Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Kunigo Antano Kairio 100-ąsias gimimo metinės pasitinkant

12/09/2016 Aidas
simkavicius-1021

Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje šalia palaidotų kunigų Jono Labakojo, Juozapo Balčiūno, Antano Kiečio, Antano Juškos, Povilo Varžinsko ir kitų Amžinybėje ilsisi kunigas Antanas Kairys.

A. Kairys gimė 1916 m. gruodžio 23 d. Kairių kaime, Panevėžio apskrityje vidutinių ūkininkų Andriejaus (1872-1952) ir Juzefos (1881-1980) šeimoje. Jis turėjo dvi seseris Oną (1905-1988) ir Bronę (1914-1983) bei tris brolius – Mykolą (1912-2001), Joną (1919-2013) ir Tadą (1922-1991). Baigęs Panevėžio valstybinę gimnaziją įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurią baigęs 1942 m. gruodžio 19 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje buvo įšventintas į kunigus. Pirmąsias šv. Mišias aukojo 1942 m. gruodžio 27 d. Velykių bažnyčioje. Kunigavo Klovainiuose (Pakruojo r.), Pušalote (Pasvalio r.), Krinčine (Pasvalio r.), Dusetose (Zarasų r.), Užpaliuose (Utenos r.), Kvetkuose (Biržų r.), o nuo 1955 m. rugsėjo 23 d. paskirtas į Panevėžį.

Kun. A. Kairys aktyviai dalyvavo judėjime dėl katalikų bažnyčios ir tikinčiųjų teisių buvusioje sovietinėje santvarkoje. Jis kartu su daugeliu Panevėžio vyskupijos kunigų pasirašė ne vieną pareiškimą tuometinei Sovietų Sąjungos vadovybei: 1982 m. L. Brežnevui, kuriame Lietuvos vyskupijų kunigai reikalavo grąžinti komunistinės valdžios savavališkai pasisavintas katalikų bažnyčiai priklausančias teises (LKB Kronika Nr.55); 1983 m. J. Andropovui, kuriame Panevėžio vyskupijos kunigai prašė nutraukti kun. A. Svarinskui iškeltą baudžiamąją bylą (LKB Kronika Nr.59); 1985 m. M. Gorbačiovui dėl nuolatinio Konstitucijos laužymo ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nepaisymo (LKB Kronika Nr.71) ir kitus.

Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos altarista jubiliatas kunigas A. Kairys į Viešpaties namus iškeliavo 1999 m.

Prisiminimais apie šviesios atminties dėdę kun. A. Kairį mielai sutiko pasidalinti jo sūnėnas – bendravardis, panevėžietis Antanas Kairys, kuris š. m. spalio pradžioje dalyvavo dėdės bendramokslio ir bičiulio kun. Stepono Galvydžio (1916-1999) 100-ųjų gimimo metinių iškilmingame minėjime Svėdasų ir Traupio (Anykščių r.) miesteliuose. Antanas 17 metų buvo ministrantu, kun. S. Galvydžio pagalbininku, padedančiu atlikti liturgijos apeigas. Antaną Kairį kalbino Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Povilas Šimkavičius

– Antanai, koks tavo atmintyje išliko kunigas Antanas Kairys?

– Kun. A. Kairys atmintyje išliko kaip šviesi, kukli, tarnaujanti Dievui ir žmonėms asmenybė. Dėdė buvo išsilavinęs ir labai inteligentiškas dvasininkas, mokėjo daug kalbų: vokiečių, anglų, prancūzų, ispanų, italų, lotynų. Turėjo labai daug knygų įvairiomis kalbomis. Jis buvo idealistas ir labai asketiškas žmogus. Tarnystė Dievui jam buvo pirmame, o materialiniai dalykai – antrame plane. Apie tai liudijo seni baldai, senas televizorius jo bute Panevėžyje. Kunigas dėvėjo senus batus ir lietpaltį, o rankose laikydavo seną portfelį. Visada palaikydavo glaudų ryšį su giminėmis ir rūpinosi artimaisiais. Susirgus broliui Mykolui kiekvieną dieną jį lankydavo Panevėžio ligoninėje. Broliui Tadui gydantis Vilniuje universiteto ligoninės Santariškių klinikose rūpinosi juo. O kas jais galėjo pasirūpinti, jeigu ne dėdė Antanas, nes jie šeimų neturėjo. Tik teta Ona ir mano tėvas Jonas sukūrė šeimas, kiti kunigo broliai ir seserys buvo viengungiai.

Kiekvienais metais gegužės mėnesį per Monikos vardines su pilnu portfeliu dovanų iš Panevėžio atvykdavo į Levaniškių kaimą, kur gyveno mūsų šeima, kad pasveikintų brolienę Moniką – mano mamą. Užtrukdavo keletą valandų, maloniai bendraudavo, pasakodavo įspūdžius iš savo kelionių, mums, vaikams, tokie susitikimai palikdavo didelį įspūdį. Tiesa, parapijiečiai pasakodavo, kad kartais dėdė pabardavo nusidėjėlius per išpažintį, todėl nelabai mėgiamas buvo nuodėmklausys.

– Gal galėtum daugiau papasakoti apie savo senelius ir kunigo A. Kairio tėvus?

– Mano seneliai buvo vidutiniai ūkininkai ir uolūs katalikai. Močiutė Juzefa buvo „Maldos Apaštalavimo arba švenč. Jėzaus Širdies sąjungos“ narė, į kurią įstojo 1929 m. birželio 7 d. Velykių bažnyčioje. Seneliai gyveno gražioje sodyboje su dideliu sodu. Senelio Andriejaus aš neprisimenu, nes, kai gimiau, jis jau buvo miręs. O močiutę Juzefą prisimenu labai gerai. Su tėčiu nuvykdavome jos aplankyti, visada ant stalo būdavo medaus ir labai skanaus sūrio. Ji nugyveno gana gražų ir ilgą gyvenimą, prižiūrima dukters Bronės sulaukė 98 metų. Močiutė Juzefa paliko griežtos ir dievobaimingos asmenybės įspūdį.

– Antanai, papasakok apie dėdės labdaringą veiklą.

– Pateiksiu porą pavyzdžių apie dėdės labdaringą veiklą. Atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais mano dėdė kun. A. Kairys, sužinojęs apie Miežiškių parapijos klebono Kosto Balsio (1927-1954-2005), tuo metu aptarnavusio ir Velykių Šv. apaštalo Andriejaus parapiją, ketinimus remontuoti Velykių bažnyčią, daug lėšų aukojo bažnyčios remontui. Taip pat daug prisidėjo, kad 1991 m. būtų atstatytas Kairių kaimo kryžius. Kaimo kryžius su įrašu: „Globok, Viešpatie, mūsų brangiąją tėvynę, laimink jos plačiuosius laukus ir mūsų rankų darbą. Kairių kaimas. 1942.VI.10“ vietos valdžios nurodymu 1973 m. buvo nugriautas ir sunaikintas.
Tikiu, kad kaimo ir parapijos žmonės už šią labdarą ir jo nuveiktus darbus yra dėdei dėkingi.

– Kokius dėdės pomėgius galėtum paminėti?

– Dėdė mėgo keliauti, lankydavosi Lietuvos kurortuose: Birštone, Druskininkuose, Palangoje. Vienintelė transporto priemonė, kurią jis turėjo – tai juodos spalvos motociklas „Minsk“, kuriuo nuvažiuodavo pas gimines, gyvenančias atokiau Panevėžio. O dažniausiai naudojosi viešuoju transportu. Ne kartą buvo išvykęs į užsienio šalis: Angliją, Italiją, Izraelį, JAV, Prancūziją, Vokietiją. Vartydamas dėdės nuotraukų albumą suradau 1995 m. nuotrauką, kurioje jis su kitais kunigais ir pasauliečiais prie įėjimo į Kristaus kapo baziliką Jeruzalėje. Malonūs sentimentai užvaldė mane, nes toje pačioje vietoje, tik žymiai vėliau, teko lankytis ir man.

Lankydamas savo gimtuose namuose motiną ir brolius jis mielai prisidėdavo prie ūkio darbų. Ar tai būtų bičių priežiūra, ar tai bulviakasis. Ypač jis mėgo šienapjūtę. Nieko nelaukdamas čiupdavo grėblį ir eidavo į pievą. Jis sakydavo, kad fizinis darbas jam labai gerai dėl sveikatos.

– Žmogus atlieka savo misiją žemėje ir iškeliauja Anapilin. Kas lieka? Atmintis mūsų širdyse, antkapinis granitas, daiktai, laiko tėkmėje virstantys relikvijomis...

– Noriu, kad neišnyktų atminimas apie paprastą Panevėžio krašto kunigą, kuris niekuo neišsiskyrė iš kitų, nesiekė jokių titulų, bet uoliai ir kantriai iki gyvenimo pabaigos atliko savo pareigas ir buvo ištikimas duotai priesaikai. Argi tai ne didvyriškumas? Gal kam tas jo paprastumas ir nelabai patiko, tačiau kas už jo slėpėsi, mes suvokiame šiandien šiame moderniame pasaulyje, kai tokių bruožų labai pasigendame. Daug prabėgo laiko, tačiau prisiminimai man neišblėso ir mintys apie jį mane tiesiog stiprina. Man teko su juo daug važinėti, ypač jis mėgdavo lankytis Kairių kaime, kur tuo metu gyveno jo brolis Mykolas. Jis labai džiaugėsi savo gimtąja sodyba, senu svirnu su simetriškai išdėstytomis puošniomis priesvirnio kolonėlėmis ir savo pasodintomis vynuogėmis šalia svirno, kurios gražiai prinokdavo. Mielai praleisdavo čia visą dieną. Kambaryje, kuriame jis apsistodavo, ir dabar stovi tie patys baldai ir didelė įrėminta vinjetė jo seminarijos baigimo 25-mečio proga. Tas kambarys traukia ir mane.

Atmintyje išliko paskutinis susitikimas su dėde, kai jį sergantį įkalbėjau vykti ir savo automobiliu nuvežiau į Panevėžio ligoninę. Neatsiradus palatoje vietų lova buvo pastatyta koridoriuje. Atsisveikindamas palinkėjau pasveikti, tikėjausi vėl pamatyti, bet vėliau, būdamas Vokietijoje, sužinojau, kad staigi mirtis užklupo dėdę, einantį ligoninės koridoriumi.

– Antanai, tavo rankose - 1927 metų kunigo A. Kairio maldaknygė. Gal galėtum perskaityti kelias eilutes iš šio relikvinio dėdės palikimo?

– „Dieve, kursai papratęs esi visuomet susimylėti ir atleisti, priimk mūsų maldą idant mus ir Visus Tavo tarnus, kuriuos griekų lenciūgas surišo, Tavo susimylėjimo Mielaširdystė maloningai išrištų.“

Nuotraukoje: Gimtojoje sodyboje Kairių kaime 1943 m. Kun. A. Kairys - pirmoje eilėje antras iš dešinės

Povilas Šimkavičius, LŽS narys
A. Kairio asmeninio albumo nuotr.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu