Daugiau 
 

Laimės paieškos prie Shasta ežero

09/26/2014 Ema Krasov

Ar tiesa, kad Shasta kalnai ir ežeras šiaurės Kalifornijoje yra pavadinti pagal rusišką žodį „laimė“ (счастье)? Nežinau. Tačiau panorau ten nuvykti ir įsitikinti. Mudu su vyru automobilio bagažinę prigrūdome visko, nuo maudymosi drabužių iki šiltų striukių, ir patraukėme snieguotos, tarsi cukrumi padengtos, viršukalnės, kyšančios virš miškų ir ežerų, - Shasta Cascade - link.

Po keleto valandų kelionės viršukalnės mes taip ir nepasiekėme. Dėl miškų gaisrų kaimyniniame Oregone, dangus prisipildė dūmų, per kuriuos vos buvo matyti kalno kraštas. Buvo sunku kvėpuoti, kaip kokioje rūkykloje. Ėmiau niurzgėti, kad mirštu nuo oro trūkumo ir alkio, tad mano gerasis vyras apsuko automobilį ir patraukė į Redding – pagrindinę regiono miestą, kuriame oras buvo švarutėlis ir pūtė gaivus vėjelis, nepaisant 30 laipsnių karščio.

Ant paties per miestą tekančios Sakramento upės kranto mūsų laukė malonus atradimas – naujas restoranas View 202, pripažintas geriausiu šešiose restoranų kategorijose. Vasariškas kokteilis iš „Russian Standard“ degtinės buvo pagamintas su užšaldyta citrina ir patiektas atšaldytoje varinėje taurėje. Iš karto tapo aišku, kad išsirinkome puikią vietą savo „pakelės piknikui“!

Restorano šefas Sean Gafner vis prieidavo prie staliukų pasiteirauti, ar viskas gerai. Jis mums papasakojo, kad meniu jis sudaro priklausomai nuo sezono, ir kad visos daržovės ir vaisiai yra vietiniai. Mes valgėme upėtakį, kuris buvo patiektas su gretimame ūkyje užaugintais ryžiais ir Briuselio kopūstais.

Pasistiprinę patraukėme apžiūrėti miesto. Pačiame jo centre yra parkas ir muziejus Turtle Bay Museum and Exploration Park. Muziejuje yra pristatoma Šiaurės Kalifornijos gamta ir istorija, o parke įsikūręs botanikos sodas, zoologijos sodas bei Parrot Playhouse, kur įvairiaspalvės papūgėlės sėdasi lankytojams ant pečių ir galvos. Dvi parko dalis sujungia per Sakramento upę nutiestas žymusis tiltas-saulės laikrodis Sundial Bridge. Jo autorius yra ispanų architektas Santiago Calatrava, kuriam buvo pateiktas užsakymas pastatyti tiltą, netrukdantį lašišų nerštui ir neužstojantį saulės seklumai, kurioje išsirita mailius. Taip gimė didžiausias pasaulyje pakabinamas permatomo stiklo pėsčiųjų tiltas (vakare labai gražiai apšviečiamas), kuris dėka savo tikslios Šiaurė-Pietūs krypties dar ir rodo tikslų laiką.

Kepinantis karštis paskatino mus ieškoti vietelės, kur būtų galima nusimaudyti vėsiame vandenyje. Tokią vietą aptikome parke Whiskeytown National Recreation Area, esančiame prie ežero ir išvagoto daugybės plačių upelių, puikiai tinkančių maudynėms. Likusią dienos dalį praleidome paplūdimyje Brandy Creek Beach, o vakarienės grįžome į Redding, kur mums rekomendavo 1938 metais atsidariusį restoraną Jack’s Grill, kurį vietos gyventojai mėgsta už tai, kad jame niekada niekas nesikeičia.

Restoranas buvo ypatingai populiarus, tad mums teko valandėlę palaukti prie baro, kur stebėjome meistriškai dirbantį barmeną - jis semtuvėliu kabino ledą ir maišė koktelius tokiu greičiu ir tikslumu, kad priminė mechaninį prietaisą.
Nakvynės apsistojome Dreamview Vacation Home esančiame Lakehead kaime ant kalvos prie Shasta ežero. Šis nedidelis privatus kurortas yra įsikūręs dviejuose namuose, kuriuose laisvai gali tilpti dvi-trys šeimos ar keletas porų.

Kurorto savininkas Ken Tellstrom (buvęs pasaulio vandens sporto čempionas) prisipažino, kad jam labiau patinka poilsiautojai, neskubantys prisigerti ir dūkti gamtoje, o iš tiesų galintys įvertinti aplinką ir vaizdingą ežerą, apšviestą Paukščių tako.

Pasėdėję plačioje terasoje po žvaigždėmis, anksti nuėjome miegoti, nes mūsų laukė visos dienos kelionė į ugnikalnių parką Lassen National Park.

Į parką įvažiavę pro šiaurinius vartus, mes aplankėme turizmo centrą prie pasakiškai veidrodinio ežero Manzanita Lake. Nuo ten mes lėtai pajudėjome miško keliu, palei kurį stūksojo granito luitai, išmesti iš už trijų mylių esančio ugnikalnio, ir burbuliavo pilko molio pelkės, atsiduodančios siera, atsiradusios ant dar ne visiškai užmigusio kraterio.

Antroji mūsų nakvynės naktis buvo suplanuota parko teritorijoje esančioje stovykloje Drakesbad Guest Ranch. Pievoje, kurioje ganėsi elniai ir bėgiojo kurapkos, stovėjo mediniai nameliai. Mūsų namelyje buvo dvi medinės lovos, užtiestos antklodėmis su meškų atvaizdais, ir kabėjo žibalinė lempa. Aš miglotai prisiminiau, kad stovyklos aprašyme skaičiau, jog čia nėra elektros, tačiau buvau pamiršusi kaip smarkiai jos gali trūkti. Temstant skubiai išsipakavę daiktus mes patraukėme vakarienės. Maitinimas tris kartus per dieną yra įskaičiuotas į nakvynės kainą, ir tai, panašu, buvo toji priežastis, dėl kurios aš pasirinkau būtent šią vietą.

Susipažinę su savo stalo kaimynais mes sužinojome, kad stovykloje yra kai kas dar patrauklesnio - atviras baseinas, į kurį vanduo patenka iš karštosios srovės. Naktinės maudynės buvo labai malonios iki tol, kol kai kurie poilsiautojai sumanė nusimesti maudymosi drabužius, matyt, kažkodėl pagalvoję, kad jų išblyškę kūnai žvaigždžių šviesoje atrodys labai patraukliai.

Ryte, dar iki prasidedant karščiams, mes drauge su visu būriu keliautojų sulipome į katerį, kuris nugabeno mus prie įėjimo į Lake Shasta Caverns olas.

Mūsų ekskursijos gidas Dave Mundt ne tik puikiai išmanė savo darbą ir daug žinojo apie šias vietas, tačiau pasižymėjo ir puikiu humoro jausmu. Nukreipęs žibintuvėlį į stūksančius stalaktitus ir stalagmitus, jis pasakojo, kaip veikiant vandens ir vėjo jėgoms formuojasi trapaus kalkakmenio „užuolaidos“, „šviestuvai“ ir „kolonos“.

Kitas suplanuotas mūsų kelionės punktas buvo McArthur Burney Falls Memorial State Park. Jo landšaftas, suformuotas ugnikalnių veiklos ir erozijos nuo požeminio vandens, buvo padengtas bazaltu ir slėpė požeminį vandens rezervuarą, iš kurio vietomis tryško šaltinėliai. Susilieję į vieną vagą jie į apačią krito kriokliu Burney Falls, kuris, nors nėra nei aukščiausias, nei didžiausias Kalifornijoje, yra laikomas pačiu gražiausiu.

Visą dieną prakeliavę keliais, kuriuose, mano malonumui, nebuvo jokių kamščių (tačiau tai nereiškia, kad jie nebuvo ilgi ir varginantys), mes grįžome į miestą, kur nakčiai apsistojome Best Western Plus Hilltop Inn su baseinu ir į kainą įskaičiuotais pusryčiais.

Artėjant prie viešbučio netoliese pamačiau restoraną Cattlemens Restaurant ir, mirdama iš bado, iš karto ten paskambinau.

Į restoraną atėjome sutartu laiku ir pasakėme, kad esame rezervavę staliuką. Mūsų paprašė kelias minutes palaukti.
Praėjo pusvalandis. Žmonės įeidavo ir išeidavo, o mes vis laukėme. Miela mergina prie įėjimo neužtikrintai žvelgė į mūsų pusę ir šnabždėjosi su priėjusia padavėja. Tyliai paklausiau, kiek dar reikės laukti. Mergina nusišypsojo, pakvietė padavėją, o toji garsiai ir aiškiai pasakė: „Ema! Kuri užsisakė staliuką!“ Visi atsisuko...

Teisybės dėlei privalau pasakyti, kad mums davė geriausią staliuką restorane, nors kitą kartą čia trauksiu tiesiai ir iš anksto neskambinsiu.

Ema Krasov. Nuotraukos: Jurijaus Krasovo

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu