Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

01/18/2019

Archeologiniai tyrimai Gedimino kalno šlaituose
„Įtampos tikrai buvo. Dirbome ir kai lijo, ir kai snigo, ir kai gruntas čiuožė. Dirbom tikrai ekstremaliomis sąlygomis. Kartais tyrimus tekdavo stabdyti dėl saugos reikalavimų“, – pasakoja archeologė Dovilė Baltramiejūnaitė, ketvirtadienį Lietuvos nacionaliniame muziejuje skaitysianti paskaitą apie Gedimino kalno šlaituose vykdytus archeologinius tyrimus.

Daugiau
01/18/2019

Virtualioje galerijoje – beveik 6000 vaikų piešinių Sausio 13-osios tema
Lietuvos nacionalinis muziejus pristato virtualią galeriją http://sausio13.lnm.lt/, kurioje – beveik 6000 piešinių, vaizduojančių Sausio 13-osios įvykius vaikų akimis. Visi piešiniai sukurti 1991 metais, netrukus po to, kai rusų desantininkai bandė užimti televizijos bokštą ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastatą.

Daugiau
01/11/2019

Du lietuvių literatūros dešimtmečiai: ką skaitėme tuomet ir kuo žavimės šiandien?
Prieš du dešimtmečius Lietuvos literatūros padangėje visu ryškumu spindėjo tokie vardai kaip Gintaras Beresnevičius, Jurga Ivanauskaitė, Ričardas Gavelis, Sigitas Geda ar Jurgis Kunčinas. Ir nors per tą laiką teko atsisveikinti su vienais ryškiausių kūrėjų, jų kūryba iki šiol aktuali, skaitoma ir turbūt ilgai tokia išliks. Savo ruožtu specialistai pastebi, kad per dvidešimt metų subrendo nauja rašytojų karta, sužibo naujos žvaigždės, o profesionalų pozicijas stiprino tuo metu kūrybos keliu dar tik pradėję eiti autoriai.

Daugiau
01/11/2019

Paskelbti talentingiausi šalies liaudies menininkai
Žinomų šalies menotyrininkų komisija paskelbė 2018 m. respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ konkurso laureatus ir prizininkus. Iškilminga ceremonija vyko sausio 6-ąją, Trijų karalių dieną, Širvintų kultūros centre. Pasipuošti garbingiausiu Lietuvos tautodailės apdovanojimu – aukso vainiku – siekė net 27 senųjų amatų tradicijas tęsiantys kūrėjai. 

Daugiau
11/30/2018

Paminėtas Lietuvos kariuomenės 100-metis
Lapkričio 15 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje iškilmingai paminėtas Lietuvos kariuomenės 100-metis. Pakiliai skambėjo Lietuvos Vyriausybės 1918 m. gruodžio 29 d. paskelbtas atsišaukimas į tautą, savanorių prisiminimai, pasakojimai apie kovas dėl Vilniaus krašto ir 1940 m. okupaciją, kuriuos perskaitė šventinio renginio vedėjas, ramovės vedėjo pavaduotojas Gaudentas Aukštikalnis. Labai įdomiai ir argumentuotai istorinėmis įžvalgomis apie Lietuvos valstybės faktinį organizavimąsi 1918 m. pabaigoje pasidalijo prof. Valdas Rakutis. Šventinio koncerto „Per amžius ir visada“ metu į patriotinę pynę savo atliekamas dainas ir šokius įpynė Vilniaus įgulos karininkų ramovės meno kolektyvai. Tylos minute pagerbti kariai, žuvę už Lietuvos nepriklausomybę.

Daugiau
11/16/2018

Knygos „Parubežys ir parubežiniai“ pristatymo šventė
Lapkričio 10 dienos popietę Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko rašytojo Antano Žilėno dviejų dalių knygos „Parubežys ir parubežiniai“, skirtos Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir Pasienio policijos 95-mečiui, pristatymo šventė. Šventinę atmosferą sukūrė gausus būrys pakiliai nusiteikusių renginio dalyvių, nešinų puokštėmis gėlių, bei meno kolektyvų ir atlikėjų puikūs pasirodymai.

Daugiau
11/09/2018

Mirusį aktorių Arūną Storpirštį prisimena kolegos ir bičiuliai
Lietuvos teatro ir kino pasaulis išgyvena netektį – lapkričio 6-ąją mirė Arūnas Storpirštis. Teatro ir kino aktorius dar visai neseniai, rugsėjo 2 dieną, paminėjo savo 68-ąjį gimtadienį. Menininko gedi ir jo kūrybos gerbėjai, ir kolegos.

Daugiau
11/02/2018

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajam suvažiavimui 30 metų
Spalio 24 d. Lietuvos Respublikos Seime vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (toliau – Sąjūdis) Steigiamojo suvažiavimo 30-mečiui paminėti skirti renginiai: Sąjūdžio žurnalisto ir fotografo Zino Kazėno parodos „Dvi dienos, pakeitusios Lietuvą: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas 1988 m. spalio 22-23 d.“ atidarymas bei apskritojo stalo diskusija „Sąjūdžio vizija ir realybė“.

Daugiau
10/26/2018

Svarbiausia rudens šventė – Vėlinės
Lapkritį, kai krenta paskutiniai medžių lapai ir baigiasi paukščių migracija, Lietuva mini Visų šventųjų dieną ir Vėlines. Nors tai yra dvi skirtingos šventės – pirmoji, katalikiška, buvo skirta šventiesiems pagerbti, o antroji, pagoniška, mirusiems prisiminti, dažnai žmonės neskiria Visų šventųjų dienos ir Vėlinių, švenčia jas kartu, dažniausiai vienu metu. Dauguma mirusiuosius prisimena ir kapus aplanko ne Vėlinių dieną, t. y. lapkričio 2-ąją, bet per Visų šventųjų šventę – lapkričio 1-ąją, mat Lietuvoje tai yra ne darbo diena.

Daugiau
10/19/2018

Lietuvos žurnalistų turas po Prienų kraštą (4)
2012 m. rugsėjo 28 d. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje atvėrė duris Poeto Justino Marcinkevičiaus memorialinis kambarys, į kurį tiesiai iš Vilniaus atkeliavo dalis poeto asmeninio archyvo ir daiktų: 2454 įvairūs dokumentai (knygos, periodiniai leidiniai, kvietimai, lankstinukai) lietuvių, rusų, anglų, prancūzų, vengrų, čekų, lenkų, vokiečių kalbomis, knygų lentynos, nuotraukos, medinės skulptūros ir daugybė kitų mažesnių ar didesnių relikvijų.  

Daugiau
10/12/2018

Internetinių seminarų ciklas – apie XX a. Lietuvos architektūrą
Lietuvos architektų rūmai imasi iniciatyvos organizuoti ne tik architektams, bet ir plačiajai visuomenei prieinamus seminarus „XX a. Lietuvos architektūra“, kurie bus transliuojami internetu. Keturių internetinių seminarų ciklas skirtas visiems, besidominties ir norintiems pagilinti žinias Lietuvos architektūros istorijoje. Tai viena iš Lietuvos kultūros tarybos 2018 m. finansuojamų Rūmų strateginių veiklų.  

Daugiau
10/05/2018

Architektas L. Rekevičius – apie chaotišką Vilnių
„Chaotiškumas yra Vilniaus tapatybės ženklas“, – neabejoja architektas, įmonės „Aketuri Architektai“ įkūrėjas, sostinės senamiesčio specialistas bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) absolventas Lukas Rekevičius, pastebėjęs, jog ir šiuo metu skambantys nesutarimai dėl įvairių pastatų statybų nėra naujiena, nes Vilnius taip gyvena jau gerus 500 metų. Su L. Rekevičiumi kalbamės apie polinkį į architektūrinį ir gyvenimišką fasadiškumą, naująsias miestiečių „bažnyčias“,  „davatkišką“ požiūrį ir Vilniaus identiteto paieškas. - Koks yra jūsų santykis su Vilniaus miestu? Ar galėtumėte nusakyti Vilniaus tapatybę – tokią, kokia ji yra dabar? - Esu labiau Vilniaus senamiesčio specialistas, daugiausiai dirbu šioje miesto dalyje, apie tai rašiau savo mokslinius darbus, todėl kalbėti ir Vilniaus identitetą brėžti galėčiau per senamiesčio prizmę. Visi sako, kad Vilnius yra barokinis miestas. Visgi toks jis yra savo veidu ir fasadu, o jo esmė yra gotikinis miestas. Fasadiškumas – rytų europiečių tapatybė, kai tau svarbu, kaip atrodai, bet turbūt nelabai įdomu, kaip gyveni. Miestams galioja tas pats. XVII amžiuje Europos miestus pradėjo rekonstruoti, iš gotikinių padarė barokiniais (pavyzdys – Roma, kur pertvarkytas ir miesto planas, atsirado barokinės vistos), bet Vilniaus miesto esmė, struktūra juk nepasikeitė – esminis, planinis momentas. Kitas svarbus identiteto dėmuo yra tai, kad Vilnius yra „ant ribos“ tarp rytų ir vakarų, miestas kultūriniame pasienyje. Žiūrint konfesijų prasme, Vilniuje visuomet pusė bažnyčių buvo katalikiškos, kita pusė – provoslaviškos arba liuteroniškos, suolininkų teismų sudėtis taip pat buvo per pusę iš katalikų bei stačiatikių. Pirmieji krikščioniški Vilniaus kankiniai Jonas, Aloyzas ir Eustachijus, gulintys Šv. Dvasios cerkvėje, yra lietuviai, bet stačiatikiai pagal konfesiją. Taigi, Vilniuje viskas yra persimaišę. Kalbant apie tapatumą, Vilniaus senamiestyje yra tam tikras chaotiškumas, kuris taip pat yra jo tapatybės ženklas. Tai pasakytina ne tik apie privačius namelius senamiestyje, bet ir apie bažnyčias – tas irgi yra akivaizdu. Geras pavyzdys yra Šv. Onos bažnyčia, stovinti tiesiai priešais pagrindinį Bernardinų bažnyčios fasadą. Kaip šiandien būtų vertinama, jei priešais pagrindinį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro fasadą pastatytų kitą pastatą? Sakytume – vandalizmas. Tais laikais toks sprendimas buvo padarytas labai pragmatiškai. Pasak legendos, kunigaikštis turėjo žmoną stačiatikę, kuri eidavo į šalia esančią cerkvę. Visgi jis norėjo, kad žmona atsiverstų į katalikybę, todėl pakeliui pastatė žymiai gražesnę katalikų bažnyčią. Toks pragmatiškas atsainumas, kurį dabar vertiname kaip labai įdomų kompleksą, yra atsiradęs pakankamai vandališko sprendimo būdu. Šiuo metu seku miestiečių ir statytojų ginčus, kurių tikrai netrūksta. Iš tikrųjų tokios chaotiškos statybos yra Vilniaus tapatybė jau kokius penkis šimtus metų, ir siekis konservuoti esamą status quo, kelia grėsmę pavirsti miestu muziejumi, koks yra Venecija. Vilniaus identitetas taip pat turi rytietiško miesto elementų. Senuose planuose senasis Žydų geto kvartalas – Stiklių, Domininkonų, Gaono, Žydų ir kitos gatvės – dėl kažkokių priežasčių neturėjo aiškių tarpų tarp namų. Patekęs į šio kvartalo labirintą, galėjai išeiti visai į kitą gatvę. Dabar galime tik įsivaizduoti, bet, manau, kad tai turėtų priminti rytietišką miestą, sakykime, Stambulą. - Neabejojama, jog architektūra turi įtakos formuoti tiek miesto įvaizdį, tiek žmonių gyvenimo būdą. Kas, jūsų nuomone, formuoja miestą? Koks gyvenimo būdas miestiečiams diktuojamas Vilniuje? - Čia yra dvi temos, kurias abi noriu paliesti. Galia senamiestyje nuolat buvo demonstruojama statant bažnyčias. Tai buvo vienintelis pastatas, kuriam buvo leista išsišokti, kuris galėjo nederėti prie konteksto. Jis galėjo stovėti vidury aikštės, būti aukštesnis, platesnis ir t.t. Pastatas, galintis išsišokti iš konteksto, yra galios demonstravimo būdas. Dabar ši paradigma yra pasikeitusi – mes tokią privilegiją suteikiame kitiems pastatams. Šiais laikais teatrui leidžiame būti egoistu, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Miestiečiai nori ir leidžia jau ir kitiems pastatams tapti naujosiomis bažnyčiomis. Net ir dangoraižių atsiradimas visai šalia Vilniaus centro byloja tą pati – verslas yra naujas interesas, kuris tam tikra prasme yra šiuolaikinė religija. Neseniai turėjau diskusiją apie tai, ar Vilnius yra geras miestas gyventi. Taip, jis toks yra, bet kam? Geras miestas auginti vaikus, daug žalių erdvių, viskas pasiekiama dviračiu, nereikia mašinos – toks ir yra miestiečių lūkestis bei noras, kad jis toks ir liktų. Kokiame nors Niujorke svarbiausias lūkestis yra saviraiška. Žmonės ten nesitiki patogaus gyvenimo, bet tikisi rasti auditoriją bet kam, ką jie daro. Keistuoliai, teatralai, šokėjai ir pan. – išraiška yra svarbiausias jų lūkestis, paliekantis gyvenimo kokybę antrajame plane. Taigi, viskas yra susiję su tuo, kokį lūkestį turi miestiečiai, būtent apie tai reikia diskutuoti. Galbūt daliai miestiečių, netgi ekonomikai būtų geriau, jei Vilnius taptų miestu saviraiškai, o patogumas nueitų į antrąjį planą. Galbūt. - Su kokiais didžiausiais iššūkiais, problemomis susiduriame Vilniuje? - Manau, miesto tapatybės paieškos ir yra didžiausias iššūkis. Vilniaus mieste gyvena ne tie žmonės, kurie jį pastatė iki Antrojo pasaulinio karo – statytojai jo metu buvo sunaikinti arba ištremti. Į Vilnių atsikėlė gyventi žmonės iš provincijos, kurie jį atranda iš naujo. Jie nežino, kas jis per gyvūnas, bando jame įvedinėti tvarką ir visi – savą. Vieni rėkia, kad turėsime daryti taip, kaip darė protėviai, ir nebus jokių naujų pastatų, kiti sako, kad kaip tik reikia modernumo apraiškų. Neturime tradicijos, kaip suvokti savo miestą. Problema, jog nėra sutarimo, o, jam nesant, atsiranda labai daug draskymosi. To puikus pavyzdys yra „Misionierių sodų“ daugiabučių statyba. Iš vienos pusės jis yra pristatomas kaip labai korupcinis projektas (nes ten buvo kažkokia istorija su bandymu papirkti), bet, kita vertus, vėliau jis yra padarytas bene pačiu skaidriausiu būdu: yra visi įmanomi teritorijų planavimo dokumentai, viskas nuosekliai daroma dešimt metų, konkursas buvo visiškai viešas, vertino normali komisija, o ir architektūrinis rezultatas yra geras. Ir tik tada, kai visa tai įvyksta, pradedama diskusija. Taigi, tas draskymasis yra didžiausia Vilniaus problema: tiek investuotojų noras „prasistumti“ tyliai su dideliu projektu, tiek saugotojų noras užsipulti bet ką, kas nėra padaryta „senamiestiškai“. Juk, jei suprojektuojamas didesnis langas – apšaukia stiklainiu, panaudota metalo – išvadina stiklo ir metalo monstru ir t.t. Visuose paveldosaugos konvencijose yra parašyta, kad tai, kas nauja, turi būti nauja, ir aiškiai skirtis nuo to, kas yra sena – stebėtojas neturi būti apgaudinėjamas. Pastatas turi atspindėti savo laikmetį, jo vertybes ir ideologijas. Matyt, žingsnis po žingsnio, ir mums pavyktų susitarti šiuo klausimu. - Jei, kaip teigiate, architektūra atliepia laikmetį ir vertybes, kaip galėtumėte vertinti Vilniaus pokyčius per pastaruosius, sakykime, 10–15 metų? - Per pastaruosius penkiolika metų susiformavo naujasis miesto centras – tai yra esminis urbanistinis pokytis. Atsirado Konstitucijos prospektas su visais savivaldos ir verslo pastatais, daug kas ten persikėlė iš senamiesčio. Senamiestyje atsirandantys nauji pastatai miesto struktūros, audinio nekeičia, nes jie yra statomi tuščiose vietose, kur, sakykime, per antrąjį pasaulinį karą buvo subombarduotas seniau stovėjęs pastatas. Aš manau, kad, netgi kalbant apie Misionierių statybas, kuomet sovietinį pastatą keičia šiuolaikinis, tai nėra esminis urbanistinis pokytis. Šiuo metu svarstoma, kad iš senamiesčio išsikeltų visos ministerijos, kalėjimas, taigi, Gedimino prospektas turėtų pavirsti į kažką kitą – tai inspiruotų pokyčius. - Kokių šalių požiūrį į miesto architektūrą bei urbanistiką būtų galima taikyti ir Vilniuje? - Man labiausiai imponuoja olandiškas požiūris, kuris yra labai pragmatiškas. Nėra to „davatkiško“ paveldo saugojimo – kas yra vertinga, tas yra vertinga, kas ne – tas ne. Vien dėl to, kad ten yra senas mūras, nereiškia, jog ten yra vertė. Juk pastaroji susideda iš daugelio segmentų. - Kokią Vilniaus viziją matote? - Aš įsivaizduoju, kad Vilnius ir toliau turi likti geras miestas gyventi, abejoju, ar jis gali pasidaryti, sakykime, technologijų centras, nes esame pakankamai konservatyvūs, per daug žmonių gyvena Vilniuje, kurie nieko apie jį nesupranta, o, kadangi nesupranta, yra nelinkę jo keisti. Geriausia būtų, kad Vilnius įgytų kuo geresnes sąlygas susisiekti oru transportu su tais taškais, kurie pirmauja dominančiose srityse. Manau, kūrybinės industrijos galėtų būti Vilniaus arkliukas, į kurias galima orientuotis. Parengė Eglė Kirliauskaitė

Daugiau

„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu