Šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje jau seniai įprasta manyti, kad tiek vyrai, tiek moterys yra lygūs. Tačiau kaip visa tai buvo pasiekta? Ilgą laiką moterys apskritai neturėjo jokių teisių, nekalbant apie balsavimą ir dalyvavimą rinkimuose. Moterų kova už savo padėtį visuomenėje ir valstybėje, vadinama sufražistiniu judėjimu, kai kuriuose pasaulio kampeliuose dar palyginti neseniai integravo moteris į politinį gyvenimą.
Pirmieji moterų bandymai kovoti dėl teisės balsuoti vyko XVIII a. pabaigoje Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu. Šalyje kūrėsi moterų klubai, kur buvo aptariami politiniai įvykiai, narės pačios kurdavo politines programas. Tai prisidėjo prie didesnio moterų politinio sąmoningumo, įkvėpto laisvės, lygybės ir brolybės principų. Pradėta reikalauti lygių teisių švietimo sistemoje, valdžios struktūrose bei darbo santykiuose. Šiuo laikotarpiu taip pat buvo sukurta „moteriška“ atsvara „Žmogaus teisių deklaracijai“. „Moterų teisių deklaracija“ propagavo lygias vyrų ir moterų teises. Tačiau Prancūzijos moterims savo tikslų pasiekti nepavyko. Visų šių permainų aktyvistė Marie Gouze buvo nuteista mirties bausme, o moterų klubams oficialiai buvo uždrausta veikti. Nors kovoti pradėta anksti, tačiau Prancūzijos moterys politines teises įgavo tik 1944 m.
Stiprus moterų politinis judėjimas XIX a. veikė ir Jungtinėse Valstijose. Daugelis moterų buvo įsitraukusios į socialinį judėjimą prieš vergiją, tačiau jų balsas išgirstas nebuvo. Į Kongreso posėdį, kuriame buvo priimama konvencija, draudžianti vergiją, nebuvo įleista nei viena moteris. Toks moterų ignoravimas sukėlė begalinį pasipiktinimą. Rasiniuose santykiuose egzistavusi vergijos sąvoka buvo perkelta į vyro ir moters santykius, kur moteris save laikė vyrų vergėmis. JAV moterys galutinai teisę balsuoti išsikovojo po Pirmojo pasaulinio karo – 1920 m.
Europos valstybė, kurioje anksčiausiai pastebimas feministinis judėjimas, yra Suomija. Ten, kaip ir daugelyje valstybių tuo metu, moterys neturėjo jokio teisinio veiksnumo: pirkimo, pardavimo ar turto ir nuosavybės įgijimo procedūras už ją turėjo atlikti sutuoktinis arba tėvas. Jau 1885 m. panaikintas patriarchalinis reguliavimas dėl šeimos turto, moterys įgavo teisę turėti nuosavo turto. 1906 m. žengtas dar vienas žingsnis ir Suomijos moterys įgijo visas politines teises: tiek balsuoti rinkimuose, tiek būti išrinktomis. 1907 m. rinkimuose į Suomijos parlamentą iš 200 atstovų 19 jau buvo moterys.
Aktyvus sufražistinis judėjimas vyko ir Anglijoje. 1866 m. Britų parlamentui pateikta peticija, pasirašyta 1 500 moterų, kur jos reikalauja lygių teisių svarstant rinkimų įstatymus. Įdomu tai, kad moterų teisių projektą parlamente išdrįso pristatyti vyras. Į peticiją buvo nekreipta dėmesio, tad kilo nepasitenkinimo banga ir prasidėjo stiprus judėjimas už moterų teises. Organizuotos masinės demonstracijos. Vienoje iš didžiausių dalyvavo net pusė milijono dalyvių. Anglijos moterys balsuoti rinkimuose galėjo nuo 1918-ųjų.
XIX a. prasidėję moterų judėjimai Europoje dažnai buvo susiję su tautiniais judėjimais, kadangi daugelis šalių buvo okupuotos. Ne išimtis buvo ir Lietuva, tuo metu priklausiusi carinei Rusijai. Lietuvoje tautinio judėjimo pagrindiniai iniciatoriai buvo varpininkai, akcentavę moterų būtinumą šviestis. Ir jau 1897 m. pastebėtas netikėtas reiškinys: pagal gyventojų surašymo duomenis, Lietuvoje buvo daugiau raštingų moterų nei vyrų. Moterys pamažu pradėjo ne tik mokytis pačios, bet ir mokyti kitus, taip pat įkūrė labdaros organizacijas, platino draudžiamą spaudą. Tačiau daugeliui toks moterų rodymasis viešumoje buvo nepriimtinas. Lietuvoje judėjimas dėl moterų teisių ypatingai suaktyvėjo 1905 m. Vilniuje susikūrus Lietuvos moterų susivienijimui moterų teisėms ginti, kurio tikslas buvo moterų dalyvavimas nepriklausomos valstybės atkūrime. Leisti moterims balsuoti rinkimuose buvo bandyta Didžiojo Vilniaus Seimo metu, šis punktas įtrauktas į kelių partijų rinkimines programas, tačiau caras atmetė šį pasiūlymą. Aktyviai tautiniame judėjime dalyvavusios moterys visišką rinkimų teisę gavo po Pirmojo pasaulinio karo, 1919 m., jau susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei.
Stebina tai, kad tokios valstybės kaip Šveicarija ir Lichtenšteinas balsavimo teisę moterims suteikė tik atitinkamai 1971 m. ir 1984 m. Kai kuriose islamiškose valstybėse dvejonės dėl moterų dalyvavimo politikoje aktualios iki šiol. XX a. antrojoje pusėje teisė balsuoti moterims buvo suteikta Jemene, Jordanijoje, Sirijoje ir Libane, XXI a. – Bahreine, Kuveite ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Saudo Arabijoje moterų balsavimas ir dalyvavimas rinkimuose su apribojimais įteisintas vos prieš dešimtmetį! Taigi, net ir gyvendami moderniame, vis labiau globalėjančiame pasaulyje, vis dar atrandame kultūrų, kur moters vaidmuo visuomeniniame bei politiniame gyvenime yra nepripažįstamas.
