Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

09/21/2018

Dosni įspūdžiais šventė išskirtiniame Lietuvos regione  

Daugiau
09/05/2018

Prezidentė pasveikino kompozitorių T. Makačiną garbingo jubiliejaus proga
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė rugsėjo 5 d. pasveikino kompozitorių, pedagogą, žinomų dainų autorių Teisutį Makačiną 80-ojo gimtadienio proga. Pasak šalies vadovės, ištisus dešimtmečius klausytojus lydėjo T. Makačino kuriama muzika, melodijos dainoms ir kino filmams. Kompozitorius sukūrė unikalią lietuviškos muzikos legendą ir įrodė, kad gera muzika nesensta, nepraranda aktualumo ir paveikumo. Kompozitoriaus akademinės elektroninės muzikos albumą vertina ir jaunoji karta. Sveikindama garbingo jubiliejaus proga Prezidentė T. Makačinui palinkėjo kūrybingumo, sveikatos ir sėkmės. Valstybės atkūrimo 100-mečio proga kompozitoriui įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.

Daugiau
08/31/2018

Panevėžys su S. Eidrigevičiaus menų centru – ir tarptautinėje žiniasklaidoje
Stasio Eidrigevičiaus menų centro (SEMC) projektavimo konkursas ir jį laimėjęs projektas sulaukė nemažo tarptautinės ir šalies žiniasklaidos dėmesio. Lietuvos kultūros veikėjai sveikina Panevėžį už progresyvaus, kokybiško konkurso organizavimą ir šiuolaikiškus, nuosaikius laimėjusio projekto sprendinius. Konkursą laimėjusios MB „Syrusas“ - „IMPLMNT architects“ komandos darbas vadinamas architektūriškai drąsiu ir ryžtingu, kuriame subtiliai atskleidžiamos S. Eidrigevičiaus kūrybai būdingos detalės. Neliekančiu nepastebėtu ir nepaliekančiu abejingų, tačiau nuosaikiu ir vientisu, kur pasiūlytas architektūros ir detalių lakoniškumas leidžia suvaldyti itin chaotišką teritorijos charakterį. Apie konkurso sėkmę publikuota architektūros leidiniuose „Statyba ir architektūra“, „Archiforma“, portale „Statybų pilotas” bei kt. Be šalies žiniasklaidos, konkursu susidomėjo tarptautiniai, pasaulio architektų bendruomenės įvertinimą bei pripažinimą turintys leidiniai, tokie kaip „Archdaily“ ir „Bouwelt“. „Lietuvos miestas Panevėžys turės naują kultūros centrą, kurio dizainą sukūrė IMPLMNT architektai. Dizainas įkvėptas S. Eidrigevičiaus kūrybos. Pasiūlyta idėja laimėjo konkursą dėl savo funkcionalumo, atskleistos aplinkos, geros architektūros, socialinės ekonominės vertės, kurią suteiks miestui“, - Panevėžio projektą pristato „Archdaily“. Vokiečių architektūros ir kultūros žurnalas apie nugalėjusį projektą rašo: „IMPLMNT balta juosta pereina išilgai aikštę tarp miesto ir upės slėnio. Keista, kad projektas buvo giriamas už kuklumą. Žodis „paprastumas“ čia tiktų labiau ir dėl santūraus pastato tūrio, ir dėl permatomo cokolinio aukšto – taip laimi viešoji erdvė... Kaip juosta tarp kitų juostų jis įsipina į posocialistinį miestą ir žymi naują jo raidos etapą“. Dėmesys konkurso rezultatams ir miestui Architektūros kritikas Andrius Ropolas viename populiariausių šalies naujienų portalų www.15.min.lt išanalizavo konkursui pateiktus darbus ir pabrėžė: „Svarbu suprasti, kad naujasis menų centras ne tik taikliai atspindi pasaulines tendencijas bandydamas atnaujinti apkerpėjusią muziejų paskirtį. Pasaulinio lygio menininko Stasio Eidrigevičiaus menų centro įkūrimas Panevėžyje yra svarbus žingsnis stiprinant visą regioną. Panašūs procesai vyksta ne tik Lietuvoje – Prancūzijoje ir Danijoje valstybė jau daugelį metų investuoja į kultūrinius traukos taškus regionuose“. Itin gerai būsimo SEMC nuosaikią, šiuolaikišką architektūrą vertina ir žinomi Lietuvos kultūros atstovai akcentuodami, kad duris atvers didžiulio masto ir reikšmės menų centras, kuris leis atgimti žmonių pamėgtai istorinei miesto vietai. Kokybiškas konkursas leido sparčiai kibti į darbus Panevėžio miesto savivaldybė atliko didelį darbą, prieš pasiryždama skelbti konkursą. Buvo organizuotos architektūrinės dirbtuvės, parengtos galimybių studijos. Pačiam konkursui pateikta 19 darbų. Juos vertino Lietuvos bei užsienio architektų komisija, pats menininkas S. Eidrigevičius. Tarptautinį konkursą laimėjusi MB „Syrusas“ IMPLMNT komanda jau pasirašė projektavimo sutartį. Pradėti projektavimo darbai, investicinis projektas. Savivaldybės tikslas – kad SEMC kuo greičiau papuoštų Panevėžio kultūros įstaigų žemėlapį. „Tai kruopštaus, nuoseklaus darbo, pareikalavusio daugybės ieškojimų, atviro bendradarbiavimo su visuomene rezultatas. Įsiklausyta į bendruomenės lūkesčius, profesionalų patarimus. Esame labai patenkinti laimėjusių architektų komanda. Jie nuolat bendradarbiauja su Savivaldybe detalizuodami sprendinius, atsižvelgdami į mūsų specialistų, muziejų ekspertų bei S. Eidrigevičiaus pastabas. Laimėtojai turi iššūkį – užtikrinti, kad konkursui pateikto projekto kokybė išliktų iki projektavimo pabaigos, t. y. per ganėtinai trumpą laiką“, - teigia vyriausioji Panevėžio architektė Daiva Gasiūnienė. Atviras požiūris ir užtikrintas judėjimas pirmyn SEMC – didelė Panevėžio ambicija ir investicija. Būsimo pastato dydis pasirinktas atsižvelgiant į sėkmingų Europos menų centrų analizę, architektūrinių kūrybinių dirbtuvių rezultatus. Statinys projektuojamas taip, kad optimaliai išnaudojant erdves būtų galima tenkinti vietos bendruomenės poreikius, organizuoti tarptautines meno parodas, renginius. Įgyvendinant kiekvieną projektą svarbu priimti apgalvotus ir pagrįstus sprendimus, turėti aiškią viziją ir nuosekliai judėti tikslo link. „Sėkmės sulauksime tik turėdami politikų, kultūros bendruomenės ir vietos gyventojų palaikymą“, - teigia SEMC įkūrimo veiklų koordinatorė Lina Blažytė. Panevėžio miesto savivaldybės informacija

Daugiau
08/31/2018

Fotografijų paroda „1988 m. rugpjūtis: Laisvės byla Vingio parke“
Rugpjūčio 21 d. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (toliau – biblioteka) atidaryta Leonardo Skirpsto fotografijų paroda „1988 m. rugpjūtis: Laisvės byla Vingio parke“, skirta didžiausio Sąjūdžio mitingo Vilniuje 30-mečiui paminėti. Renginį vedė bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė.

Daugiau
08/29/2018

Netekome kultūrologės, kraštotyrininkės Irenos Seliukaitės (1954–2018)
Lietuvos kultūros bendruomenė neteko rugpjūčio 26 dieną po sunkios ligos mirusios darbščios ir talentingos kultūrologės, etninės ir regionų kultūros strategės, redaktorės, Jono Basanavičiaus premijos laureatės, ilgametės Kultūros ministerijos darbuotojos Irenos Seliukaitės. I. Seliukaitė gimė 1954 m. gegužės 21 d. Lingėniškėse (Prienų r.), 1972 m. baigė Tverečiaus (Ignalinos r.) vidurinę mokyklą, 1976 m. – lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Penketą metų dirbusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Skiemonių vidurinėje mokykloje (Anykščių r.), tolesnę savo veiklą ji susiejo su kraštotyra. 1981–1990 m. I. Seliukaitė buvo Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoja, 1990–2005 m. – šios draugijos pirmininke, nuo 2005 m. – pirmininko pavaduotoja, valdybos nare. Vadovaujant I. Seliukaitei Lietuvos kraštotyros draugija tapo viena svarbiausių etninės kultūros srityje veikiančių visuomeninių organizacijų. Pagrindine savo veiklos kryptimi draugija laikė vietos žmonių įtraukimą į savo krašto kultūros, istorijos, gamtos paveldo medžiagos rinkimą, tyrinėjimus, vietos tapatumo, tradicijų išryškinimą ir gaivinimą, surinktą medžiagą panaudojant švietimo ir kultūros veiklose. Ryškiausiu tokio darbo pavyzdžiu yra žinių apie išnykusius ir nykstančius kaimus rinkimo ir kaimų istorijų rašymo organizavimas, išleistos dvi knygos (1995, 1997), parengta per tūkstantį rankraštinių istorijų. 1989–2004 m. I. Seliukaitės iniciatyva ir jai vadovaujant organizuotos 25 kompleksinės ekspedicijos po įvairias Lietuvos vietoves. Drauge su Etninės kultūros draugija surengtos ekspedicijos ir į Mažąją Lietuvą, lietuvių etnines žemes – Punską ir Seinus, Pelesą. Jų rezultatas – parengtas ir Lietuvos nacionaliniam muziejui saugoti perduotas beveik 3 tūkst. tomų archyvas, apibendrinta medžiaga paskelbta 15 lokalinių monografijų, 14 almanacho „Mūsų kraštas“ numerių. I. Seliukaitė buvo daugelio šių monografijų, almanacho „Mūsų kraštas“, kitų etninės kultūros leidinių vyriausioji redaktorė, leidinių ir straipsnių rinkinių sudarytoja, bendraautorė. Ji ir pati paskelbė per 100 straipsnių kraštotyros monografijose, spaudoje, taip pat sukūrė scenarijus keliems dokumentiniams kino filmams, televizijos laidoms. Nuo 1996 m. iki 2017 m. Irena Seliukaitė dirbo Kultūros ministerijoje – etninės kultūros specialiste, vėliau – skyriaus vedėja, departamento vadove ir kuravo etninės kultūros bei regionų kultūros sritis. Ji iniciavo, parengė, dalyvavo darbo grupėse rengiant Dainų švenčių, Kultūros centrų, Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymus, Etninės kultūros plėtros programą, Mėgėjų meno strategiją, kitus svarbius kultūros srities dokumentus. I. Seliukaitė itin nuosekliai ir nuoširdžiai domėjosi Lietuvos kultūros gyvenimu, jį stebėjo gyvai – dalyvaudama įvairiuose renginiuose, susitikimuose, aptarimuose, todėl gerai suvokė Lietuvos etninės ir regionų kultūros procesus, gerbė, vertino, asmeniškai pažino su jais susijusius žmones. Šią patirtį ir etninės kultūros pažinimą ji išmaniai panaudojo nuolat konsultuodama kultūros darbuotojus kultūros turinio, etninės ir regionų kultūros sričių politikos, jų plėtros klausimais, skaitydama pranešimus, paskaitas kultūros specialistų konferencijose, seminaruose, mokymuose. Už nuopelnus kraštotyrai, etninei kultūrai Irenai Seliukaitei skirta Jono Basanavičiaus premija (2004), ji apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2014), Kultūros ministerijos ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2014).

Daugiau
08/17/2018

Universalus dizainas Lietuvoje – realybė ar siekiamybė?
Jei anksčiau apie universalų dizainą Lietuvoje buvo kalbama kaip apie siekiamybę ar gerąją vakarietišką praktiką, šiandien šis architektūros kokybės kriterijus jau įtvirtintas Statybos ir Architektūros įstatymuose bei privalomai (turi būti) taikomas praktikoje. Universalaus dizaino esmė – dėmesys žmogui. Taikant šį principą aplinka formuojama taip, kad ji ne diferencijuotų, o jungtų skirtingus poreikius turinčius žmones: ar tai būtų žmonės su negalia, ar vaikai, mamos su vėžimėliais, dviratininkai – aplinka turi būti patogi visiems. „Tačiau universalus dizainas nėra vien tik normų įgyvendinimas. Tai yra požiūris į žmogų ir santykis su juo. Jei jis pasikeičia, tai įstatymų ar normatyvų net nereikia,“ – pastebi vienas iš universalaus dizaino populiarintojų Lietuvoje Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedros vedėjas prof. Marius Šaliamoras. Pagarba žmogui naudinga verslui Pirmieji, anot jo, vakarietiškas universalaus dizaino tradicijas į Lietuvą perkėlė prekybininkai, prekybos centruose atsisakę slenksčių, įrengę automatiškai atsidarančias duris, universalius talpius liftus. Tam tuomet nereikėjo nei įstatymo – poreikį diktavo verslo interesai. Miestuose ties sankryžomis atsiradusios specialios dangos, kelio nuolydžiai taip pat jau yra tapę miestų aplinkos projektavimo standartu. Tačiau, M. Šaliamoro teigimu, to supratimo dar labai trūksta gyvenamųjų kvartalų plėtotojams, kurie stato labai modernius namus, tačiau, pavyzdžiui, nei takų dviratininkams, galimybės savarankiškai judėti žmonėms su negalia, kartais – net elementarių turėklų ar kitos žmonių patogumui pritaikytos infrastruktūros ten nerasi. Atrodo, kvartalas naujas ir prabangus, bet gyvenimo kokybės, kurią kuria dėmesys žmogui, juose stinga. „Rezultatas priklauso nuo visų: architekto, visuomenės, kuri po truputį tampa aktyvesnė, ir, žinoma, nuo verslo požiūrio. Jei kuriamas objektas maksimaliam pelnui išspausti, vargu ar ten bus vietos universaliam dizainui ir gyvenimo kokybei. Augti turime visi kartu“, – pabrėžia M. Šaliamoras. Kamuolys – architektų rankose Kauniečio projektavimo įmonės „Roda Architects“ architekto Ryčio Kaminsko nuomone, universalaus dizaino suvokimas ir jo taikymas į mūsų gyvenimą ateina lygiagrečiai su kitomis kokybiško gyvenimo nuostatomis, tokiomis, kaip sveika gyvensena, mityba, atliekų rūšiavimas, elektromobiliai. Tie pokyčiai, anot jo, pirmiausia prasideda nuo pagarbos sau ir aplinkiniams, nes universalus dizainas ir yra galvojimas apie žmogų – vartotoją, kuris naudosis tavo sukurtais pastatais, aplinka. Kaminskas neabejoja, kad architektai privalo imtis lyderystės, taikydami universalaus dizaino principą projektavime: „Kamuolys yra mūsų rankose ir mes turime imtis iniciatyvos. Tiesa, ne paslaptis, kad nemažai daliai architektų tenka dirbti su užsakovais, kurie nori tik pigiau ir daugiau kvadratinių metrų, o tavo kaip architekto vertė priklauso nuo to, ar sugebi išsisukti be to universalaus dizaino, net, jei tai yra privalu. Tokia yra realybė ir dažnai geri norai atsimuša į monolitinę tokio mentaliteto sieną. Bet didėja kritinė masė žmonių, kurie galvoja ir gyvena kitaip, ir požiūris keičiasi.“ Pažinimas per patirtį Architektui asmeniškai giliai įsirėžė Lietuvos architektų rūmų surengtuose mokymuose išgirstos neįgalių žmonių istorijos apie jų kasdienines patirtis. „Tokie susitikimai įsimenami ilgam dėl jų emocinio užtaiso, nes girdi istorijas apie realų gyvenimą ir kaip architekto kokybiškas arba nekokybiškas darbas gali įtakoti kito žmogaus gyvenimą. Pavyzdžiui, sužaloti žmogų tiesiogine to žodžio prasme, nes, projektuojant betoninių lauko laiptų konstrukciją, niekas nepagalvojo apie neregintį žmogų, kuris, eidamas iš kitos pusės, gali atsitrenkti ir susižaloti galvą. Tokios patirtys leidžia realiai įsijausti ir padeda diskutuojant su statytojais, nes sprendimus tuomet gali grįsti ne tik projektavimo normomis“, – mintimis dalinasi R. Kaminskas. Lietuvos architektų rūmų pirmininkė Daiva Veličkaitė pasakojo, kad po šių mokymų jai teko išgirsti dar emocingesnių atsiliepimų: „Man morališkai buvo sunku klausytis žmonių su negalia pasakojimų apie jų patirtis naudojantis aplinka,“ – prisipažino vienas kursų dalyvis. Tai tik liudija, jog universalus dizainas – vis dar naujovė Lietuvoje, verčianti ir architektus keisti požiūrį, sprendimus, domėtis Lietuvoje nauja sritimi. Kaip parodė praktika, geriausias mokymasis – per patirtį. Todėl jau rugsėjį Lietuvos architektų rūmai ir asociacija „Savarankiškas gyvenimas“ architektus pakvies į praktinius kursus po Vilnių kartu su neįgaliaisiais, kad kūrėjai patys galėtų pajusti ir pamatyti, kiek iš tiesų jų kuriama aplinka yra draugiška neįgaliesiems. „Šiuolaikiniai visuomeninės paskirties pastatai didžia dalimi atitinka universalaus dizaino reikalavimus, tačiau miestų viešosios erdvės vis dar tvarkomos vadovaujantis paprastojo remonto principais – be architektūrinio projekto, tik samdant rangovus pakeisti trinkelėms ar nutiesti naujus takus“, - pastebi klaipėdietė architektė Ramunė Staševičiūtė. Anot jos, taip savivaldybė neva taupo pinigus ir laiką, tačiau iš tiesų – trumparegiškai juos švaisto, nesukurdama jokios naujos kokybės ir vertės. Pavyzdžiui, neseniai Klaipėdoje buvo suremontuotas tiltas, pakeistos šaligatvio trinkelės ir net įrengti specialūs vedantys takai neregiams, tačiau šalia jų palikti pavojų keliantys apšvietimo stulpai. Dažnu atveju apšvietimo stulpai, šiukšliadėžės lieka ir ant renovuojamų dviračių takų. „Visiškai kitoks vaizdas Liepojoje, kur renovuojant miesto infrastruktūrą, įrengti specialūs takai neįgaliesiems, suformuoti nuolydžiai, suoliukai pastatyti tinkamose vietose. Nieko stebuklingo nėra, tiesiog viskas iki mažiausios smulkmenos padaryta pagal universalaus dizaino principus, t.y., galvojant apie žmogų, jo savijautą ir sveikatą. Pavyzdžiui, Škotijoje net viešojo transporto keleivių laukimo paviljonai orientuoti į priešingą nuo gatvės pusę, kad žmonės nekvėpuotų išmetamosiomis dujomis, tačiau pro skaidrią sieną galėtų matyti aplinką“, – lygina R. Staševičiūtė. Maži dalykai lemia didelius Kokybiškos aplinkos poreikis formuotis turi ir pačioje visuomenėje, kuri, D. Veličkaitės nuomone, vis dar stebėtinai nuolaidi nepatogiam gyvenimui. Pavyzdžiui, žmogus neranda tako ar informacijos oro uoste, neįžiūri autobuso numerio, negali perskaityti smulkiai surašyto maršruto, vėžimėlis su vaiku nepravažiuoja tarp kasų prekybos centre – dažniausiai kaltina pats save. O turėtų tiesiog ignoruoti tokį prekybos centrą, reikalauti aiškios ir gerai matomos informacijos viešose vietose. „Didelius pinigus valstybė ir gyventojai investuoja į renovuojamus daugiabučius, tačiau investicijos ir dėmesys skiriami tik energetiniam efektyvumui, o ne draugiškai žmogui aplinkai formuoti. Apie tokius dalykus, kaip saugyklos dviračiams, vaikiškiems vėžimėliams, niekas net nekalba. Bet tam reikėtų palyginti nedaug lėšų, o gyvenimo kokybė tokiame renovuotame daugiabutyje pasikeistų iš esmės“, – sako Lietuvos architektų rūmų pirmininkė. Anot jos, ši tema – klausimas, kiek mes norime patogiai ir jaukiai gyventi. Universalus dizainas kalba apie visiškai paprastus dalykus, padedančius žmogui patogiai pasidėti, atsiremti, patekti, praeiti, surasti, pasinaudoti sukurta infrastruktūra. Tai – kasdieninis komfortas ir džiaugsmas gyventi. Bet tuo pačiu tie maži kasdieniai dalykai, kurių mes dažnai net nepastebime, susiję su kur kas didesniais: tokioje aplinkoje žmogus jaučiasi saugiai, nenori emigruoti ir gali didžiuotis savo miestu, valstybe“, – pabrėžia D. Veličkaitė. Lietuvos architektų rūmų informacija

Daugiau
08/17/2018

Lietuviško filmo sėkmė prestižiniame Lokarno festivalyje
Šveicarijoje pasibaigusiame 71-ajame Lokarno kino festivalyje ant nugalėtojų pakylos žengė ir kino kūrėja iš Lietuvos. Režisierės Rugilės Barzdžiukaitės filmas „Rūgštus miškas“ pripažinimo sulaukė Pirmojo ilgametražio filmo kategorijoje – jo autorei įteiktas „First Feature Swatch Art Peace Hotel Award“, rašoma pranešime spaudai.

Daugiau
08/15/2018

Žolinė
Rugpjūčio 15-ąją Lietuvoje švenčiama Žolinė – tai vasaros ir rudens sandūros šventė, kuri Lietuvoje švenčiama nuo senų laikų. Rugpjūčio vidurys – tai laikas, kai svarbiausi lauko darbai jau nudirbti: javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti. Kartu tai ir atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Day.lt  ir alkas.lt rašo apie seniausias Žolinės tradicijas: “Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas. Šventės dieną buvo aukojami gyvuliai ir rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo.“ “Į Žolinės puokštę buvo dedama kuo daugiau ir kuo įvairiausių augalų. Šiai puokštei tiko viskas: medetkos, mirtos, nasturtai, kraujažolės, rugiagėlės, ramunės ir kitos lauko gėles bei rugiai, avižos ir net daržo gėrybės – burokai, morkos, ilgesniu kotu nuskinta gūžė kopūsto. Todėl Pietryčių Lietuvoje ši šventė dar buvo vadinama Kopūstine. Per Žolinę merginos pindavo devynis skirtingų augalų vainikus. Po šventės jų neišmesdavo, o susidžiovindavo ir saugodavo, kad užėjus griaustiniui galėtų jais pasmilkyti namus ar susirgus išsivirti arbatos.” Lietuvoje įvedus krikščionybę, pagoniškos Žolinės tradicijos susiliejo su krikščioniškomis, o Žolinė sutapatinta su bažnytine švente – Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. 15 min. rašo apie krikščioniškąsias šventės ištakas: „Po Kristaus nukryžiavimo jo motina liko gyventi pas apaštalą Joną. Po Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo, bet vietoj kūno kape rado tik žolynų pilną karstą – Mergelė Marija buvo paimta į dangų. Tuomet danguje esą pasirodė moteris, apsisiautusi saule, su Mėnuliu prie kojų ir dvylikos žvaigždžių vainiku ant galvos. 1950 m. popiežius Pijus XII tikėjimą, kad Marija pateko į Dangų su siela ir kūnu, paskelbė dogma. Rugpjūčio 15-oji yra seniausia ir garbingiausia Marijos šventė.” Kiekvienais metais Lietuvos bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai. Bažnyčiose šventinamos vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės.  15 min. kalbinta etnologė Gražina Kadžytė pasakojo, kad per Žolinę bažnyčioje šventinamos puokštės savo sandara simbolizuoja gyvenimo, pasaulio pilnatvę. Etnologė atkreipia dėmesį, kad skintų žolynų pomėgis apskritai yra būdingas lietuvių mentalitetui: “Merginos netgi kasdien segdavosi gėles į plaukus, eidamos į bažnyčią visada, jei tik turėjo, nešdavosi gėlių puokštelę, moterys maldaknygių skirtukais naudojo džiovintus žolynus… Tad ir Žolinių puokštę Lietuvoje galima pripažinti kaip vieną išskirtinesnių šios šventės raiškų.“ Pasak G. Kadžytės, “Žolinė – tai diena, kuomet švenčiama visuotinė augmenijos branda ir dėkojama už naują derlių. Šios šventės šaknys ir pavadinimas slypi gilioje senovėje. Žolinės pavadinimas galėjo išlikti dar iš tų laikų, kai nebuvome žemdirbiai, o maitinomės tuo, ką motulė žemelė mums išauginusi dovanodavo. Augalai pirmieji apgyvendino žemę, vėliau tapdami pirmuoju žmonių maistu, juk žolę nuskinti lengviau, nei žuvį ar kitą gyvūną sugauti. Laukiniai augalai gelbėdavo žmones ištikus badmečiams. Padėka už žemės subrandintą, aukštesniųjų jėgų palaimintą ir žmonių triūsu pelnytą derlių yra šios šventės prasmė.“

Daugiau
08/07/2018

Pamatykite, kaip kinai atlieka G. Paškevičiaus dainą „Mano kraštas“
Šešioliktus metus užsieniečiai traukia į Lietuvos edukologijos universitetą, kuriame vyksta lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursai. Šiemet juose mokysis šimtas užsieniečių iš dvidešimt aštuonių pasaulio šalių. Kursų atidaryme dalyviai ne tik susipažino, bet ir skambėjo gruzinų, kinų atliekamos lietuviškos dainos. Net vienuolika kinų, atvykusių iš Pekino užsienio universiteto. Ten nuo praėjusio rudens, kinai pradėjo krimsti lietuvių kalbos bakalauro studijas. Jie būsimi lietuvių kalbos specialistai. Pirmą kartą kinai besilankantys Lietuvoje, lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursų atidaryme visus nustebino atlikę Gyčio Paškevičiaus dainą „Mano kraštas“.   Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovė Vilma Leonavičienė prisimena, jog kitakalbių mokymu susidomėjo visai atsitiktinai. „Prieš šešiolikos metų neišsigandau priimti gyvenimo iššūkio – mokyti užsieniečius lietuvių kalbos. Tą kartą teko mokyti dvylika karių iš Čečėnijos. Tai buvo vyrai, jauni vaikinai tiesiai iš fronto, atkeliavo į Lietuvą, kur intensyviai mokėsi mūsų kalbos. Vėliau jie įstojo į Europos ir Amerikos universitetus“, – pasakoja Vilma Leonavičienė.   Kiekvienais metais tiek kursų organizatorę, tiek dėstytojų ir mentorių komanda vis dar stebina užsieniečių istorijos. „Niekas neįsivaizdavo, jog Pekine bus lietuvių kalbos bakalauro studijos, japonė rašys magistro darbą apie Lietuvos muziejus, kolumbė  pradės mokytis lietuvių kalbos dėl meilės lietuviui, lietuviškų šaknų turintys argentiniečiai, kanadietis išvys savo tėvo, senelių gimtinę. Dauguma šiuos studentus vienija meilė lietuvių kalbai ir Lietuvai “, – teigia Vilma Leonavičienė.   Pamatykite ir išgirskite, kaip kinai atlieka lietuviškai dainą: https://www.youtube.com/watch?v=FkPfERQzbvE&t=5s  

Daugiau
08/07/2018

ISTORINĖS ŠV. BALTRAMIEJAUS MUGĖS RENESANSAS
2018 m. rugpjūčio 17-18 d. Vilniuje, Rotušės aikštėje, vyks 7-oji Istorinė Šv. Baltramiejaus mugė – vėlyvųjų viduramžių ir Renesanso epochos miesto amatų, menų ir cechų tradicijų šventė. Nors mugė vilniečiams žinoma nuo XVII amžiaus vidurio, kuomet ji buvo paminėta pirmajame puodžių cecho statute 1664 metais, jos išvakarės siekia 1495 m. rugpjūčio 24-ąją. Tuomet Šv. Baltramiejaus dienos išvakarėse, didysis kunigaikštis Aleksandras patvirtino pirmojo LDK cecho statutą ir Vilniaus auksakalių cechui buvo suteikta valdovo privilegija. 2009 m. VšĮ Amatų gildija atgaivino senąją Vilniaus miesto tradiciją – šventine amatų muge paminėti Šv. Baltramiejaus dieną. 2018 m. rugpjūčio 17-18 d., po trejų metų pertraukos, atgaivinama ir jau 7-tąjį kartą vilniečių ir miesto svečių lauks Vilniaus rotušės aikštėje. Dvi dienas vykstanti Šv. Baltramiejaus mugė prasideda iškilminga visų dalyvių amatininkų eisena, nešina istorinėmis cechų vėliavomis nuo Aušros vartų, Vokiečių, Dominikonų, Šv. Jonų, Pilies gatvėmis iki Rotušės aikštės. Renginio metu vilniečiai ir miesto svečiai gali pažinti atgaivintus miestiečių amatus, stebėti amatų demonstravimus, patys įsijausti į amatininko kailį ir pabandyti žiesti puodynę, verpti siūlus, austi audinį, nusikalti monetą ir pan., taip pat  pasigrožėti vėlyvųjų viduramžių ir Renesanso laikotarpių kostiumais, pamatyti, kaip atrodė ir kovojo XVII a. kariai, laisvalaikį praleisti pagal rekonstruojamos epochos tradicijas sukurtus teatro spektaklius, Lietuvos ir užsienio grupių šokius, muziką bei kitas pramogas, klausyti paskaitų apie Šv. Baltramiejaus mugę Lietuvoje ir užsienyje bei amatų istoriją, įsigyti profesionalių amatininkų gamybos rekonstruotus XV-XVII a. dirbinius. Organizatoriai vilniečius ir miesto svečius kviečia drauge paminėti šią miesto amatininkų šventę ne tik Lietuvos miestų istorinių cechų gyvavimo, bet ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio, Vilniaus 695-tojo gimtadienio bei Europos kultūros paveldo metų progų kontekste. Istorinė Šv. Baltramiejaus mugė - sertifikuota Lietuvos tautinio paveldo dalis, atgaivinamų amatų, miesto kultūros tradicijų puoselėtoja. Ši atgaivinta šventė yra nematerialaus kultūrinio paveldo vertybė, reikšmingai stiprinanti Vilniaus istorinio miesto centro – UNESCO  Pasaulio paveldo vietovės kultūrinį turinį ir svarbą. Pagrindinis renginio organizatorius – Vilniaus dailiųjų amatų asociacija. Organizatoriai: VšĮ „Amatų gildija“, VšĮ Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra, Amatininkų klubas „Dvaro meistrai“. Pagrindiniai rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija. Rėmėjai: VšĮ Europos humanitarinis universitetas, VšĮ Vilniaus rotušė, VšĮ „GO Vilnius“, Restoranas „Bernelių užeiga“. Informacinis partneris: Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (LRT).

Daugiau
07/27/2018

Tolimiausiame Rokiškio rajono kampelyje viešėjo Pasaulio moteris
 Gyvenimas –  spalvotas kaleidoskopas. Jis sukasi, skrieja ir kai  atidžiai į jį pažvelgi, pamatai, kad  jo spalvotieji kristalai vėl apsisuko ratu... Prisimenu studijas Vilniaus universitete, o kartu ir mokslininkės, profesorės, habilituotos socialinių mokslų daktarės Onos Voverienės paveikslą, jos išraiškingą balso tembrą, sklandžiai dėstomas mintis, į tolį sukoncentruotą išmintingą žvilgsnį. Tuomet buvo sunku suprasti gerbiamos mokslininkės veiklos apimtis, užmojus... Graži bendrystė tęsėsi  su VU Komunikacijos fakulteto informacijos sistemų katedros profesore O. Voveriene ir man baigus studijas universitete. Tamprius ryšius primena ir iki šių dienų išsaugoti šiltą ir nuoširdų bendravimą liudijantys laiškai. Taip ir sukasi spalvotas gyvenimo kaleidoskopas... Tai tik vienas jo kristalas iš spalvingos ir unikaliais darbais padabintos asmenybės gyvenimo. Profesorei mes tik sutikti žmonės jos kelyje, o mums tai didžiulis įvykis.

Daugiau
07/16/2018

Menas išėjo į Marijampolės gatves
Paveikslų galeriją ant Marijampolės sienų šiemet papildė šeši nauji darbai. Dabar jų jau 19. Daugiausia - senamiestyje. Tiek jų susirinko per penkias vasaras. Po pirmo menininkų vizito prieš penkerius metus gal ir atsirado skeptikų, šyptelėjusių apie ištepliotas sienas, bet kasmet jų mažėjo, o po šių metų menininkų vizito jų vargu ar išvis liko. Tapyba ant pastatų sienų tapo neatskiriama miesto savastimi. Kaip į parodų galerijas, miesto svečiai traukia pasižiūrėti paveikslų ir pasvarstyti, ką jie reiškia. Visi „Respublikos“ kalbinti žmonės pirmiausia sakė, kad paveikslai kviečia peržengti provincialumo ribas.

Daugiau

„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu