Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Lenkijos ir Lietuvos santykiai: šyla, bet džiaugtis dar anksti

02/15/2019 Aidas
lt politics 1

Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda su Dalia Grybauskaite

Lietuvos ir Lenkijos santykiuose gausu nuosmukių ir pakilimų, bet po ilgos pertraukos ima dažnėti valstybių vadovų susitikimai, šalys įgyvendina bendrus projektus. LRT.lt kalbinti politologai pripažįsta, kad galime džiaugtis šylančiais dvišaliais santykiais, bet galimybė grįžti į šaltus nesutarimų laikus tebėra didelė.

Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos užsakymu atliktos apklausos rodo, kad lietuviams Lenkija yra svarbiausia partnerė po Latvijos, bet į penketuką šalių, su kuriomis geriausiai sutariame, Lenkija nepatenka.

Ilgą laiką šalių bendravimas buvo šaltas, nevyko aukštų vadovų susitikimai, bet Sauliaus Skvernelio susitikimas su tuometine Lenkijos premjere Beata Szydlo, pernai įvykęs prezidento Andrzejaus Dudos apsilankymas Lietuvos valstybės atkūrimo iškilmėse, ruošiamas Dalios Grybauskaitės vizitas į kaimyninę šalį ir atnaujinti tarpparlamentinės asamblėjos posėdžiai rodo, kad santykiai keičiasi.

Vidiniai pokyčiai

Antradienį Lietuvos Seimo narių delegacija dalyvavo tarpparlamentinėje asamblėjoje Varšuvoje. Tokie susitikimai buvo įprasti, kai siekėme narystės ES ir NATO, bet vėliau nevyko. Retai vyko ir aukščiausių šalių vadovų susitikimai.

Prieš pusantrų metų vykęs S. Skvernelio vizitas į Varšuvą kai kurių apžvalgininkų buvo vertinamas kaip persilaužimas dvišaliuose santykiuose. Tačiau LRT.lt kalbinti politologai mano, jog nuopelnų gerinant kaimynų santykius negalima priskirti vienam veikėjui.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto pažymi, jog Lietuvos premjeras prisidėjo prie santykių šiltėjimo, bet jam to nebūtų pavykę padaryti be palaikymo iš kitos pusės.

„Santykiai atšilo ir persikrovė, kai Varšuvoje pasikeitė valdančioji politinė partija. Deja, Piliečių platforma, kuri valdė iki 2015, ir prezidentas Bronislawas Komorowskis nesugebėjo vystyti santykių su Lietuva. Reikia atiduoti duoklę „Teisei ir teisingumui“, kad jiems pavyko tuos santykius atnaujinti, perkrauti“, – sako A. Pukšto.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos lektorė Ieva Gajauskaitė pritaria šiai minčiai. Vis tik, anot politologės, nepaisant valdančiųjų pasikeitimo, lenkų politikai į Lietuvą vis dar žvelgia iš aukšto.

„Deja, tas kresų mentalitetas, kad Lenkija yra pakraščio valstybė, kad mes buvome dalis Lenkijos valstybės istorijos, o ne bendros valstybės istorijos dalimi, yra pakankamai paplitęs politinio elito mąstysenoje. (...) Mūsų geopolitinė padėtis smarkiai skiriasi – Lenkija turi daug alternatyvų, o Lietuvos politinė padėtis yra kitokia“, – teigia I. Gajauskaitė.

Lenkija santykius su Lietuva normalizuoti siekia ir turėdama pragmatiškų tikslų. Kai Lenkijai Europos Sąjunga grasino sankcijomis už teisės viršenybės pažeidimą, demokratijos normų palaikymą, būtent Lietuva parėmė pietų kaimynės poziciją.

„Lietuva yra vienintelis balsas, kuris ES neleis Lenkijos atžvilgiu taikyti sankcijų. Kai kuriais atvejais Lenkijos noras su mumis bendradarbiauti remiasi tuo, kad jie yra izoliuoti tam tikrais klausimais“, – sakė I. Gajauskaitė.

Grėsmė suartina

Prie gerėjančių kaimynų santykių prisideda ir labai panašus grėsmių suvokimas. Tiek Lietuva, tiek ir Lenkija, pagrindiniu iššūkiu valstybingumui regi Vladimiro Putino valdomą Rusiją. Todėl dvišalis bendradarbiavimas yra intensyviausias gynybos srityje.

„Lenkija nori sukurti plačią antiputinišką koaliciją Vidurio Rytų Europoje, (...) ją sudarytų Baltijos, Višegrado šalys, Rumunija, Bulgarija, Kroatija. Ekonominiame bendradarbiavime ši iniciatyva vadinasi „Trijų jūrų“, – sako doc. A. Pukšto.

Politologė I. Gajauskaitė pritaria minčiai, jog Rusijos grėsmė suartina NATO rytų valstybes: „Didėjantis nestabilumas JAV ir Lenkijos dvišaliuose santykiuose lemia, kad ieškoma kitų partnerių, gilinamas bendradarbiavimas saugumo srityje su regioninėmis partnerėmis. (...) Formulė yra labai paprasta – kuo Rusija yra agresyvesnė, piktesnė, istoriškai, Lietuvos ir Lenkijos santykiai visada tapdavo artimesni.“

Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą gynybos srityje, anot LRT.lt kalbintų politologų, iš tiesų galima laikyti pavyzdiniu.

„Saugumas nepaisant visų politinių nesutarimų ir bandymų šią sritį naudoti vidaus politikoje, yra strateginio bendradarbiavimo sritis, kuri visada džiugina. (...) Karinis bendradarbiavimas yra ta sritis, kur matome, kad Lietuva ir Lenkija yra strateginės partnerės“, – sako I. Gajauskaitė.

Lenkija taip pat supranta Lietuvos pastangas atsijungti nuo Rusijos kontroliuojamo BRELL elektros tiekimo žiedo ir užsitikrinti visišką energetinę nepriklausomybę, todėl kaimynė remia mūsų energetinio saugumo poziciją ES.

„Vienas didžiausių prioritetų yra energetinis saugumas. Čia daug daroma ir daug planuojama, siekiant atsiskyrimo nuo Rusijos dujų ir naftos rinkų. Abiejų šalių prioritetai ir interesai čia sutampa“, – nurodo politologas A. Pukšto.

Panašumai ir skirtumai

Lietuva didelę dėmesį užsienio politikoje skiria demokratizacijos skatinimui Ukrainoje, o Lenkija taip pat siekia, kad ši šalis taptų stabili ir įsilietų į Europos saugumo struktūrą. Tačiau LRT.lt kalbinti politologai pažymi, kad Lenkija to siekia dėl sau svarbių tikslų.

„Ukraina Lenkijai yra nesaugumo šaltinis. Užtai Lenkijos pozicija yra nulemta kaimynystės su Ukraina. Tam, kad Ukrainos grėsmė būtų sumažinta, ši šalis turi būti demokratiška, stabili, integruota į ES, į NATO. O Lietuva užsiima nišine politika, kuri šiuo atveju sutampa su Lenkijos interesais“, – sako I. Gajauskaitė.

Politologas A. Pukšto pažymi, jog požiūris į Ukrainą Lietuvoje ir Lenkijoje nėra visiškai identiškas: „Lenkija atsargiau žiūri į bendradarbiavimą su Ukraina. Kai kurie istorinės politikos klausimai lenkams kelia nerimą, nors tikslas yra tas pats – remti euroatlantinę Ukrainos integraciją, bet Lenkija kelia ukrainiečiams klausimus, kad nepamirštų tos istorinės politikos dimensijos. (...) Lenkija taip pat aktyviai remia Sakartvelo, Moldovos euroatlantinę integraciją.“

Lietuva ir Lenkija aktyviai bendradarbiauja ir siekdamos prisitraukti naujų investicijų iš Kinijos. Nors Vakarų valstybėse vis dažniau pasigirsta perspėjimai dėl Kinijos keliamų grėsmių, kurias šiemet minėjo mūsų šalies žvalgybos tarnybos, bet investicijų iš komunistinės valstybės Lietuva, kaip ir Lenkija, siekia prisitraukti.

Tai daroma vadinamajame „16+1“ formate, kuris apima Vidurio ir Rytų Europos valstybes bei Kiniją. Politologė I. Gajauskaitė nurodo, kad šių investicijų Lietuva ir Lenkija siekia dėl greitai pasikeisiančios ES finansavimo strategijos, kur parama 2004 m. į Bendriją įstojusioms šalims smarkiai sumažės.

„Mes atsirandame bendroje didžiojoje darbotvarkėje, kur Baltijos šalys ir Lenkija ieško bendrų taškų, kad galėtų užtikrinti transportavimo sistemos pasirengimą ir tapti patrauklesnėmis Kinijos investicijoms“, – sako I. Gajauskaitė.

Primiršti nesutarimai

Ilgą laiką Lietuvos ir Lenkijos dvišalius santykius temdė neišsprendžiami tautinių mažumų švietimo, integracijos klausimai, nenoras leisti dokumentuose rašyti pavardes lenkiškomis raidėmis. Šias problemas nuolat iškeldavo Valdemaras Tomaševskis, tačiau dabartiniuose susitikimuose šie klausimai diskusijų neiššaukia.

LRT.lt kalbintas politologas A. Pukšto teigia, jog aktualūs klausimai yra sprendžiami: „Visi šie klausimai yra labai aktyviai sprendžiami, diskutuojami, įtraukiant ir lenkų tautinę mažumą, galiausiai, daug kalbama apie lietuvių mažumą Suvalkų krašte.“

Tačiau I. Gajauskaitė mano, kad tai tik trumpalaikis proveržis: „Kai kilo visa problematika, Lenkų rinkimų akcija buvo gana stipri parlamente, turėjo aiškų palaikymą Vilniaus regione, nebuvo korupcijos skandalų, jie buvo stipresni ir (...) pradėjo įgyvendinti savo nepriklausomą politiką. Šie klausimai bus keliami ateityje. Kai tik pagerės tarptautinė aplinka, partneriai bus labiau prognozuojami, mes vėl grįšime prie tos pačios tematikos: prie pavardžių rašymo, prie žemės grąžinimo.“

Politologė svarbia neišsprendžiamos priešpriešos priežastimi mato kultūrinio bendradarbiavimo stygių.

„Bendrai pasakius, Lenkija nepažįsta Lietuvos ir atvirkščiai. (...) Jei žiūrime į Rytų Lenkiją, čia žmonės Lietuvą pažįsta labiau, žino kažką. Bet jei pažvelgtume į pietų Lenkiją, daugelis gyventojų gali labai nustebti, kad lietuviai kalba lietuviškai, o ne lenkiškai ar rusiškai. Kas dėl to kaltas? Neegzistuojantis kultūrinis bendradarbiavimas, kultūrinės diplomatijos nebuvimas“, – teigia I. Gajauskaitė.

A.Pukšto nurodo, kad išrinkus naują Lietuvos prezidentą ar prezidentę, Lietuvos pozicija Lenkijos atžvilgiu neturėtų smarkiai keistis, tačiau net ir menkas nesklandumas gali apsunkinti gerėjančius santykius.

„Visada sugadinti santykius nėra sudėtinga. Kartais net ir mažas akmenukas, kuris papuola į didelį mechanizmą, gali jį suktrikdyti“, – pabaigia politologas.

Andrius Balčiūnas, LRT.lt

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu