų laukia pasekmės, jei Kongresas nepriims Irano susitarimo. Mūsų nelabai įtikina prezidento pareiškimas, kad tai neišvengiamai vestų prie karo. Galimybė, kad prezidentui paprasčiausiai tektų grįžti prie derybų stalo, jog susitartų dėl palankesnės sutarties, irgi yra artima nuliui – jau vien dėl to, kad dauguma sutarčiai besipriešinančių Kongreso narių atmestų bet kokią Barako Obamos pasiektą sutartį. Net jei kažkokiu stebuklingu būdu Obama įkalbintų partnerius ir Iraną atnaujinti derybas ir net išsiderėtų palankesnes sąlygas, Kongreso respublikonai pareikštų: „Puiku, o dabar grįžk prie derybų ir iškovok dar palankesnes sąlygas!“

Tad jei Kongresas panaikins prezidento veto, naujos sutarties nebus, tačiau mūsų lauks kitos pasekmės. Tačiau Kongreso nepritarimas toli gražu nereikš, jog visa sutartis nueis šuniui ant uodegos. Prisiminkite, susitarimas yra tarp šešių galingųjų pasaulio valstybių ir Irano, ir jį netrukus turėtų ratifikuoti Jungtinių Tautų Saugumo taryba. Jei Kongresas atsisakys leisti prezidentui atšaukti sankcijas Iranui, šis greičiausiai paskelbs vykdomąjį įsakymą ir tada užvirs mūšiai federaliniuose teismuose.

Jei taip nutiks, nereikėtų nustebti, jei respublikonų lyderiai, kaip ir prezidento imigracijos reformų vykdomųjų įsakymų atveju, suskubs ieškoti konservatyvaus teisėjo, kuris kuo skubiau sustabdytų prezidento veiksmus. Tačiau, bet kokiu atveju, praeitų nemažai laiko, kol būtų pradėtos naikinti sankcijos. Tuo tarpu beveik garantuota, kad kitos galingojo šešeto šalys ir Iranas savo įsipareigojimų laikytųsi, net jei Amerika taip ir neatšauktų savo sankcijų. Dėl pinigų, kuriuos Iranas gautų nuo suintensyvėjusios prekybos su Rusija, Kinija, Europos ir kitomis šalimis, kurios sankcijas paskyrė mūsų prašymu ar įsakymu, tačiau dėl susitarimo jas atšauks, Iranui jis net ir tokiu atveju atsipirks.

Yra dar du dalykai, kurie Iranui būtų ypatingai naudingi. Pirmiausia, Kongreso spyriojimasis sukurtų šiokią tokią trintį tarp Amerikos ir jos sutarties partnerių, įskaitant mūsų sąjungininkes Europoje. Kas kartą, kai drauge reikės derinti naujas sutartis, Europa nedvejodama klaus, ar JAV yra pajėgios laikytis savo įsipareigojimų ir ar Baltieji rūmai tebevadovauja Amerikos diplomatijai. Ir nepamirškime Rusijos su Kinija, kurios džiaugsmingai plodamos katučių panaudos tai kaip įrodymą, kad Amerika yra nepatikima partnerė, kamuojama akivaizdžių politinių problemų.

Antra, tokį Kongreso žingsnį mūsų sąjungininkės ir kitos valstybės tikėtinai palaikytų agresyvaus Izraelio lobizmo rezultatu. Tai paskatintų Europos šalių viršūnes dėti dar mažiau pastangų slopinant antiizraelinių nuotaikų judėjimus savo šalių viduje ir Jungtinėse Tautose. Tokios nuotaikos, kaip žinia, yra siaubingos, veidmainiškos ir pavojingos, tačiau visuotinė nuojauta, kad Izraelis anuliavo JAV vaidmenį šioje sutartyje, joms suteiktų dar stipresnį pagrindą.

Neramu tiek dėl tokių galimų pasekmių, tiek dėl paties susitarimo rezultatų, kurie Iranui suteikia galimybes remti Hamas, Hezbollah ir Assadą. Tad įstatymų leidėjams derėtų pamąstyti apie planą B, kuriuo galima būtų palaikyti prezidento veto su sąlyga, kad jo administracija spręs realias – ne išgalvotas ar perdėtas – su šiuo susitarimus susijusias grėsmes. Tai garantija, esant reikalui, Amerikos resursais – pinigais, modernia ginkluote ir įranga – pagelbėti Izraeliui ir mūsų sąjungininkams sunitams, kad konvencinės susitarimo pasekmės nenustelbtų Irano branduolinės programos nukėlimo privalumų. Taip pat reikėtų užtikrinti, kad Iranui būtų skiriamos sankcijos už blogą elgesį kitose, ne branduolinio ginklo, srityse (pvz., teroristinių grupuočių rėmimą), o taip pat garantuoti, kad jei Iranas pažeis esmines sutarties sąlygas ir tęs branduolinį ginklavimąsi, prieš jį bus panaudotos visos priemonės, net jėga.

Jei Kongresas kokiu nors būdu pakirs prezidento administracijos pastangas ir užblokuos esmines daugiašalės sutarties dalis, tai turės žalingų pasekmių. Tačiau yra būdų tų pasekmių išvengti ir garantuoti, kad teigiami rezultatai nusvers neigiamus, negrįžtant prie derybų stalo.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu