...Kas yra paveikslas? Tai – mažas gabalėlis kitokios realybės,
kurį gali pasikabinti ant sienos ir, žiūrėdamas į jį, mintimis nuskrieti
į kitus pasaulius. Tai – žiupsnis kitokių spalvų ir jų derinių, kitokio matymo.
Kartais tai – tik spalvomis perteikta emocija, jausmas, pojūtis.
Kartais – pavaizduota mintis, idėja, svajonė, galbūt ir – piešiniu sustabdyta
nuolat besikeičiančios gamtos akimirka – saulės atspindys vandenyje,
upės vingis, jūros banga, smėlėta pakrantė... Metų laikų kaita.
Gamta jau viską yra sukūrusi, bet mūsų mintys ir jausmai,
kol jais nepasidalijome, priklauso mums.
Paveiksluose įkūnytos mintys bei nuotaikos – priklauso žiūrinčiajam...
Paveikslas – tai nuotaika... kaskart kitokia.
Šiais žodžiais dailininkė, rašytoja ir poetė Violeta Židonytė Čikagos lietuvių Jaunimo centro Čiurlionio meno galerijoje pristatė žiūrovams savo trisdešimties akvarelių parodą „Gyvenimas kaip Nemunas almės“ bei to pat pavadinimo poezijos rinkinį.
Atvykusi iš Kauno, autorė parodos atidarymo renginyję paskaitė ir naujausios savo kūrybos – keletą sonetų. Iš tiesų, paroda neįprasta, sukomponuota pagal sonetų ciklą, kurie iliustruoti tam tikros nuotaikos arba siužeto akvarelėmis.
Maloniame susitikime su žiūrovais ir klausytojais autorė papasakojo, kaip tarpusavyje dera poezija ir tapyba, kokius jausmus padeda atskleisti. „Bet kuri kūryba, - sakė V. Židonytė,- yra būdas džiaugtis gyvenimu“. Gyvenimą ji prilygino upei – o tokia upė kiekvienam lietuviui, be abejo, yra Nemunas.
Autorės kūrybinis kelias taip pat platus ir įvairialypis. Ji yra surengusi ne tik aštuoniolika personalinių akvarelės parodų, bet parašiusi ir išleidusi jau septyniolika įvairių knygų ir knygelių (čia ir parašyti dizaino – jos pirmosios profesijos – vadovėliai Lietuvos gimnazijoms, ir romanai, ir poezija, ir kelios vaikiškos knygelės, iliustruotos dukters Ievos, taip pat profesionalios dailininkės). Keletas spalvingų knygelių eksponuota ir parodoje. Už žodinę kūrybą menininkė yra gavusi literatūrinių premijų.
Parodą lydi solidi italų meno kritiko Gerardo Pedicini recenzija. G. Pedicini rašo, jog eksponuojamuose paveiksluose glūdi visas jausminis menininkės patyrimas. Menininkė kuria vaizdus, kylančius iš jos pačios pasąmonės. Kiekvienoje akvarelėje atskleidžiama emocionali vizija. Violetos Židonytės paveikslai - tai lyg daugybė sielą atspindinčių dienoraščio puslapių, aprašančių gausybę išgyventų akimirkų ir vidinės įtampos pokyčių, nuolat iškylančių atmintyje. Spalva yra aktyvi šio proceso dalis; nuo vyraujančios peizaže objektyvios realybės (Lietuvos upės, ežerai, kalvos, kaimo bažnyčios) iki daugybės ženklų, nuo stebinančios vizijos iki siautulingos vidinės kančios, nuo kankinančios aistros iki gilaus apmąstymo, nuo pasidavimo - iki drąsaus pakilimo. Spalvinės abstrakcijos čia sukuria ir vaizdinį, ir nuotaiką.
Parodos atidarymą savo romantišku muzikavimu, dainomis apie Nemuną, pratęsė kapela „Smilga“.
Violeta Židonytė Čikagoje lankosi nebe pirmą kartą. 2000-aisiais už romaną „Liepų medaus nebus“ ji buvo premijuota Amerikos Lietuvių Tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse „Tūkstantis metų Lietuvai“.
Rita Delaloye-Stulgaitė
Nuotraukos iš asmeninio Violetos Židonytės archyvo
