Daugiau 
 

Lemonte paminėta Vilties ir gedulo diena

01/19/2024 Aidas

Sausio 14d., sekmadienį, po 11val. šv. Mišių Pasaulio lietuvių centre (toliau PLC), Banio salėje vyko Sausio 13-osios – žuvusių už Lietuvos laisvę – minėjimas. Renginį organizavo Lemonto apylinkės lietuvių bendruomenės (LB) valdyba, o rėmėjas buvo PLC.

Taip susiklostė, kad sekmadienis buvo pirmoji šalčiausia diena metų pradžioje. Tiek į bažnyčią, tiek į minėjimą atėjo patys ištvermingiausi, gyvenimo išbandymų ir gamtos permainų nepabūgę vyresnio amžiaus tautiečiai.

Po šv. Mišių LB Lemonto apylinkės LB  valdybos pirmininkė Janina Sučylienė  apeigų dalyvius pakvietė į minėjimą, prie bažnyčios durų LB valdybos nariai kiekvieną asmeniškai prašė dalyvauti Lietuviams ypatingai svarbiame susibūrime.

Susirinkusių pasveikimas

Svečiai buvo pakviesti atsigerti karštos kavos, pasivaišinti LB Lemonto valdybos narių pagamintais sumuštiniais ir pyragaičiais.

Šurmuliui aprimus, LB Lemonto apylinkės valdybos pirmininkė J. Sučylienė atvykusius į Vilties ir gedulo dienos minėjimą pasveikino su naujų metų pradžia, išreikšdama viltį, kad Sausio 13-osios įvykiai lietuvių tautai išliks vienybės, susitelkimo, ryžto ir meilės savo Tėvynei pavyzdžiu.

Ji perskaitė savo kūrybos eilėraštį „Už laisvę“, kuris baigiamas žodžiais:

Tą naktį už laisvę jie žuvo

mano, tavo  visos Lietuvos!

Ir nieks nepavergs lietuvio,

netryps mūsų žemės šventos!

 

Amžina Jiems atmintis

Tradiciškai ant ilgos dar mūsų tėvų austos staltiesės sudėti 1991 sausio 13d. Vilniuje, prie televizijos bokšto, 14-os žuvusių portretai. Tyliai skambant Erikos Masytės atliekamai dainai „Laisvė“, buvo garsiai skaitomos žuvusiųjų pavardės. Tautiniais rūbais pasipuošusios mergaitės Kamilė ir Saja, bei berniukas Lukas, nešė uždegtas žvakutes ir dėjo šalia skaitomos pavardės. Minėjimo dalyviai atsistoję pagerbė savo tautos didvyrius.

Tylos minutė vainikavo jautriausią susibūrimo dalį.

Ką pasakytų pakilę didvyriai

Pagrindinį pranešimą padarė 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių liudytoja, aktyvi lietuvybės išeivijoje gynėja, palaikytoja ir puoselėtoja; laikraščio „Bičiulystė“ steigėja/redaktorė ir leidėja Ligija Tautkuvienė. Ji susirinkusiems kalbėjo, skaitė ir leido paklausyti įrašą apie tai, kas vyko prieš trisdešimt trejus metus, šaltą 1991-ųjų Sausio 13-osios naktį; kokia tų įvykių, aplaistytų sužeistųjų ir žuvusiųjų krauju prasmė šiandien. Pranešėja sakė: „Tomis dienomis visa Lietuva su jūra Trispalvių plūdo į Vilnių.

Jaudino žmonių susibūrimas, noras būti įvykių sūkuryje, siekis apginti atstovėti tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Mano sūnėnas kaunietis Titas, tą naktį buvo nušautas prie Televizijos bokšto. Jis į mitingą prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, prie TV bokšto atsivežė Trispalvę – ji jau seniai buvo neatsiejama jauno vaikino gyvenimo dalis. Titas žuvo kartu su Trispalve.

Jau geras dešimtmetis, kai Lietuvoje, iš aukščiausių valdžios tribūnų, stengiamasi pačius svarbiausius lietuvių tautos, Lietuvos laisvės simbolius – Trispalvę, Vytį ir Gedimino stulpus – pakeisti keista, su jokia tautine tradicija nesusijusia dirbtina popierine gėle neužmirštuole. TSRS turėjo nezabudkos simbolį, skirtą gegužės 9 d., pergalei II-ajame pasauliniame kare paminėti. „Nezabudem“ – nepamiršime, – buvo rašoma specialiuose atvirukuose su neužmirštuolėmis.

2015 m. pakviečiau tautiečius nesisegti dirbtinio simbolio – popierinės gėlelės, niekuo nesusijusios su Sausio 13-ąja. Pasiunčiau savo straipsnį į Lietuvos spaudą. Nespausdino niekas. 2016 m. išspausdino alkas.lt ir respublika.lt.

Kasmet daugėja pasipriešinančių šio dirbtinio simbolio kišimui, tikslu, kad žmonės pamirštų savuosius, tautinius.

Šių metų Sausio 13-osios paminėjime LR Seime nesimatė nezabudkės. Tik D. Grybauskaitės krūtinę puošė didelė nezabudkė – juk jos prezidentavimo metu ir buvo pradėta ši akcija.

Keisčiausia, kad JAV lituanistinėse mokyklose vaikams kišamos iš Lietuvos prisiųstos nezabudkės, kad jie jas „sodintų“ Los Angeles pliažo smėlyje, Lemonte, kur įsikūrusi Maironio lituanistinė mokykla, ar kur kitur.

To, kad Pasaulio lietuvių centre „žydės“ nezabudkės, kad vaikams prievarta bus kišami popieriniai simboliai, išeivijos patriotai, statę, kūrę, kovoję už lietuvybę, nė baisiausiame sapne nesapnavo.

Prievarta brukamu nauju simboliu keičiama Lietuvos istorija. Gal ne veltui  Lietuvos partija NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS paskelbė kreipimąsi į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, kuriame kviečiama visiems laikams atsisakyti dirbtinės nezabudkės. O jei kam ji patinka – sekitės, kur norite. Tik nesigirkite, kad meilė Lietuvai Tėvynei su motinos pienu jumyse...

Amžina šlovė kritusiems už Lietuvą! Tik ar už tokią Tėvynę keturiolika Lietuvos Laisvės gynėjų paaukojo gyvybę?

Šiandien Lietuvoje ties skurdo riba atsidūrė daugiau nei pusė gyventojų! Žlugdoma ekonomika, žemdirbystė, gyvulininkystė, švietimas; žodžio laisvė ribojama – už  žodį GĖDA žmonės baudžiami piniginėmis baudomis...

Taip norisi tikėti, kad  poeto Justino Marcinkevičiaus pasakyti žodžiai, laidojant žuvusiuosius, dar gali mus suvienyti vardan tos Lietuvos: „Mes stiprūs, kai mano ranka tavo rankoje, o tavo ranka – jo rankoje. Šitoje visą Lietuvą apkabinusioje rankų grandinėje amžinai jausime ir jų, žuvusiųjų rankas; jie stovės kartu su mumis kmkaip tą Sausio 13-osios naktį prieš tankus ir automatus, prieš tamsą ir smurtą, prieš begėdišką melą ir šmeižtą.“

Artėja rinkimai. Ir ką mes pasirinksime, ką išrinksime, kuo patikėsime, kas tie, kurie nulems mūsų visų ir Lietuvos Likimą.“

Žmonės bunda

Po aiškias tautiškumo pozicijas išlaikančios pranešėjos kalbos, buvo norinčių pasisakyti, ne tik šūkauti iš sėdimų vietų... Džiugina tai, kad pirmąkart atvykę į renginį aiškiai išsakė savo poziciją ir požiūrį į tai, kokia dabar Lietuva, ar dėl tokios laisvos Lietuvos Sausio 13-ąją žmonės plikomis rankomis stojo prieš tankus, okupantų pabuklus ir šiandien minime tąkart žuvusius. Kokia buvo sovietinė Lietuva; ką mes turime šiandien.

Džiugu, kad per tris dešimtmečius už laisvę žuvusių dvasia yra gyva, ji kalba bundančių, kylančių, nebetylinčių lūpomis!

Minėjimą baigė J. Sučylienė perskaitydama savo kūrybos eilėraštį „Reikia“.

Reikia

 

Tautai reikia mirčių,

kad galėtų pakilti gyventi;

sukrėtimų, skaudžių patirčių,

kad atgimtų jėgų pasisemti!

 

Tautai reikia kančios,

kad įvertintų stebuklą gyvybės.

Nuodų dozės karčios,

kad stipriesiems įkvėptų galybės.

 

Tautai reikia ir vedlio:

kuris vestų, įkvėptų, nesustotų.

Ne už nugarų stovinčio šauklio,

bet to, kuris krūtine tautą užstotų!

 

Tautai reikia žmonių,

mylinčių Lietuvą  savo Tėvynę!

Sausio 13-oji paliko gyvų pavyzdžių –

jie už laisvę padėjo gyvybę!!!

 

Tautai reikia vienybės, protų šviesių,

kurie tęstų pradėtąjį kelią į laisvę!

Šiandien skamba daug žodžių garsių,

mes suprantam tikrą jų prasmę...

2023.01.14

 

Renginio oranizatoriai dėkoja rėmėjams PLC, tautiečiams, nepabūgusiems pirmo didelio šalčio, atvykusiems naujiems žmonėms ir visada aktyviam LB išeivijoje veikėjui, savo nuomonę turinčiam ir ją išsakančiam, Lemonto apylinkės valdybos organizuojamus renginius palaikančiam Juozui Polikaičiui.

LB Lemonto apylinkės valdybos pirmininkė Janina Sučylienė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu