Daugiau 
 

Lietuvos gynybos politika ir karo Ukrainoje pamokos

03/07/2024 Aidas
lessons 1370

Vasario 27-ąją Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI) vyko diskusija pavadinimu „Lietuvos gynybos politika ir karo Ukrainoje pamokos“.

Pokalbio dalyviai – Regioninio kibernetinės gynybos centro (RKGC) direktorė Inga Žukauskienė, karybos apžvalgininkas Aleksandras Matonis, VU TSPMI dėstytojas doc. dr. Nerijus Maliukevičius ir atsargos pulkininkas Gintaras Ažubalis – aptarė dėmesio vertas karo Ukrainoje pamokas bei jų refleksiją Lietuvoje.

Kibernetinės erdvės saugumas neretai pamirštamas

Kalbėdama apie svarbiausias karo Ukrainoje pamokas, iš kurių galėtų pasimokyti Lietuva, RKGC direktorė I. Žukauskienė akcentuoja kibernetinės erdvės saugumą ir žmogiškųjų išteklių užtikrinimą.

„Regioninės kibernetinės gynybos centras praeitą vasarą kartu su mūsų partneriais išleido studiją. Komanda analizavo Ukrainos karo išmoktas pamokas. Karas pirmiausia prasidėjo kibernetinėje erdvėje 2013 metais. O vertinant šio karo, vasario 24-osios, kontekste pagrindinės atakos buvo sausio mėnesį – jau tada buvo tikslingai vykdomos kibernetinės operacijos. Apie vasario 22-ąją taip pat buvo pasirenkami atskiri sektoriai ir vykdomos atakos. Visoje studijoje komanda atrado sąsają tarp kibernetinių operacijų ir kinetinių operacijų.

Mes analizavome kelias sritis: viešąjį ir privatų sektorių, karinį ir komunikacijas (…). Išanalizavus kiekvienos srities atakas, kokie metodai, kaip reikėtų kovoti su tomis atakomis ir kokios išmoktos pamokos, galima parengti jau neblogą planą, ką reikėtų daryti.

Pamokų yra daug. Pavyzdžiui, informacijos dalinimasis tarp visų kibernetinio saugumo subjektų, t. y. tiek tarp valstybės, tiek tarp privataus sektoriaus. Ukrainos situacija parodo, kad nebuvo geros, greitos komunikacijos, apsikeitimo informacija, kai dar buvo galima užkardyti tam tikras atakas. Jeigu ataka vyksta vienoje šalyje, yra tikimybė, kad gali įvykti ir kitoje, o dalinimasis informacija tai gali užkardyti.

Taip pat ukrainiečiams trūko kibernetinio saugumo specialistų, todėl jie negalėjo greitai reaguoti ir spręsti problemas. Čia galima pasidžiaugti mūsų labai geru bendradarbiavimu su savanoriais, su Šaulių sąjunga, kur turime žmonių, dieną dirbančių privačiose kompanijose, o laisvalaikiu besitreniruojančių. Tai sako ir ukrainiečiai, o tos pamokos rodo, kad reikia turėti papildomų pajėgumų. Taip pat investuojame į mokymą, visuomenės švietimą, nes gali turėti kiečiausias sistemas ir apsaugas, bet jeigu žmogus paspaus nuorodą ir taip tapsime pažeidžiami, tai technologijos neapsaugos“, – pasakoja kibernetinio saugumo ekspertė.

Reikia ugdyti dronų valdymo specialistus

Karybos apžvalgininkas A. Matonis taip pat pažymi kibernetikos svarbą ir užsimena apie gerųjų programišių indėlį gynybai. Tačiau jis nuogąstauja, kad Lietuvoje trūksta dronų valdymo specialistų.

„Vertinant šiuos dvejus metus, kai būdavo laikinai nutraukiama energetinė infrastruktūra, be perstojo bombarduojamos gyvenamosios vietos, – ukrainiečiai tuos sunkumus įveikė. Vienas, beje, sunkiausių momentų buvo tada, kai pirmųjų metų pabaigoje buvo atakuotas vienas stambiausių Ukrainos bankų ir ilgesniam laikui buvo deaktyvuota galimybė atsiskaityti kortelėmis, bankinės operacijos sutriko būtent kibernetinės atakos metu. Ir tai sukėlė vieną sunkiausių pasekmių kariaujančiai, besiginančiai šaliai. Būtent kibernetika, tiek viešojo, tiek privataus sektoriaus atsparumas yra nepaprastai svarbūs.

Ir antras aspektas yra savanoriškas prisidėjimas. Būtent Ukrainos gerieji programišiai, kompiuterių specialistai nuo pirmųjų dienų padėjo sustiprinti šalies gynybą, nemokamai sukūrė labai sudėtingus gynybai produktus. Vien entuziastų savanorių pastangomis buvo sukurta sistema „Delta“, kuri iš principo atitinka NATO supratimą apie ISTAR’ą (Intelligence, surveillance, target acquisition, and reconnaissance) – visa tai buvo padaryta nemokamai, greitai, per kelis mėnesius. Praktiškai nuo taktinio lygmens, tarkim, būrio vado su planšete iki generolo, dabar Oleksandro Syrskio, jie turi skirtingas prieigas prie daugiasluoksnės informacijos apie padėtį fronte, taikinius ir pan.

(…) Pagrindinė pamoka iš viso to – kad mes per lėtai analizuojame ir semiamės patirties. Aš dvi, tris dienas per savaitę praleidžiu apkasuose, t. y. įvairiose kariuomenės pratybose, ir matau, kad tam tikros naujovės ateina pas mus lėtai. Pavyzdžiui, tuo metu, kai buvo galimybė panaudojant kiniškus dronus, juos atjungus nuo informacijos siuntimosi, išmokyti tam tikrą skaičių dronų valdymo specialistų. Mes paprasčiausiai visus dronus surinkom, užantspaudavom, padėjom ant spintos, o po to išsiuntėm pagalbą Ukrainon ir dabar neturim jokių dronų.

Arba turim tik 20 metų technologinio senumo taktinius dronus, kurie yra puikūs, bet atlieka visai kitą vaidmenį. Tai, ką mes kalbame apie dronų karybą, mes niekur nuo jos nepabėgsim, niekur jų neišvengsim, tačiau svarbu ne apsikrauti 5 mln. dronų, kurie technologiškai pasensta kasmet, o operacinė įranga pasensta kas mėnesį, bet išugdyti žmones, kurie mokėtų valdyti, išmanytų dronistikos principus, tendencijas, ir tada, kai dronų iš tiesų prireiks, jų atsiras.

(…) Mes realiai galėtume rengti privalomąjį dronistikos kursą su treniruokliais, asmeniniais kompiuteriais baziniame kurse, kad kiekvienas aštuonių savaičių bazinį kursą baigiantis karys bent jau būtų per keliolika valandų susipažinęs, paskraidęs su treniruokliu ir tais pačiais kiniškais dronais, suprastų, kaip tai daryti. Tada mes neatsiliktume nuo tempo“, – dalijasi įžvalgomis karybos apžvalgininkas.

Informacinis karas – pigus ir patrauklus

Politologas N. Maliukevičius atkreipia dėmesį į kelis aspektus: kibernetinių ir informacinių operacijų dimensiją, gravitacijos centrus ir sovietinę realizaciją. Vilniaus universiteto mokslininkas pabrėžia, kad informacinis karas – pigi ir patraukli priemonė ateities mūšiuose.

„Man atrodo, vertinant kibernetinių ir informacinių operacijų dimensiją, viena pagrindinių pamokų yra ta, kaip tai derinama visose šitose operacijose – tiek puolamosiose, tiek gynybinėse. Stebint Rusijos operacijas, kurias žiniasklaida aprašinėja, ten akivaizdi visų šių procesų automatizacija, yra visų kibernetinių įsilaužimų elementų ir pan. Bet ta kita dimensija, kokią manipuliaciją bandai įgyvendinti, ar tu bandai kažkokį feiką sukurti, ar bandai informaciją pavogti, ar iš viso būti nepastebėtas ir pan. Tai čia yra viena iš svarbiausių pamokų.

Kita pamoka, man atrodo, kad Rusija akivaizdžiai taikosi į tuos gravitacijos centrus, tai pagrindinis taikinys. Ir informacinis, ir kibernetinis taikinys – Vakaruose, t. y. Vakarų valia nuolatos remti Ukrainą. Jeigu mes įsivaizduojam ateities kovas ir mūšius, tai vis tiek tas taikinys Rusijos operacijose visada bus kažkur ten, visada jie investuos į vadinamuosius Putino chaoso agentus (čia man patinkantis lenkų terminas), kurie bandys suskaldyti vienybę, bandys įvairiais kibernetinio įsikišimo ar informacinių operacijų būdais tą valią menkinti.

Dar pridėčiau, kas man pastaruoju metu yra įdomūs elementai – tai tokia akivaizdi sovietinės mokyklos realizacija, ta sovietinė interpretacija ir aktyvios priemonės. Vienas iš tokių žodžio žaismų čia yra tai, kad tu aktyviu veikimu kuri realybę. Mes visada įsivaizduojam, kad informacinis poveikis yra per medijas, propagandines technikas ir pan. Bet pastaruoju metu vykdomos provokacijos, mes matome, kad tai yra klasikinė aktyvių priemonių kūrimo technologija, kai ir paminklai išniekinami ar rengiamos kažkokios atakos Estijoje prieš pareigūnų mašinas ir pan. Bet taip kuriama realybė, po to ji retransliuojama, tiražuojama, ir tai daroma automatizuotu būdu.

Ir dar klasikinė aksioma – kai pirmieji informacinio karo teoretikai sakė, kodėl tai bus patrauklu ateities mūšiuose, nes tai bus pigu. Kuo toliau ta visa automatizacija akivaizdžiai pigesnė – tu gali didinti tokių atakų kiekį, automatizuoti žinučių skleidėjus, įvairiuose elementuose naudoti dirbtinį intelektą, ir ateity kurti vidines įtampas bei chaosą taps dar paprasčiau“, – įsitikinęs VU TSPMI dėstytojas.

Ne išmoktos, o identifikuotos pamokos

Pasak G. Ažubalio, tebevykstantis karas Ukrainoje išskirtinis tuo, kad viską galime stebėti internetinėje erdvėje.

„Dabar mes kalbam ne apie išmoktas pamokas, bet kol kas daugiau apie identifikuotas pamokas. Pamokas išmoko nebent ukrainiečiai. Mes kol kas negalime kalbėti, nes paprastai tu pamatai, identifikuoji, analizuoji, pasižiūri, ar tai tinka, ar ne. Jeigu tai patvirtini, pasirengi priemonių sąrašą, ko reikia, kad tie kareiviški batai būtų geresni. Kai tie batai iš sandėlio patenka kareiviui į rankas, sakai, kad ta pamoka yra išmokta. Tai mes dar procese ir galime daugiau kalbėti apie identifikuotas pamokas.

Problema yra ta, kad dabar, kaip ir kolegos minėjo, tas karas, ko gero, pirmąkart istorijoje yra online, yra tiesiog šou. Įsijungi jutubą, visą vakarą gali žiūrėti, kaip vieni kitus žudo, daugiausia vaizdų ateina būtent iš dronų, kamerų, nuo kareivių šalmų kamerų, bet ten sunkiau ir mažiau. Paprastai matai jau galutinį rezultatą, dažniausiai baisų, ir iš ten visi įspūdžiai ateina, tie taktiniai dalykai, ta pati isterija, šizofrenija dėl dronų, kuri sukėlė be galo daug suirutės. Galimas dalykas, kad jie iš esmės pakeis net kai kurias ginklų rūšis, arba jų vaidmeniui smarkią įtaką darys aviacija, arba netgi mūsų taktinė žvalgyba“, – tvirtina atsargos pulkininkas.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu