Spalio 15 d. Lietuvos istorijos mylėtojų ir ieškotojų klubo nariai, Čikagos apylinkėse gyvenantys ir mūsų istorijai neabejingi lietuviai, lietuvių bendruomenės atstovai, susirinko prie Tado Kosciuškos paminklo Čikagoje, pagerbdami jo atminimą ir 200 m. mirties metines. Šį iškilų Lietuvos žemės sūnų, lietuvį patriotą, karžygį, kovojusį už Lietuvos ir kitų tautų laisvę bei demokratijos idealus, susirinkusieji trumpai prisiminė ir kaip iškilų tautietį, turėjusį daug nuopelnų lenkų ir amerikiečių tautai, padėjo nedidelę puokštę rudeninių gėlių, lietuviškų rūtų šakelę ir sugiedojo Lietuvos himną. Pagerbėme iškilų žmogų, kovusį už mūsų laisvę ir kitų tautų laisvę, prigimtas žmogaus teises ir demokratijos idealus.
Tadas Kosciuška (lenk. Andrzej Tadeusz Bonawentura Kościuszko) - Lietuvos, Lenkijos, JAV nacionalinis didvyris, Prancūzijos Garbės pilietis, laisvės simboliu laikomas ne tik lietuvių, lenkų, prancūzų, bet ir amerikiečių - gimė 1746 m. vasario 4 d., Merečovčiznos dvarelyje netoli Kosovos, Lietuvos Brastos vaivadijoje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, nepasiturinčio bajoro, pagal pareigasv - Bresto kardininko Liudviko Tadeušo Kosciuškos (g. 1700-1758 m.) ir Teklės Ratomskos šeimoje.
Tadas Kosciuška - karo inžinierius, generolas, 1794 m. sukilimo Lietuvoje ir Lenkijoje vyriausiasis vadas, kovų už Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybę (1775-1783 m.) dalyvis. Anksti netekęs tėvo, motinos buvo išleistas į Varšuvos kadetų korpusą, kuris rengė Abiejų Tautų Respublikos armijos karininkus. Gavęs karaliaus S. A. Poniatovskio stipendiją, mokslų tęsti išvyko į Prancūziją, tačiau juos baigęs jaunasis karo inžinierius tėvynėje tarnybos negavo. 1774 m. trumpai pabuvojęs Lietuvoje, netrukus grįžo į Paryžių, o 1775 m. iškeliavo į JAV. 1776 metų rudenį Tadas Kosciuška buvo priimtas į JAV kariuomenę ir visą Nepriklausomybės karą tarnavo karo inžinieriumi.
T. Kosciuška projektavo ir statė įtvirtinimus Filadelfijoje, Saratogoje Šiaurės Karolinoje bei kitose vietose. Tačiau žymiausias jo karo inžinerijos kūrinys - Vest Pointo tvirtovė. Vest Pointe nuo 1802 m. iki šių dienų veikia Kongreso įkurta Jungtinių Valstijų karo akademija.
Dalyvaudamas JAV Nepriklausomybės kare susipažino ir kovojo kartu su Džordžu Vašingtonu, tapo jo adjutantu. Pasibaigus karui, JAV Kongresas T. Kosciuškai išreiškė padėką, o už nuopelnus suteikė pilietybę, brigados generolo laipsnį, apdovanojo pinigais bei žeme, taip pat priėmė į Cincinati draugijos narius ir įteikė aukščiausią šios draugijos ordiną.
1784 m. T. Kosciuška sugrįžo atgal į Tėvynę. Buvo baudžiavos ir kitokios vergovės priešininkas. Būdamas didelis liberalas, savo dvarelyje T. Kosciuška vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė lengvinti valstiečių būvį: paliko lažą vyrams tik 2 dienas savaitėje, o moteris nuo lažo atleido visai, tuo pačiu planavo ir projektavo kitas valstybines ir socialines reformas. Ketverių metų Seimui nutarus padidinti kariuomenę, 1789 m. pašaukiamas atgal į kariuomenę ir paskiriamas į tarnybą Lenkijoje. Būdamas tikru lietuviu, dėl paskyrimo į Lenkiją jautėsi nelaimingas, rašė laiškus prašydamas grąžinti į Lietuvą. Štai ką jis rašė iš Vloclavenko (Lenkijoje) Naugarduko vaivadai generolui Juozui Niesiolovskiui: „Panorėkite grąžinti mane į Lietuvą, nebent išsižadate manęs ir laikote netinkamu tarnybai? Kas gi esu, jei ne lietuvis, jūsų tautietis, jūsų pačių išrinktas? Kam gi, jei ne jums, turiu rodyti dėmesingumą, ką gi turiu ginti, jei ne jus ir ne patį save..., nes pyktis ima, kad būdamas iš Lietuvos, turiu tarnauti Karūnai.“
1792 m. kare su rusais T. Kosciuška išgarsėjo kaip „didysis lenkas“ ir įgijo didvyrio vardą, o 1794 m. pradžioje prasidėjus patriotų sukilimui prieš Rusiją, T. Kosciuška buvo pakviestas būti sukilimo vadu. Jis buvo pirmasis, savo atsišaukimais į Lietuvos žmones prabilęs lietuviškai. Lietuvoje sėkmingai plintant sukilimui, lenkų paveiktas dėl pasireiškusio lietuvių savarankiškumo padarė lemtingą klaidą - panaikino atskiras Lenkijos ir Lietuvos sukilėlių vyriausybes (Tarybas). Tai turėjo įtakos ir sukilimo eigai. Po nesėkmingai pasibaigusio sukilimo, kurį laiką kalėjo Petropavlovsko kalėjime, o atgavęs laisvę išvyko atgal į JAV, kurį laiką apsigyveno Filadelfijoje. Tačiau čia, neradęs senų kovos draugų, pasijuto vienišas, ir jau 1798 m. gegužės pradžioje sugrįžo į Paryžių, turėdamas užduotį atstovauti JAV Prancūzijoje. Pasitraukęs iš politikos, gyveno Prancūzijoje, vėliau Šveicarijoje, kur 1817 m. ir mirė nukritęs nuo arklio ir susižeidęs. Jo palaikai buvo pargabenti į Krokuvą ir palaidoti Vavelio katedroje šalia garbingiausių Lietuvos-Lenkijos valstybės žmonių.
JAV daugelyje miestų - Čikagoje, Milwaukee - jo atminimui pastatyti paminklai, memorialai, pavadinti parkai, gatvės, tiltai. Jo garbei aukščiausias Australijoje kalnas pavadintas T. Kosciuškos vardu. Vilniuje ir Kaune yra Tado Kosciuškos gatvės.
Foto: Ženeta Steponavičienė, Algimantas Barniškis, Algis Rutkauskas.
Violeta Rutkauskienė
