Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

11/09/2018

Mirusį aktorių Arūną Storpirštį prisimena kolegos ir bičiuliai
Lietuvos teatro ir kino pasaulis išgyvena netektį – lapkričio 6-ąją mirė Arūnas Storpirštis. Teatro ir kino aktorius dar visai neseniai, rugsėjo 2 dieną, paminėjo savo 68-ąjį gimtadienį. Menininko gedi ir jo kūrybos gerbėjai, ir kolegos.

Daugiau
11/02/2018

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajam suvažiavimui 30 metų
Spalio 24 d. Lietuvos Respublikos Seime vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (toliau – Sąjūdis) Steigiamojo suvažiavimo 30-mečiui paminėti skirti renginiai: Sąjūdžio žurnalisto ir fotografo Zino Kazėno parodos „Dvi dienos, pakeitusios Lietuvą: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas 1988 m. spalio 22-23 d.“ atidarymas bei apskritojo stalo diskusija „Sąjūdžio vizija ir realybė“.

Daugiau
10/26/2018

Svarbiausia rudens šventė – Vėlinės
Lapkritį, kai krenta paskutiniai medžių lapai ir baigiasi paukščių migracija, Lietuva mini Visų šventųjų dieną ir Vėlines. Nors tai yra dvi skirtingos šventės – pirmoji, katalikiška, buvo skirta šventiesiems pagerbti, o antroji, pagoniška, mirusiems prisiminti, dažnai žmonės neskiria Visų šventųjų dienos ir Vėlinių, švenčia jas kartu, dažniausiai vienu metu. Dauguma mirusiuosius prisimena ir kapus aplanko ne Vėlinių dieną, t. y. lapkričio 2-ąją, bet per Visų šventųjų šventę – lapkričio 1-ąją, mat Lietuvoje tai yra ne darbo diena.

Daugiau
10/19/2018

Lietuvos žurnalistų turas po Prienų kraštą (4)
2012 m. rugsėjo 28 d. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje atvėrė duris Poeto Justino Marcinkevičiaus memorialinis kambarys, į kurį tiesiai iš Vilniaus atkeliavo dalis poeto asmeninio archyvo ir daiktų: 2454 įvairūs dokumentai (knygos, periodiniai leidiniai, kvietimai, lankstinukai) lietuvių, rusų, anglų, prancūzų, vengrų, čekų, lenkų, vokiečių kalbomis, knygų lentynos, nuotraukos, medinės skulptūros ir daugybė kitų mažesnių ar didesnių relikvijų.  

Daugiau
10/12/2018

Internetinių seminarų ciklas – apie XX a. Lietuvos architektūrą
Lietuvos architektų rūmai imasi iniciatyvos organizuoti ne tik architektams, bet ir plačiajai visuomenei prieinamus seminarus „XX a. Lietuvos architektūra“, kurie bus transliuojami internetu. Keturių internetinių seminarų ciklas skirtas visiems, besidominties ir norintiems pagilinti žinias Lietuvos architektūros istorijoje. Tai viena iš Lietuvos kultūros tarybos 2018 m. finansuojamų Rūmų strateginių veiklų.  

Daugiau
10/05/2018

Architektas L. Rekevičius – apie chaotišką Vilnių
„Chaotiškumas yra Vilniaus tapatybės ženklas“, – neabejoja architektas, įmonės „Aketuri Architektai“ įkūrėjas, sostinės senamiesčio specialistas bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) absolventas Lukas Rekevičius, pastebėjęs, jog ir šiuo metu skambantys nesutarimai dėl įvairių pastatų statybų nėra naujiena, nes Vilnius taip gyvena jau gerus 500 metų. Su L. Rekevičiumi kalbamės apie polinkį į architektūrinį ir gyvenimišką fasadiškumą, naująsias miestiečių „bažnyčias“,  „davatkišką“ požiūrį ir Vilniaus identiteto paieškas. - Koks yra jūsų santykis su Vilniaus miestu? Ar galėtumėte nusakyti Vilniaus tapatybę – tokią, kokia ji yra dabar? - Esu labiau Vilniaus senamiesčio specialistas, daugiausiai dirbu šioje miesto dalyje, apie tai rašiau savo mokslinius darbus, todėl kalbėti ir Vilniaus identitetą brėžti galėčiau per senamiesčio prizmę. Visi sako, kad Vilnius yra barokinis miestas. Visgi toks jis yra savo veidu ir fasadu, o jo esmė yra gotikinis miestas. Fasadiškumas – rytų europiečių tapatybė, kai tau svarbu, kaip atrodai, bet turbūt nelabai įdomu, kaip gyveni. Miestams galioja tas pats. XVII amžiuje Europos miestus pradėjo rekonstruoti, iš gotikinių padarė barokiniais (pavyzdys – Roma, kur pertvarkytas ir miesto planas, atsirado barokinės vistos), bet Vilniaus miesto esmė, struktūra juk nepasikeitė – esminis, planinis momentas. Kitas svarbus identiteto dėmuo yra tai, kad Vilnius yra „ant ribos“ tarp rytų ir vakarų, miestas kultūriniame pasienyje. Žiūrint konfesijų prasme, Vilniuje visuomet pusė bažnyčių buvo katalikiškos, kita pusė – provoslaviškos arba liuteroniškos, suolininkų teismų sudėtis taip pat buvo per pusę iš katalikų bei stačiatikių. Pirmieji krikščioniški Vilniaus kankiniai Jonas, Aloyzas ir Eustachijus, gulintys Šv. Dvasios cerkvėje, yra lietuviai, bet stačiatikiai pagal konfesiją. Taigi, Vilniuje viskas yra persimaišę. Kalbant apie tapatumą, Vilniaus senamiestyje yra tam tikras chaotiškumas, kuris taip pat yra jo tapatybės ženklas. Tai pasakytina ne tik apie privačius namelius senamiestyje, bet ir apie bažnyčias – tas irgi yra akivaizdu. Geras pavyzdys yra Šv. Onos bažnyčia, stovinti tiesiai priešais pagrindinį Bernardinų bažnyčios fasadą. Kaip šiandien būtų vertinama, jei priešais pagrindinį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro fasadą pastatytų kitą pastatą? Sakytume – vandalizmas. Tais laikais toks sprendimas buvo padarytas labai pragmatiškai. Pasak legendos, kunigaikštis turėjo žmoną stačiatikę, kuri eidavo į šalia esančią cerkvę. Visgi jis norėjo, kad žmona atsiverstų į katalikybę, todėl pakeliui pastatė žymiai gražesnę katalikų bažnyčią. Toks pragmatiškas atsainumas, kurį dabar vertiname kaip labai įdomų kompleksą, yra atsiradęs pakankamai vandališko sprendimo būdu. Šiuo metu seku miestiečių ir statytojų ginčus, kurių tikrai netrūksta. Iš tikrųjų tokios chaotiškos statybos yra Vilniaus tapatybė jau kokius penkis šimtus metų, ir siekis konservuoti esamą status quo, kelia grėsmę pavirsti miestu muziejumi, koks yra Venecija. Vilniaus identitetas taip pat turi rytietiško miesto elementų. Senuose planuose senasis Žydų geto kvartalas – Stiklių, Domininkonų, Gaono, Žydų ir kitos gatvės – dėl kažkokių priežasčių neturėjo aiškių tarpų tarp namų. Patekęs į šio kvartalo labirintą, galėjai išeiti visai į kitą gatvę. Dabar galime tik įsivaizduoti, bet, manau, kad tai turėtų priminti rytietišką miestą, sakykime, Stambulą. - Neabejojama, jog architektūra turi įtakos formuoti tiek miesto įvaizdį, tiek žmonių gyvenimo būdą. Kas, jūsų nuomone, formuoja miestą? Koks gyvenimo būdas miestiečiams diktuojamas Vilniuje? - Čia yra dvi temos, kurias abi noriu paliesti. Galia senamiestyje nuolat buvo demonstruojama statant bažnyčias. Tai buvo vienintelis pastatas, kuriam buvo leista išsišokti, kuris galėjo nederėti prie konteksto. Jis galėjo stovėti vidury aikštės, būti aukštesnis, platesnis ir t.t. Pastatas, galintis išsišokti iš konteksto, yra galios demonstravimo būdas. Dabar ši paradigma yra pasikeitusi – mes tokią privilegiją suteikiame kitiems pastatams. Šiais laikais teatrui leidžiame būti egoistu, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Miestiečiai nori ir leidžia jau ir kitiems pastatams tapti naujosiomis bažnyčiomis. Net ir dangoraižių atsiradimas visai šalia Vilniaus centro byloja tą pati – verslas yra naujas interesas, kuris tam tikra prasme yra šiuolaikinė religija. Neseniai turėjau diskusiją apie tai, ar Vilnius yra geras miestas gyventi. Taip, jis toks yra, bet kam? Geras miestas auginti vaikus, daug žalių erdvių, viskas pasiekiama dviračiu, nereikia mašinos – toks ir yra miestiečių lūkestis bei noras, kad jis toks ir liktų. Kokiame nors Niujorke svarbiausias lūkestis yra saviraiška. Žmonės ten nesitiki patogaus gyvenimo, bet tikisi rasti auditoriją bet kam, ką jie daro. Keistuoliai, teatralai, šokėjai ir pan. – išraiška yra svarbiausias jų lūkestis, paliekantis gyvenimo kokybę antrajame plane. Taigi, viskas yra susiję su tuo, kokį lūkestį turi miestiečiai, būtent apie tai reikia diskutuoti. Galbūt daliai miestiečių, netgi ekonomikai būtų geriau, jei Vilnius taptų miestu saviraiškai, o patogumas nueitų į antrąjį planą. Galbūt. - Su kokiais didžiausiais iššūkiais, problemomis susiduriame Vilniuje? - Manau, miesto tapatybės paieškos ir yra didžiausias iššūkis. Vilniaus mieste gyvena ne tie žmonės, kurie jį pastatė iki Antrojo pasaulinio karo – statytojai jo metu buvo sunaikinti arba ištremti. Į Vilnių atsikėlė gyventi žmonės iš provincijos, kurie jį atranda iš naujo. Jie nežino, kas jis per gyvūnas, bando jame įvedinėti tvarką ir visi – savą. Vieni rėkia, kad turėsime daryti taip, kaip darė protėviai, ir nebus jokių naujų pastatų, kiti sako, kad kaip tik reikia modernumo apraiškų. Neturime tradicijos, kaip suvokti savo miestą. Problema, jog nėra sutarimo, o, jam nesant, atsiranda labai daug draskymosi. To puikus pavyzdys yra „Misionierių sodų“ daugiabučių statyba. Iš vienos pusės jis yra pristatomas kaip labai korupcinis projektas (nes ten buvo kažkokia istorija su bandymu papirkti), bet, kita vertus, vėliau jis yra padarytas bene pačiu skaidriausiu būdu: yra visi įmanomi teritorijų planavimo dokumentai, viskas nuosekliai daroma dešimt metų, konkursas buvo visiškai viešas, vertino normali komisija, o ir architektūrinis rezultatas yra geras. Ir tik tada, kai visa tai įvyksta, pradedama diskusija. Taigi, tas draskymasis yra didžiausia Vilniaus problema: tiek investuotojų noras „prasistumti“ tyliai su dideliu projektu, tiek saugotojų noras užsipulti bet ką, kas nėra padaryta „senamiestiškai“. Juk, jei suprojektuojamas didesnis langas – apšaukia stiklainiu, panaudota metalo – išvadina stiklo ir metalo monstru ir t.t. Visuose paveldosaugos konvencijose yra parašyta, kad tai, kas nauja, turi būti nauja, ir aiškiai skirtis nuo to, kas yra sena – stebėtojas neturi būti apgaudinėjamas. Pastatas turi atspindėti savo laikmetį, jo vertybes ir ideologijas. Matyt, žingsnis po žingsnio, ir mums pavyktų susitarti šiuo klausimu. - Jei, kaip teigiate, architektūra atliepia laikmetį ir vertybes, kaip galėtumėte vertinti Vilniaus pokyčius per pastaruosius, sakykime, 10–15 metų? - Per pastaruosius penkiolika metų susiformavo naujasis miesto centras – tai yra esminis urbanistinis pokytis. Atsirado Konstitucijos prospektas su visais savivaldos ir verslo pastatais, daug kas ten persikėlė iš senamiesčio. Senamiestyje atsirandantys nauji pastatai miesto struktūros, audinio nekeičia, nes jie yra statomi tuščiose vietose, kur, sakykime, per antrąjį pasaulinį karą buvo subombarduotas seniau stovėjęs pastatas. Aš manau, kad, netgi kalbant apie Misionierių statybas, kuomet sovietinį pastatą keičia šiuolaikinis, tai nėra esminis urbanistinis pokytis. Šiuo metu svarstoma, kad iš senamiesčio išsikeltų visos ministerijos, kalėjimas, taigi, Gedimino prospektas turėtų pavirsti į kažką kitą – tai inspiruotų pokyčius. - Kokių šalių požiūrį į miesto architektūrą bei urbanistiką būtų galima taikyti ir Vilniuje? - Man labiausiai imponuoja olandiškas požiūris, kuris yra labai pragmatiškas. Nėra to „davatkiško“ paveldo saugojimo – kas yra vertinga, tas yra vertinga, kas ne – tas ne. Vien dėl to, kad ten yra senas mūras, nereiškia, jog ten yra vertė. Juk pastaroji susideda iš daugelio segmentų. - Kokią Vilniaus viziją matote? - Aš įsivaizduoju, kad Vilnius ir toliau turi likti geras miestas gyventi, abejoju, ar jis gali pasidaryti, sakykime, technologijų centras, nes esame pakankamai konservatyvūs, per daug žmonių gyvena Vilniuje, kurie nieko apie jį nesupranta, o, kadangi nesupranta, yra nelinkę jo keisti. Geriausia būtų, kad Vilnius įgytų kuo geresnes sąlygas susisiekti oru transportu su tais taškais, kurie pirmauja dominančiose srityse. Manau, kūrybinės industrijos galėtų būti Vilniaus arkliukas, į kurias galima orientuotis. Parengė Eglė Kirliauskaitė

Daugiau
10/05/2018

Žinomam gamtosaugininkui Juozui Stasinui – tik 80!
Viktoro Bergo rekomenduotas Nesunku rašyti apie žmogų, kurį gerai pažįsti, jo darbais ir pasiekimais džiaugiesi. Toks yra Juozas Stasinas, „Lietuvos Aido“, “Tėviškės gamtos” laikraščio skaitytojams žinomas savo brandžiais straipsniais aplinkosaugos temomis. Jis yra nusipelnęs Lietuvos gamtos apsaugos darbuotojas, Aplinkos ministerijos Česlovo Kudabos premijos laureatas. Šiemet J. Stasinas pažymi savo gimimo 80-etį ir 55-erių gamtosauginės bei žurnalistinės veiklos metines. Stasinas gimė 1938 metais gražiame gamtos kampelyje Radvietyje, Kvėdarnos valsčiuje, lankė Okslindžių pradinę mokyklą. Jis nuo vaikystės pajuto gamos grožį. O gamtosaugos problemomis susidomėjo dar studijuodamas Vilniaus universitete žurnalistiką. Dar studentu būdamas jis pradeda dirbti gamtosaugos sistemoje ir liko joje iki šiol. 1967 metais J. Stasias, Viktoro Bergo rekomenduotas,  išrenkamas Lietuvos gamtos apsaugos draugijos pirmininko pavaduotoju. Šiose pareigose jis dirbo ketvirtį amžiaus. Draugija atliko daug gerų praktinių darbų tvarkant ir įrengiant poilsiavietes, organizuojant dvarų parkų, kolektyvinių sodų ir sodybų, gamybinių teritorijų ir gyvenviečių aplinkos apžiūras, konkursus, rengiant seminarus, nacionalinių parkų ir kitų saugomų teritorijų tvarkymo talkas. Nuo seno žurnalistiniai keliai suvesdavo su kolega Juozu. Visada jį sutikdavau ten, kur būdavo sprendžiamos aktualios aplinkosaugos problemos, kur reikėjo profesionalaus vertinimo, aštrios plunksnos. Todėl jis šalies visuomenei jau plačiai žinomas kaip aktyvus gamtosaugininkas ir žurnalistas, tęsiantis Juozo Tumo-Vaižganto, Tado Ivanausko, Viktoro Bergo ir Česlovo Kudabos aplinkosauginės veiklos tradicijas. 55-eri metai aplinkosaugai Jubiliatas net 55 metus paskyrė šalies visuomeninės aplinkosaugos veiklai ir ekologiniam švietimui.  Dar studentu būdamas jis atėjo į gamtosaugą. Artėjant jubiliejui pabandžiau suskaičiuoti aplinkosaugines akcijas, kurias iniciavo ir dažniausiai vykdė J. Stasinas. Pradėjau lenkti pirštus: už švarų Nemuną, rūpestis priemiesčių miškams, senųjų parkų tvarkymas, ąžuolynų sodinimas, poilsiaviečių rengimo, naujametinių puokščių kompozicijų konkursai... Visko neišvardysi. Be to, jo žurnalistinei plunksnai priklauso apie 250 straipsnių gamtosaugos tematika. J. Stasinas yra įvairios apimties leidinių ekologine tematika sudarytojas, atsakingas redaktorius, autorius ar bendraautorius. Ir nuo pirmųjų leidinių: „Gamta ir žmogus“ (1972), „Žemė - brangiausias turtas“ (1974) iki paskutiniųjų: „Lietuvos aplinkosaugos raida“ (2002), „Gamtos riterio lobiai“ (2007), „Gamtojautos ir gamtamokslinio darbo pradų ugdymas mokykloje“ (2007) J.Stasino dėka leitmotyvu skamba meilė Lietuvos gamtai, jos apsaugos svarba. „Tėviškės gamtos“ leidėjas Nuo 1988 metų Juozas Stasinas pradėjo leisti specialų aplinkosaugai skirtą laikraštį „Tėviškės gamta“. Jis buvo šio laikraščio steigėjas, leidėjas ir vyriausiasis redaktorius. Laikraštį leidžiant jam talkino žmona Gražina, sūnus Julius. Laikraštis buvo populiarus tarp gamtą suprantančių ir mylinčių žmonių.   Dar aktyviau - atkūrus Nepriklausomybę Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę J. Stasinas dar aktyviau dirba gamtosaugos, kultūros vertybių atkūrimo ir apsaugos, etnokultūros puoselėjimo srityse. Jis aktyviai dalyvavo ir Lietuvos valdovų rūmų atkūrimo procese. Už šią veiklą jam suteiktas Valdovų rūmų statytojo vardas ir įteikta JAV lietuvio Juozo Kazicko premija. Jis yra daug nuveikęs būdamas Vilniaus miesto savivaldybės Gamtos apsaugos komisijos, draugijos „Žalioji Vilnija“ nariu, Lietuvos žuvininkų sąjungos veikloje. Seimo subalansuotos plėtros ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos komisijoje J. Stasinas vykdė Ekspertų tarybos nario pareigas. 1995 metais J. Stasino iniciatyva atkuriama Lietuvai pagražinti draugija. Jis surado ir laikraštyje „Tėviškės gamta“ paskelbė archyvinę medžiagą apie Vaižganto 1921 metais įkurtą ir 1940 metais uždraustą Lietuvai pagražinti draugiją. Arkikatedroje pas monsinjorą Kazimierą Vasiliauską sukvietęs sostinės inteligentų iniciatyvinės grupės narius, J. Stasinas pristatė Lietuvai pagražinti draugijos istorinę medžiagą ir iškėlė šios draugijos atkūrimo idėją. 1995 metų birželio 25 d. ši draugija buvo atkurta ir šiandien plečia savo veiklą. J. Stasinas daug dirbo ir Gamtos bičiulių asociacijoje. Jam buvo patikėtos Valdybos pirmininko pareigos. Stasino veikla aplinkosaugoje yra peržengusi ir šalies sienas. 1972 m. Bolonijoje (Italija) tarptautinėje konferencijoje aplinkosaugos klausimais jo skaitytą pranešimą „Gamtosauga Lietuvoje“ gerai vertino šalies ir užsienio spauda, mokslinė visuomenė. 1979 metais jis dalyvavo pirmojoje visasąjunginėje konferencijoje aplinkos apsaugos švietimo klausimais Minske (Baltarusija),1994 metais - Jungtinių Tautų JUNESKO organizacijos Tbilisyje (Gruzija) surengtoje pasaulinėje konferencijoje ekologinio švietimo klausimais. Ąžuolas popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui įamžinti 1993 metų rugsėjį Lietuvoje lankėsi popiežius Jonas Paulius Antrasis. Rugsėjo 28 d. J. Stasinas su grupe vilniečių, dalyvaujant akademikams Alfonsui Merkiui ir Zigmui Zinkevičiui, prie Katedros pasodino ąžuoliuką popiežiaus vizitui įamžinti. Medelį pašventino monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Šis ąžuoliukas sėkmingai auga, tapdamas gražiu ąžuolu. Ąžuolų giraitės pasodinimu J. Stasinas pagerbė ir savo gamtosaugos mokytoją Viktorą Bergą. Daugiau kaip prieš dvidešimt metų ąžuolų giraitė, pasodinta Rečionyse (Ukmergės r.), Viktoro Bergo tėviškėje, šiandien ošia plačiu vainiku, o čia pastatytas stogastulpis su įrašu „Viktoro Bergo ąžuolų giraitė“ primena kraštiečiams ir praeiviams buvusį didį gamtosaugininką, žmogų visa širdimi mylėjusį savo Tėvynę. Ąžuolus J. Stasinas labai gerbia,  buvo vienas iš „Ąžuolyno“ bendrijos įkūrimo iniciatorių. Jis 1992 metais šios draugijos suvažiavime išrenkamas į Tarybos sudėtį. „Ąžuolyno“ bendrijos tikslas - suburti žmones, tausojančius ir gausinančius gamtiškąjį baltiškosios pasaulėžiūros simbolį - ąžuolą, atgaivinti ir puoselėti su juo susijusias kultūros tradicijas bei liaudies papročius, įprasminti jo reikšmę nūdienio gyvenime. Šioje draugijoje jis iškelia idėją leisti specialų leidinį „Ąžuolas“ ir imasi leidėjo bei redaktoriaus darbo. Gyvenimas J. Stasiną išmokė kovingumo, atkakliai siekti užsibrėžto tikslo. Tai ypač svarbu aplinkosaugoje, kai ji dabar neretai vardan gamybos, ekonomikos, pelno ar noro užgrobti gražiausius gamtos kampelius laikoma podukros vietoje.

Daugiau
10/05/2018

Lietuvos žurnalistų turas po Prienų kraštą (2)
Garsusis Šilavoto „Davatkynas“ Šilavoto „Davatkynas“ įsikūręs gražiame Trakelio šlaite. Jo įkūrėja M. Dabrišiūtė čia apsigyveno apie 1895 m. Vėliau kūrėsi, statėsi namukus kitos maldininkės. Vienu tarpu Litaniją giedoti susirinkdavo net 14 Davatkyno gyventojų. Tuomet čia  stovėjo jau 7 maži namukai. Davatkėlės į savo mažus kambarėlius kviesdavosi pagyventi savo giminaites, pažįstamas, priimdavo nakvynei. Kiekvienas namelis anksčiau buvo aptvertas tvora, sklypeliuose augino daržoves, gėles. Seniausi gyventojai pasakoja, kad čia buvo mokoma rašto - galbūt buvusi daraktorių mokykla, o gal buvo mokoma I-ojo Pasaulinio karo metais, kai oficiali mokykla neveikė. Per 100 metų neformaliame vienuolyne gyveno 14 moterų, vadinamų „davatkėlėmis“. Jos netekėjo, gyveno labai kukliai, darė gerus darbus, globojo ligonius, padėjo Bažnyčiai. Ypatingą jų gerumą juto ligoniai, nes kiekviena turėjo savo globojamą ligonį. Joms rūpėjo gyvenimo nuskriaustieji. Davatkėlės kasdien dalyvaudavo Šv. Mišiose, ruošė vaikus Pirmajai Komunijai, padėdavo kunigams, rūpinosi bažnyčia. Sovietmečiu viena jų už šią veiklą buvo teista. Pokario metais jų namuose nuo trėmimų slėpėsi kaimynai. Daugelį metų iš šios vietos sklido gerumas ir šiluma. Šilavotiškius ir davatkėles jungė davatkėlių skulptūrų takelis. Juo kiekvieną dieną pamaldžios moterys iš Davatkyno keliaudavo į bažnyčią. Dabar tai simbolis krikščionių tikėjimo, kelio į Dievo namus simbolis.  Nuo 2007 m. „Davatkynas“ – Prienų krašto muziejaus padalinys. Čia vyksta menininkų plenerai, „Poezijos pavasario“ ir kiti kultūriniai renginiai. Šeimininkė žurnalistams padengė balta staltiese stalą, gėrėme kvapnią įvairių čia pat rinktų žolelių arbatą, vaišinomės naminiu sūriu, storai užsitepdami slyvų uogiene ir medumi.   Mato Šalčiaus tėviškėje Tarpukario keliautojas, žurnalistas ir rašytojas Matas Šalčius (1890-1940) kilęs iš senos Šalčių giminės, kuri minima jau nuo XVIII a. Jo tėvai Pranė ir Juozas Šalčiai augino septynis sūnus ir dvi dukteris, Matas buvo ketvirtas vaikas šeimoje.  Čiudiškių k., Išlaužo sen., Prienų r.sav. tebestovi giminaičių prižiūrimas Mato Šalčiaus gimtasis namas, jo garbei1986 m. pastatytas medinis stogastulpis, vaizduojantis keliautoją su gaubliu rankoje (skulptorius tautodailininkas Leonas Juozonis iš Rokiškio). Dar besimokydamas užsiėmė žurnalistine veikla, rašė straipsnius į laikraščius. Baigęs „Saulės“ mokytojų kursus, dirbo mokytoju Žemaitijoje. Dėl viešų pasisakymų prieš carinę valdžią Visos Rusijos mokytojų suvažiavime Kauno gubernatoriaus įsakymu 1914 m. buvo ištremtas iš Lietuvos. Jis išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten aktyviai įsijungė į lietuvių išeivijos visuomeninį-kultūrinį gyvenimą: skaitė paskaitas Tėvynės mylėtojų draugijos, Susivienijimo lietuvių Amerikoje kuopose, tęsė pedagoginį darbą, bendradarbiavo JAV lietuvių išeivių spaudoje, daug energijos ir jėgų atidavė organizuodamas „Lietuvių dieną“ ir rinkdamas lėšas nukentėjusiems nuo karo šelpti. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, 1919 m. sugrįžęs į ją M. Šalčius tapo ELTOS direktoriumi. Dirbo Lietuvos kariuomenės propagandos skyriuje, mokytojavo. Tais pačiais metais įsteigė Šaulių sąjungą, buvo pirmasis žurnalo „Trimitas“ redaktorius. Daug keliavo po Vakarų Europą. Aktyviai propagavo turizmą. 1929 m. įsteigta Turizmo sąjunga, kurios valdybos sekretoriumi išrinktas M. Šalčius. Reikšmingas jo biografijos faktas – 1929 m. pradėta kelionė aplink pasaulį Indijos link kartu su bendraminčiu Antanu Poška. Jos metu M. Šalčius kruopščiai fiksavo kelionės akimirkas, kurios virto kelionių apybraižomis, straipsniais Lietuvos spaudoje. 1933 m. sugrįžęs į Lietuvą M. Šalčius parengė savo kelionių rankraščius spaudai. Kelionių knyga „Svečiuose pas 40 tautų“ sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo, o 1936 m. „Spaudos fondas“ už šią knygą paskyrė 1000 litų literatūrinę premiją. Prasminga, jog mūsų kelionėje dalyvavo ir du M.Šalčio premijos laureatai – Kristina Stalnionytė ir Edmundas Ganusauskas. Fotografas Marius Baranauskas Keliaujant po svetingą ir gražų Prienų kraštą, norėjosi daugiau sužinoti ir apie garsų foto menininką, žurnalistą Marių Baranauską, kilusį iš Prienų krašto, gimtinei paskyrusį daug kūrybinio dėmesio. Marius Baranauskas gimė 1931 m. liepos 24 d. Prienuose. Mokėsi Prienuose, Išlauže, Vilniuje, 1959–1965 m. Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. 1957–1986 metais su pertrauka dirbo Eltoje fotokorespondentu. 1970–1976 m. ir 1986–1995 m. buvo spaudos agentūros APN, vėliau – „Novosti“ Lietuvos skyriaus foto žurnalistas. Per daugelį žurnalistinio darbo metų agentūrose ELTA ir APN aplankė beveik visus Lietuvos kampelius, pabuvojo 44 pasaulio šalyse. Nuo 1959 m. dalyvavo  net 432 respublikinėse ir tarptautinėse fotografijos parodose, įvairiuose konkursuose. Turėjo daug apdovanojimų – apie 200 medalių, diplomų, specialių prizų. Aukso medaliais apdovanotas Vokietijoje, Lenkijoje, Estijoje. Surengė 34 autorines foto parodas įvairia tematika Lietuvoje ir užsienyje – Bulgarijoje, Danijoje, Kuboje, Lenkijoje, Vokietijoje, Azerbaidžane, Rusijoje, Latvijoje. Išleido nemažai fotografijos albumų: „Naujasis Vilnius“ (su L. Ruiku, 1972 m.), „Dainavos kraštas“ (1979 m.), „Vaikų pasaulis“ (1982 m.), „Mūsų šeima“ (1986 m.), „Lietuvos žvejai“ (1988 m.). „Marių Baranauską gerai pažinojau. Jis buvo ne tik aukšto meninio lygio fotografas, bet ir geras bičiulis, draugiškas kolega, pasiruošęs visiems padėti. Prisimenu, kai dar prieš mirtį jis kruopščiai ruošė savo darbus Prienų kraštotyros muziejui. Džiaugėsi, kad gimtinės muziejininkai jo nepamiršo, paprašė atsiųsti darbus, kitą medžiagą“, – sakė kartu su žurnalistų desantu važiavęs žurnalistas ir rašytojas Vytautas Žeimantas. 1978 m. jam buvo suteiktas Tarptautinės fotografijos meno federacijos menininko vardas (FIAP). 1992 m. buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu už publikacijas ir parodas, skirtas 1991 m. sausio įvykiams Vilniuje ir Atgimimo sąjūdžiui. 1994 m. buvo suteiktas Tarptautinės fotografijos meno federacijos nusipelniusio menininko vardas (EFIAP).1996 m., deja, jau po mirties, Lietuvos žurnalistų sąjunga kolegai Mariui suteikė garbingiausią žurnalistinį apdovanojimą – Vinco Kudirkos premiją. Anapilin jis išėjo 1995 m. lapkričio 28 dieną. Loreta Nikolenkienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė

Daugiau
10/05/2018

Paryžiuje – pripažinimas lietuviškai jurginų veislei
„Galima drąsiai sakyti, kad Parc Floral de Paris organizuojamas tarptautinis jurginų veislių konkursas yra vienas reikšmingiausių Europoje: kasmet čia dalyvauja svarbiausi selekcininkai iš Europos ir Amerikos, o išrinktos veislės netrunka išpopuliarėti visame pasaulyje, – įspūdžiais dalijasi ką tik iš Paryžiaus grįžęs ir net du prizus šiame konkurse su savo išveistu jurginu laimėjęs Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo Kolekcijų skyriaus vadovas dr. Arūnas Balsevičius. Parc Floral de Paris konkursą laimėjusioms veislėms atsiveria komercinės rinkos, jie pasklinda po Europą, Ameriką, ilgam išlikdami profesionaliose ir gėlių mylėtojų kolekcijose – taigi, tokiu būdu užtikrinamas veislių išlikimas. „Jau kitąmet šiųmečiai jurginų konkurso laimėtojai pateks į Paryžiaus gėlynus, o šalia jų puikuosis auksinė etiketė su veislės pavadinimu ir nurodyta kilmės šalimi, taigi, tai yra ir puikiausias Lietuvos viešinimas bei reklama mūsų mažai, gėlių selekcininkų pasaulyje dar menkai žinomai šaliai,“ – džiaugiasi dr. A Balsevičius, kurio išveistas jurginas ‘Orija’ pelnė Vaikų prizą ir antrąją vietą publikos jurgino nominacijoje. Paryžiaus ir visos Europos gėlynų madų diktatoriai Bois de Vincennes regione, 12-ojoje Paryžiaus teritorijoje, įsikūręs Parc Floral de Paris yra viešas parkas ir botanikos sodas, gimęs 1969 metais kaip tarptautinė dekoratyvinės sodininkystės ekspozicija. Tai vienas iš keturių botanikos sodų Paryžiuje ir svarbiausia vienmečių gėlių gėlynų eksponavimo vieta. Šiame parke sukomponuoti gėlynai tais pačiais metais atkartojami visame Paryžiaus mieste, todėl neabejotinai Parc Floral de Paris diktuoja gėlių ir gėlynų madas Prancūzijoje, kurios kiek vėliau pasklinda po kitas Europos šalis. Šiemet, rugsėjo 21 dieną, Parc Floral de Paris vyko jau jubiliejinis 30-tasis tarptautinis jurginų konkursas (Concours International du Dahlia 2018 Parc Floral de Paris). Tam, kad galėtų jame dalyvauti, įšaknydintus jurginų ūglius dr. A. Balsevičius išsiuntė dar pavasarį. Iš viso nusiųstos šešios veislės, kurios per vasarą buvo auginamos ir eksponuojamos lysvėse. iš viso 2018 metų konkurse buvo pristatytos 84 naujos jurginų veislės iš Prancūzijos, Nyderlandų, Latvijos, Rusijos, Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Čekijos, Vokietijos, Belgijos, Kanados. Jurginus vertino didžioji žiuri, kurią sudarė net devynios profesionalių vertintojų grupės ir naujųjų veislių autoriai. Vertinant didžiausias dėmesys skirtas augalų išvaizdai ir atsparumui ligoms bei kenkėjams. Buvo vertinama bendra augalo išvaizda, graižų išvaizda ir išskirtiniai augalo požymiai. Iki konkurso vyko publikos balsavimas ir atskirai vaikų balsavimas, kurių metu lankytojai rinko jiems labiausiai patikusius jurginus. Konkurse eksponuota nauja lietuviška jurginų veislė 'Orija' laimėjo net dviejose kategorijose: ji pelnė Vaikų prizą ir antrąją vietą publikos rinkimuose. Tai kol kas pirmasis toks aukštas lietuviškos gėlių veislės įvertinimas. Kitus apdovanojimus pelnė prancūzų ir latvių gėlių selekcininkai. Dr. A. Balsevičiaus 2014 metais išveista ‘Orija’ – tai 5 grupės dekoratyvinis jurginas, užaugantis iki 70 cm aukščio, žydintis margais violetiniais su baltais pakraščiais 11 cm skersmens žiedynais, tinkamas jurginų grupių gėlynams ir žiedams skinti. Veislė pavadinta Kalvarijos savivaldybėje esančio Orijos ežero vardu, kur prabėgo autoriaus vaikystė. Dėmesys subtilumui ir pritaikomumui Pasak dr. A. Balsevičiaus, ne visos konkursui nusiųstos veislės pateisino lūkesčius: „Nuostabu, kokios įtakos turi klimato pokyčiai: dalis jurginų, kurie Lietuvoje puikiai auga ir suformuoja gražius kerus, Paryžiaus klimate augo visiškai kitaip, o vienas – net nepražydo. Vis dėlto publikos ir ypač vaikų dėmesį pelniusi ‘Orija’ ten klestėte klestėjo, prie jos nuolat buvo pulkai besifotografuojančių ir besigrožinčių. Šiam jurginui net buvo skirtas vaikų piešinių paroda-konkursas“. Kaip parodė šių metų išrinkti geriausieji jurginai, prancūzams, kitaip nei britams ar amerikiečiams, labai svarbus veislės panaudojimas – kaip gėlė bus pritaikoma, ar verta ją dauginti. Didžiausio komisijos dėmesio susilaukė subtilių, švelnių, pastelinių spalvų jurginai – kaip kad Didžiojo prizo nugalėtojas jurginas 'Rose des Sables' (Nova Flore Jardin, Prancūzija), arba Geriausias žemaūgis jurginas 12D75 (Nova Flore Jardin, Prancūzija).

Daugiau
09/28/2018

Lietuvos žurnalistų turas po Prienų kraštą (1)
Rugsėjo 20-oji – garsaus tarpukario keliautojo, žurnalisto ir rašytojo Mato Šalčiaus gimimo diena. Šia proga Prienų rajono savivaldybė suorganizavo ir dovanojo žurnalistams puikią išvyką – pažintį su Prienų kraštu.  Prieniškių iniciatyvą palaikė Lietuvos žurnalistų sąjunga, pakvietusi savo narius į šią kelionę. Kolegų, panorusių arčiau susipažinti su šiuo įdomiu Lietuvos kraštu, atsirado daug. Didelis autobusas vos sutalpino kolegas iš Vilniaus, Kauno, Trakų, Elektrėnų… Ir tai nenuostabu, nes Lietuvos žurnalistų sąjungą su Prienų savivaldybe riša ir bendras projektas – Mato Šalčiaus premija. Mato Šalčiaus premija Žymaus Lietuvos visuomenės veikėjo, rašytojo, žurnalisto, keliautojo ir idealisto, kraštiečio Mato Šalčiaus premijos steigėja dabar tapo Prienų rajono savivaldybė. Premija skiriama žurnalistui už pasaulio pažinimo skatinimą bei brandžius ir išsamius spaudos, radijo, fotografijos, televizijos, interneto žiniasklaidos autorinius darbus kelionių tematika, paskelbtus per kalendorinius metus. Konkursas premijai gauti ir apdovanojimo renginys rengiami kartu su Lietuvos žurnalistų sąjunga. Premija skiriama LŽS, NŽKA nariams, Prienų krašto studentams, studijuojantiems žurnalistiką, arba žurnalistams, kilusiems iš Prienų krašto. Mato Šalčiaus premijų laureatais tapo daug žinomų žurnalistų. Tarp jų ir Ričardas Sartatavičius su Gediminu Pilaičiu - buriuotojų žygio per Atlantą  dalyviai, Gerimantas Statinis, už knygą „Pasiklydęs Amazonijoje. Mato Šalčiaus klajonių beieškant", Justinas Lingys, už dokumentinių filmų ciklą „Kalnai - mano gyvenimas", Arnoldas Čaikovskis už knygą "Buriuotojų svajonių paukštė", Edmundas Ganusauskas, už knygą „Vanduo - tai gyvybė. Vidmanto Urbono žygis pasaulio ežerais", Venantas Butkus, už knygą „Burėse - Baltijos vėjas: buriuotojo užrašai". Dabar šio konkurso tradicijas pradėjo tęsti Prienų savivaldybė. Veiveriai Pirmasis sustojimas pažintinėje edukacinėje kelionėje į Prienų kraštą - Veiveriuose. Lankėmės Veiverių krašto istorijos muziejuje. Žymiausia ekspozicija skirta garsiam legendiniam partizanui J. Lukšai-Daumantui ir jo šeimai. Pasakojama istorija nuveda į skaudžius rezistencijos laikus. Ekspozicijoje taip pat yra nemažai medžiagos ir eksponatų apie J. Lukšos-Daumanto bendražygį partizaną Povilą Pečiulaitį-Lakštingalą. Juozas Lukša-Daumantas gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Juodbūdyje, Marijampolės apskrityje 1951 m., mirė rugsėjo 4 d. Kauno r.  Lietuvos rezistentas. Gyvendamas Vakaruose, parašė knygą – Lietuvos partizanų istoriją – „Partizanai už geležinės uždangos“. Vokietijai okupavus Lietuvą, dalyvavo pogrindinėje veikloje prieš vokiečius. Grįžus sovietams, priklausė pogrindžio Lietuvos išlaisvinimo tarybai, o ją sunaikinus, buvo Lietuvos partizanų sąjūdžio organizacinio skyriaus viršininkas. Dalyvavo Vyriausiosios partizanų vadovybės kūrime. Nuo1947 m. vadovavo Kauno apylinkėse veikusiai partizanų Tauro apygardos Birutės rinktinei. 1951 m. suteiktas partizanų majoro laipsnis. 1951 m. dvigubo agento (Kukausko) išduotas, sušaudytas žuvo Lietuvos miškuose, į pietus nuo Kauno, ties Pabartupio kaimu. Kartu su Juozu Lukša nelygioj kovoj 1951 m. rugsėjo mėn. krito dar keli Užnemunės partizanų vadai, išsilaikę nuo 1945 metų. 1998 m. partizano žūties vietoje ties Pažėrais (Kauno raj.) pastatytas skulptūrinis Vyčio kryžius (skulpt. Juozas Šlivinskas). 2008 m. vasario 13 d. žūties vieta paskelbta kultūros paminklu. Skausmo kalnelis Netoli Veiverių gyvenvietės riboženklio, prie pat plento yra kalnelis su koplytstulpiu, kryžiais, mažais kryželiais ir kukliais kapeliais. Anksčiau čia buvo aukštesnė kalva, per kurią ėjo, baigiantis karui, iškasti apkasai, į kuriuos vertė partizanų kūnus. Čia jų buvo suguldyta gerokai per pusšimtį. Keletas buvo užkasta ir kitoje kelio pusėje. Dabar jų kūnai surasti ir perlaidoti vienoje vietoje. Čia yra atvežtų ir buvusių užkastų kitur. Dabar jau visi atpažinti. Bendrame mediniame paminklėlyje išpjaustytos jų pavardės. Kokie čia „banditai“ buvo užkasti? Tai devyni ūkininkai, dešimt moksleivių, keturi studentai, keturi karininkai (vienas iš jų – Jonas Bulota, lakūnas), keturi darbininkai, mokytojas , vargonininkas, 28 metų kunigas Justinas Lelešius, „Birutės“ rinktinės kapelionas, žuvęs čia pat nuo šio kalnėlio už kilometro esančioje (dabar apleistoje) Daunoro sodybėlės slėptuvėje, iš kurios neseniai buvo išvykęs į Vakarus Lietuvos pogrindžio pasiuntinys Juozas Lukša- Daumantas. Čia guli ir du J. Lukšos broliai studentai – Jurgis ir Stasys (26 ir 21 m. amžiaus). Guli čia tėvas ir sūnus Ogoniai, nušauti besidarbuojantys savo kieme. Berniukas buvo 15 metų moksleivis. Guli čia ir Jonas Liorenta, taip pat išėjęs į mišką iš mokyklos suolo. Nuo šio kalnelio vakarais ir rytais aiškiai matėsi čia pat esančios jo gimtosios sodybos žiburys. Guli čia ir vietinis 18 metų moksleivis Vytautas Vasiliauskas. Loreta Nikolenkienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė

Daugiau
09/28/2018

Įdomiausi katalikų maldos namai Klaipėdos krašte
Klaipėdos kraštas pirmiausiai traukia savo religiniais objektais, kurie vietovę daro unikalia, išskiria iš kitų, todėl pažintį kraštą galima ne tik įkopus į aukščiausią pilkapį ar aplankius etnografinį muziejų, bet ir iš naujo pažvelgus į, atrodo, daug kartų regėtas vietas. Vakarų krantas pristato įdomiausius maldos namus, kurie leis pažinti vakarų krantą iš arčiau. Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Naujoji Salantų bažnyčia tapo tikru pagrindiniu miestelio simboliu. Jos didžiuliai bokštai, iškylantys į 70 metrų aukštį, iš tolo pasitinka ir rodo kelią į Salantus. Bažnyčia neogotikinė, puošniai dekoruota, kryžiaus plano, trijų navų su transeptu ir apside. Virš bažnyčios priekyje į viršų stiebiasi du bokštai su špiliais, o virš transepto kyšo bokštelis. Jos skliautai kryžminiai, interjerą puošia neogotikinio stiliaus suolai, klausyklos ir mediniai altoriai, kuriuos darė vietinis meistras. Didelę vertę turi Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi ant rankų paveikslas, kurį tikintieji XIX amžiuje papuošė iš tauriųjų metalų padarytais gausiais, ornamentais dekoruotais aptaisais. Paveikslas tapytas maždaug XVII amžiuje ir puošė jau pirmosios Salantų bažnyčios altorių. Vakarinėje transepto dalyje esantis Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios paveikslas tapytas XIX amžiuje. Abu šie paveikslai yra paskelbti Lietuvos dailės paminklais. Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Pirmoji Palangos bažnyčia buvo pastatyta Stepono Batoro žmonos Onos Jogailaitės rūpesčiu 1554 ar 1590 m. Čia 1767 m. iškilo nauja medinė bažnyčia. XIX a. pab. Palanga ėmė populiarėti kaip kurortas: statomos naujos vilos, parke - grafo Tiškevičiaus rūmai, todėl kukli medinė bažnyčia nebetenkino augančio kurorto poreikių. 1896 m. prasidėjo Palangos bažnyčios statyba. Iš jūros kėlė akmenis pamatams ir vežė į statybos vietą smėlyje išgrįstu mediniu keliu. Tai tipiška neogotikinė statyba: pastato karkasą iš išorės sutvirtina laiptuoti kontraforsai, centrinę navą - arkbutanų eilės. Interjero gotikinę struktūrą pabrėžia raudonų plytų dekoras, kontrastuojantis su baltu skliautų tinku. Bokšto apatinė dalis mūrinė, užsibaigianti dantytais kuorais, viršutinė primena smailę, pratęsiančią vertikalias pastato linijas. Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčia Šilutėje 1850 m. įrengta laikina katalikų bažnyčia, po ketverių metų pastatyta dabartinė mūrinė Šv. Kryžiaus bažnyčia. Ji turi neogotikos ir neoromanikos bruožų, yra vienabokštė, su išsikišusiu prieangiu. Virš bažnyčios priekinio frontono iškilęs ažūrinis dviejų aukštų bokštelis. Dabartinis stogas uždengtas raudonai dažyta skarda, anksčiau jis buvo olandiškų čerpių. Bažnyčioje yra trys altoriai, papuošti skulptūromis - Šv. Kryžiaus Išaukštinimo (didysis) bei Šv. Jėzaus Širdies ir Šv. Mergelės Marijos (mažieji). Bažnyčioje įrengta gotikinio stiliaus medinė sakykla, kurią puošia keturių evangelistų ir Dekalogo bareljefai. Bažnyčios vargonai nenaudojami, išardyti. Jie turėjo vienuolika registrų, gotikinio stiliaus prospektą. Prie bažnyčios varpinė buvo suprojektuota atskirai, tačiau liko nepastatyta Naujosios architektūros akcentas Nidoje nuo seno nebuvo katalikų bažnyčios. Nidos katalikai, broliškai leidus liuteronams, melsdavosi grąžintoje bažnyčioje ir energingai siekė naujos bažnyčios pastatymo. Dėl dvasinio ir kultūrinio centro statybos į savivaldybės tarybą kreipėsi Pranciškonų ordino vadovai. Ilgokai užtruko vietos, kurioje turėtų stovėti maldos namai, paieškos. 2000 m. Telšių vyskupas Antanas Vaičius pašventino katalikų bažnyčios ir bendruomenės namų pamatus. Oficiali bažnyčios atidarymo ceremonija įvyko 2003 m. Nidiškių architektų Ričardo Krištapavičiaus ir Algimanto Zavišos suprojektuota bažnyčia nendriniu stogu tapo ryškiu naujosios architektūros akcentu. Balta bažnyčios smailė su kryžiumi matoma iš visų Nidos pusių. Daugiau unikalių maldos namų rasite apsilankę Klaipėdos krašto internetinėje svetainėje adresu www.vakarukrantas.lt. Čia nemokamai galėsite atsisiųsti mobiliąją programėlę, kuri puikiai pravers keliaujant po vakarų krantą.

Daugiau
09/21/2018

Dosni įspūdžiais šventė išskirtiniame Lietuvos regione  

Daugiau

„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu