Šiame ir ateinančiuose straipsniuose pristatome jums ištraukas iš populiarios gydytojo Vadimo Dechtiario knygos „Natūralus lieknumas su NLP ir hipnoze“.
Škotų mokslininkas ir dietologas Johnas Boydas-Orras ne be pagrindo pastebėjo: „Jei žmonėms reiktų rinktis tarp laisvės ir sumuštinio, jie pasirinktų sumuštinį“. Ši idėja nėra nauja ir liečia toli gražu ne visus žmones tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Pabandykite paanalizuoti, kokio tipo mąstymas vyrauja pas jus: natūraliai liekno, ar antsvorio turinčio žmogaus mąstymas. Lyginant šias dvi kategorijas, nesunku pastebėti, kaip skiriasi antsvorių turinčių žmonių ir žmonių, kuriems labai lengva išlaikyti optimalų svorį, požiūris į maistą, juos supantį pasaulį ir save pačius. Sąmoningai suvokdami šių mąstymo modelių skirtumus, galite išmokti pasirinkti ir kontroliuoti savo pačių mąstymo būdą. Tad pažvelkime į tuos skirtumus atidžiau.
„Storu“ mąstymu pasižymintys žmonės yra linkę maistu ne tik spręsti problemas, bet ir gauti iš jo (neretai vienintelį) malonumą. Iškilusios emocinės problemos šios kategorijos žmonėms didina apetitą. O štai „lieknos“ psichologijos žmonės, susidūrę su gyvenimo problemomis, yra labiau linkę veikti. Stresinėse situacijose jiems dingsta arba sumažėja apetitas. Jų mąstymo strategijos yra nukreiptos į išeities iš susidariusios situacijos paieškas. Jie renka informaciją, domisi draugų, ekspertų nuomone, bando įvairius variantus, ieškodami efektyviausio. Atsipalaidavimui ir norėdami patirti malonumą, jie klausosi muzikos, vyksta į gamtą, užsiima sportu, seksu, eina pasivaikščioti, maudosi vonioje.
„Storo“ mąstymo žmonės sako sau: „Geriau dabar pavalgysiu, nes vėliau galiu išalkti“. Natūraliai liekni žmonės apie maistą galvoja tik tada, kai pajaučia alkį. Jie maistu numalšina alkį negalvodami apie tai, ką valgys kitą kartą. Jiems niekada nekyla nerimas: „O kas, jei aš išalksiu?“.
Labai dažnai „storas“ strategijas „įjungia“ ir „paleidžia“ išoriniai stimulai. TV reklamos, maisto kvapas, net pokalbiai apie maistą skatina troškimą valgyti, kuris yra tučtuojau patenkinamas žygiuojant į virtuvę. „Lieknos“ strategijos yra orientuotos į vidinius signalus – į tuštumo jausmą skrandyje, į nuovargį, negalėjimą sutelkti dėmesio ar kitus simptomus, rodančius, kad žmogui reikalinga papildoma energija.
„Storo“ mąstymo žmonėms malonumą suteikia pats valgymo procesas, todėl jiems labai sunku sustoti net tada, kai jie jaučiasi sotūs. Dauguma jų valgo greitai, nejausdami valgomo maisto skonio. „Lieknas“ mąstymas leidžia įvertinti ir mėgautis kiekvieno patiekalo išvaizda, kvapu ir skoniu. Natūraliai liekni žmonės daug geriau jaučia ir supranta savo kūną. Pavyzdžiui, jie jaučia, kaip pasikeičia pojūtis skrandyje jam užsipildant. Galų gale, normalaus, neištampyto skrandžio tūris yra maždaug toks, kaip rieškučiomis sudėti delnai. Liekni žmonės paprasčiausiai nenori persivalgyti, kad ir kaip skaniai atrodytų ar kvepėtų maistas.
Kai kurie „storai“ mąstantys žmonės mistifikuoja maistą, suteikia jam tam tikros galios, prieš kurią jie negali atsilaikyti. Net kalba apie jį švelniai, vartodami mažybinius žodelius: „Mano mėgstamiausi sausainėliai, mėsytė, dešrytė... Negaliu atsilaikyti prieš tortuką... Šokoladukai patys prašosi į burną...“ Natūraliai liekniems žmonėms maistas nekelia didelių emocijų. Maistas, visų pirma, yra priemonė alkiui numalšinti – jie iš jo nedaro kulto.
„Storas“ mąstymas ieško pasiteisinimų. „Lieknas“ – randa sprendimus. Prisiminkite pamokymą iš knygos pradžios („Galiausiai jis nusprendė, kad neįmanoma eiti teisingu keliu neišeinant iš namų“).
Štai kaip į augantį svorį reaguoja „storai“ mąstantys žmonės:
„Tikriausiai kažkas svarstyklėms nutiko“;
„Po skalbimo džinsai susitraukė“;
„Normalu, kad su amžiumi svoris didėja“;
„Galų gale, aš bent jau nesu toks storas kaip...“.
„Lieknai“ mąstantis žmogus, priaugęs truputį svorio (tai irgi įmanoma) randa būdą sugrįžti prie ankstesnio, optimalaus, svorio. Jis padidina fizinį aktyvumą, įtraukia iškrovos dienas ir t.t. Jis nesustoja tol, kol nepasiekia tikslo.
Imkite mąstyti, valgyti ir reaguoti taip, kaip tai daro natūraliai liekni žmonės. Pradžioje toks elgesys jums atrodys svetimas ir nenatūralus. Po kurio laiko pastebėsite, kad kai kurie principai jums tampa vis labiau suprantami ir priimtini. Kuo greičiau adaptuositės prie naujojo savo mąstymo, tuo greičiau prasidės pokyčiai.
Noriu, kad po kurio laiko galėtumėte sau pasakyti: „Ėmiausi to, nes norėjau, kad man patiktų, kaip atrodau. Tęsiu tai, nes man patinka, kaip aš jaučiuosi“.
Dr. Vadimas Dechtiaris
