Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

10/05/2018

Žinomam gamtosaugininkui Juozui Stasinui – tik 80!
Viktoro Bergo rekomenduotas Nesunku rašyti apie žmogų, kurį gerai pažįsti, jo darbais ir pasiekimais džiaugiesi. Toks yra Juozas Stasinas, „Lietuvos Aido“, “Tėviškės gamtos” laikraščio skaitytojams žinomas savo brandžiais straipsniais aplinkosaugos temomis. Jis yra nusipelnęs Lietuvos gamtos apsaugos darbuotojas, Aplinkos ministerijos Česlovo Kudabos premijos laureatas. Šiemet J. Stasinas pažymi savo gimimo 80-etį ir 55-erių gamtosauginės bei žurnalistinės veiklos metines. Stasinas gimė 1938 metais gražiame gamtos kampelyje Radvietyje, Kvėdarnos valsčiuje, lankė Okslindžių pradinę mokyklą. Jis nuo vaikystės pajuto gamos grožį. O gamtosaugos problemomis susidomėjo dar studijuodamas Vilniaus universitete žurnalistiką. Dar studentu būdamas jis pradeda dirbti gamtosaugos sistemoje ir liko joje iki šiol. 1967 metais J. Stasias, Viktoro Bergo rekomenduotas,  išrenkamas Lietuvos gamtos apsaugos draugijos pirmininko pavaduotoju. Šiose pareigose jis dirbo ketvirtį amžiaus. Draugija atliko daug gerų praktinių darbų tvarkant ir įrengiant poilsiavietes, organizuojant dvarų parkų, kolektyvinių sodų ir sodybų, gamybinių teritorijų ir gyvenviečių aplinkos apžiūras, konkursus, rengiant seminarus, nacionalinių parkų ir kitų saugomų teritorijų tvarkymo talkas. Nuo seno žurnalistiniai keliai suvesdavo su kolega Juozu. Visada jį sutikdavau ten, kur būdavo sprendžiamos aktualios aplinkosaugos problemos, kur reikėjo profesionalaus vertinimo, aštrios plunksnos. Todėl jis šalies visuomenei jau plačiai žinomas kaip aktyvus gamtosaugininkas ir žurnalistas, tęsiantis Juozo Tumo-Vaižganto, Tado Ivanausko, Viktoro Bergo ir Česlovo Kudabos aplinkosauginės veiklos tradicijas. 55-eri metai aplinkosaugai Jubiliatas net 55 metus paskyrė šalies visuomeninės aplinkosaugos veiklai ir ekologiniam švietimui.  Dar studentu būdamas jis atėjo į gamtosaugą. Artėjant jubiliejui pabandžiau suskaičiuoti aplinkosaugines akcijas, kurias iniciavo ir dažniausiai vykdė J. Stasinas. Pradėjau lenkti pirštus: už švarų Nemuną, rūpestis priemiesčių miškams, senųjų parkų tvarkymas, ąžuolynų sodinimas, poilsiaviečių rengimo, naujametinių puokščių kompozicijų konkursai... Visko neišvardysi. Be to, jo žurnalistinei plunksnai priklauso apie 250 straipsnių gamtosaugos tematika. J. Stasinas yra įvairios apimties leidinių ekologine tematika sudarytojas, atsakingas redaktorius, autorius ar bendraautorius. Ir nuo pirmųjų leidinių: „Gamta ir žmogus“ (1972), „Žemė - brangiausias turtas“ (1974) iki paskutiniųjų: „Lietuvos aplinkosaugos raida“ (2002), „Gamtos riterio lobiai“ (2007), „Gamtojautos ir gamtamokslinio darbo pradų ugdymas mokykloje“ (2007) J.Stasino dėka leitmotyvu skamba meilė Lietuvos gamtai, jos apsaugos svarba. „Tėviškės gamtos“ leidėjas Nuo 1988 metų Juozas Stasinas pradėjo leisti specialų aplinkosaugai skirtą laikraštį „Tėviškės gamta“. Jis buvo šio laikraščio steigėjas, leidėjas ir vyriausiasis redaktorius. Laikraštį leidžiant jam talkino žmona Gražina, sūnus Julius. Laikraštis buvo populiarus tarp gamtą suprantančių ir mylinčių žmonių.   Dar aktyviau - atkūrus Nepriklausomybę Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę J. Stasinas dar aktyviau dirba gamtosaugos, kultūros vertybių atkūrimo ir apsaugos, etnokultūros puoselėjimo srityse. Jis aktyviai dalyvavo ir Lietuvos valdovų rūmų atkūrimo procese. Už šią veiklą jam suteiktas Valdovų rūmų statytojo vardas ir įteikta JAV lietuvio Juozo Kazicko premija. Jis yra daug nuveikęs būdamas Vilniaus miesto savivaldybės Gamtos apsaugos komisijos, draugijos „Žalioji Vilnija“ nariu, Lietuvos žuvininkų sąjungos veikloje. Seimo subalansuotos plėtros ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos komisijoje J. Stasinas vykdė Ekspertų tarybos nario pareigas. 1995 metais J. Stasino iniciatyva atkuriama Lietuvai pagražinti draugija. Jis surado ir laikraštyje „Tėviškės gamta“ paskelbė archyvinę medžiagą apie Vaižganto 1921 metais įkurtą ir 1940 metais uždraustą Lietuvai pagražinti draugiją. Arkikatedroje pas monsinjorą Kazimierą Vasiliauską sukvietęs sostinės inteligentų iniciatyvinės grupės narius, J. Stasinas pristatė Lietuvai pagražinti draugijos istorinę medžiagą ir iškėlė šios draugijos atkūrimo idėją. 1995 metų birželio 25 d. ši draugija buvo atkurta ir šiandien plečia savo veiklą. J. Stasinas daug dirbo ir Gamtos bičiulių asociacijoje. Jam buvo patikėtos Valdybos pirmininko pareigos. Stasino veikla aplinkosaugoje yra peržengusi ir šalies sienas. 1972 m. Bolonijoje (Italija) tarptautinėje konferencijoje aplinkosaugos klausimais jo skaitytą pranešimą „Gamtosauga Lietuvoje“ gerai vertino šalies ir užsienio spauda, mokslinė visuomenė. 1979 metais jis dalyvavo pirmojoje visasąjunginėje konferencijoje aplinkos apsaugos švietimo klausimais Minske (Baltarusija),1994 metais - Jungtinių Tautų JUNESKO organizacijos Tbilisyje (Gruzija) surengtoje pasaulinėje konferencijoje ekologinio švietimo klausimais. Ąžuolas popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui įamžinti 1993 metų rugsėjį Lietuvoje lankėsi popiežius Jonas Paulius Antrasis. Rugsėjo 28 d. J. Stasinas su grupe vilniečių, dalyvaujant akademikams Alfonsui Merkiui ir Zigmui Zinkevičiui, prie Katedros pasodino ąžuoliuką popiežiaus vizitui įamžinti. Medelį pašventino monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Šis ąžuoliukas sėkmingai auga, tapdamas gražiu ąžuolu. Ąžuolų giraitės pasodinimu J. Stasinas pagerbė ir savo gamtosaugos mokytoją Viktorą Bergą. Daugiau kaip prieš dvidešimt metų ąžuolų giraitė, pasodinta Rečionyse (Ukmergės r.), Viktoro Bergo tėviškėje, šiandien ošia plačiu vainiku, o čia pastatytas stogastulpis su įrašu „Viktoro Bergo ąžuolų giraitė“ primena kraštiečiams ir praeiviams buvusį didį gamtosaugininką, žmogų visa širdimi mylėjusį savo Tėvynę. Ąžuolus J. Stasinas labai gerbia,  buvo vienas iš „Ąžuolyno“ bendrijos įkūrimo iniciatorių. Jis 1992 metais šios draugijos suvažiavime išrenkamas į Tarybos sudėtį. „Ąžuolyno“ bendrijos tikslas - suburti žmones, tausojančius ir gausinančius gamtiškąjį baltiškosios pasaulėžiūros simbolį - ąžuolą, atgaivinti ir puoselėti su juo susijusias kultūros tradicijas bei liaudies papročius, įprasminti jo reikšmę nūdienio gyvenime. Šioje draugijoje jis iškelia idėją leisti specialų leidinį „Ąžuolas“ ir imasi leidėjo bei redaktoriaus darbo. Gyvenimas J. Stasiną išmokė kovingumo, atkakliai siekti užsibrėžto tikslo. Tai ypač svarbu aplinkosaugoje, kai ji dabar neretai vardan gamybos, ekonomikos, pelno ar noro užgrobti gražiausius gamtos kampelius laikoma podukros vietoje.

Daugiau
10/05/2018

Lietuvos žurnalistų turas po Prienų kraštą (2)
Garsusis Šilavoto „Davatkynas“ Šilavoto „Davatkynas“ įsikūręs gražiame Trakelio šlaite. Jo įkūrėja M. Dabrišiūtė čia apsigyveno apie 1895 m. Vėliau kūrėsi, statėsi namukus kitos maldininkės. Vienu tarpu Litaniją giedoti susirinkdavo net 14 Davatkyno gyventojų. Tuomet čia  stovėjo jau 7 maži namukai. Davatkėlės į savo mažus kambarėlius kviesdavosi pagyventi savo giminaites, pažįstamas, priimdavo nakvynei. Kiekvienas namelis anksčiau buvo aptvertas tvora, sklypeliuose augino daržoves, gėles. Seniausi gyventojai pasakoja, kad čia buvo mokoma rašto - galbūt buvusi daraktorių mokykla, o gal buvo mokoma I-ojo Pasaulinio karo metais, kai oficiali mokykla neveikė. Per 100 metų neformaliame vienuolyne gyveno 14 moterų, vadinamų „davatkėlėmis“. Jos netekėjo, gyveno labai kukliai, darė gerus darbus, globojo ligonius, padėjo Bažnyčiai. Ypatingą jų gerumą juto ligoniai, nes kiekviena turėjo savo globojamą ligonį. Joms rūpėjo gyvenimo nuskriaustieji. Davatkėlės kasdien dalyvaudavo Šv. Mišiose, ruošė vaikus Pirmajai Komunijai, padėdavo kunigams, rūpinosi bažnyčia. Sovietmečiu viena jų už šią veiklą buvo teista. Pokario metais jų namuose nuo trėmimų slėpėsi kaimynai. Daugelį metų iš šios vietos sklido gerumas ir šiluma. Šilavotiškius ir davatkėles jungė davatkėlių skulptūrų takelis. Juo kiekvieną dieną pamaldžios moterys iš Davatkyno keliaudavo į bažnyčią. Dabar tai simbolis krikščionių tikėjimo, kelio į Dievo namus simbolis.  Nuo 2007 m. „Davatkynas“ – Prienų krašto muziejaus padalinys. Čia vyksta menininkų plenerai, „Poezijos pavasario“ ir kiti kultūriniai renginiai. Šeimininkė žurnalistams padengė balta staltiese stalą, gėrėme kvapnią įvairių čia pat rinktų žolelių arbatą, vaišinomės naminiu sūriu, storai užsitepdami slyvų uogiene ir medumi.   Mato Šalčiaus tėviškėje Tarpukario keliautojas, žurnalistas ir rašytojas Matas Šalčius (1890-1940) kilęs iš senos Šalčių giminės, kuri minima jau nuo XVIII a. Jo tėvai Pranė ir Juozas Šalčiai augino septynis sūnus ir dvi dukteris, Matas buvo ketvirtas vaikas šeimoje.  Čiudiškių k., Išlaužo sen., Prienų r.sav. tebestovi giminaičių prižiūrimas Mato Šalčiaus gimtasis namas, jo garbei1986 m. pastatytas medinis stogastulpis, vaizduojantis keliautoją su gaubliu rankoje (skulptorius tautodailininkas Leonas Juozonis iš Rokiškio). Dar besimokydamas užsiėmė žurnalistine veikla, rašė straipsnius į laikraščius. Baigęs „Saulės“ mokytojų kursus, dirbo mokytoju Žemaitijoje. Dėl viešų pasisakymų prieš carinę valdžią Visos Rusijos mokytojų suvažiavime Kauno gubernatoriaus įsakymu 1914 m. buvo ištremtas iš Lietuvos. Jis išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten aktyviai įsijungė į lietuvių išeivijos visuomeninį-kultūrinį gyvenimą: skaitė paskaitas Tėvynės mylėtojų draugijos, Susivienijimo lietuvių Amerikoje kuopose, tęsė pedagoginį darbą, bendradarbiavo JAV lietuvių išeivių spaudoje, daug energijos ir jėgų atidavė organizuodamas „Lietuvių dieną“ ir rinkdamas lėšas nukentėjusiems nuo karo šelpti. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, 1919 m. sugrįžęs į ją M. Šalčius tapo ELTOS direktoriumi. Dirbo Lietuvos kariuomenės propagandos skyriuje, mokytojavo. Tais pačiais metais įsteigė Šaulių sąjungą, buvo pirmasis žurnalo „Trimitas“ redaktorius. Daug keliavo po Vakarų Europą. Aktyviai propagavo turizmą. 1929 m. įsteigta Turizmo sąjunga, kurios valdybos sekretoriumi išrinktas M. Šalčius. Reikšmingas jo biografijos faktas – 1929 m. pradėta kelionė aplink pasaulį Indijos link kartu su bendraminčiu Antanu Poška. Jos metu M. Šalčius kruopščiai fiksavo kelionės akimirkas, kurios virto kelionių apybraižomis, straipsniais Lietuvos spaudoje. 1933 m. sugrįžęs į Lietuvą M. Šalčius parengė savo kelionių rankraščius spaudai. Kelionių knyga „Svečiuose pas 40 tautų“ sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo, o 1936 m. „Spaudos fondas“ už šią knygą paskyrė 1000 litų literatūrinę premiją. Prasminga, jog mūsų kelionėje dalyvavo ir du M.Šalčio premijos laureatai – Kristina Stalnionytė ir Edmundas Ganusauskas. Fotografas Marius Baranauskas Keliaujant po svetingą ir gražų Prienų kraštą, norėjosi daugiau sužinoti ir apie garsų foto menininką, žurnalistą Marių Baranauską, kilusį iš Prienų krašto, gimtinei paskyrusį daug kūrybinio dėmesio. Marius Baranauskas gimė 1931 m. liepos 24 d. Prienuose. Mokėsi Prienuose, Išlauže, Vilniuje, 1959–1965 m. Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. 1957–1986 metais su pertrauka dirbo Eltoje fotokorespondentu. 1970–1976 m. ir 1986–1995 m. buvo spaudos agentūros APN, vėliau – „Novosti“ Lietuvos skyriaus foto žurnalistas. Per daugelį žurnalistinio darbo metų agentūrose ELTA ir APN aplankė beveik visus Lietuvos kampelius, pabuvojo 44 pasaulio šalyse. Nuo 1959 m. dalyvavo  net 432 respublikinėse ir tarptautinėse fotografijos parodose, įvairiuose konkursuose. Turėjo daug apdovanojimų – apie 200 medalių, diplomų, specialių prizų. Aukso medaliais apdovanotas Vokietijoje, Lenkijoje, Estijoje. Surengė 34 autorines foto parodas įvairia tematika Lietuvoje ir užsienyje – Bulgarijoje, Danijoje, Kuboje, Lenkijoje, Vokietijoje, Azerbaidžane, Rusijoje, Latvijoje. Išleido nemažai fotografijos albumų: „Naujasis Vilnius“ (su L. Ruiku, 1972 m.), „Dainavos kraštas“ (1979 m.), „Vaikų pasaulis“ (1982 m.), „Mūsų šeima“ (1986 m.), „Lietuvos žvejai“ (1988 m.). „Marių Baranauską gerai pažinojau. Jis buvo ne tik aukšto meninio lygio fotografas, bet ir geras bičiulis, draugiškas kolega, pasiruošęs visiems padėti. Prisimenu, kai dar prieš mirtį jis kruopščiai ruošė savo darbus Prienų kraštotyros muziejui. Džiaugėsi, kad gimtinės muziejininkai jo nepamiršo, paprašė atsiųsti darbus, kitą medžiagą“, – sakė kartu su žurnalistų desantu važiavęs žurnalistas ir rašytojas Vytautas Žeimantas. 1978 m. jam buvo suteiktas Tarptautinės fotografijos meno federacijos menininko vardas (FIAP). 1992 m. buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu už publikacijas ir parodas, skirtas 1991 m. sausio įvykiams Vilniuje ir Atgimimo sąjūdžiui. 1994 m. buvo suteiktas Tarptautinės fotografijos meno federacijos nusipelniusio menininko vardas (EFIAP).1996 m., deja, jau po mirties, Lietuvos žurnalistų sąjunga kolegai Mariui suteikė garbingiausią žurnalistinį apdovanojimą – Vinco Kudirkos premiją. Anapilin jis išėjo 1995 m. lapkričio 28 dieną. Loreta Nikolenkienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė

Daugiau
10/05/2018

Paryžiuje – pripažinimas lietuviškai jurginų veislei
„Galima drąsiai sakyti, kad Parc Floral de Paris organizuojamas tarptautinis jurginų veislių konkursas yra vienas reikšmingiausių Europoje: kasmet čia dalyvauja svarbiausi selekcininkai iš Europos ir Amerikos, o išrinktos veislės netrunka išpopuliarėti visame pasaulyje, – įspūdžiais dalijasi ką tik iš Paryžiaus grįžęs ir net du prizus šiame konkurse su savo išveistu jurginu laimėjęs Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo Kolekcijų skyriaus vadovas dr. Arūnas Balsevičius. Parc Floral de Paris konkursą laimėjusioms veislėms atsiveria komercinės rinkos, jie pasklinda po Europą, Ameriką, ilgam išlikdami profesionaliose ir gėlių mylėtojų kolekcijose – taigi, tokiu būdu užtikrinamas veislių išlikimas. „Jau kitąmet šiųmečiai jurginų konkurso laimėtojai pateks į Paryžiaus gėlynus, o šalia jų puikuosis auksinė etiketė su veislės pavadinimu ir nurodyta kilmės šalimi, taigi, tai yra ir puikiausias Lietuvos viešinimas bei reklama mūsų mažai, gėlių selekcininkų pasaulyje dar menkai žinomai šaliai,“ – džiaugiasi dr. A Balsevičius, kurio išveistas jurginas ‘Orija’ pelnė Vaikų prizą ir antrąją vietą publikos jurgino nominacijoje. Paryžiaus ir visos Europos gėlynų madų diktatoriai Bois de Vincennes regione, 12-ojoje Paryžiaus teritorijoje, įsikūręs Parc Floral de Paris yra viešas parkas ir botanikos sodas, gimęs 1969 metais kaip tarptautinė dekoratyvinės sodininkystės ekspozicija. Tai vienas iš keturių botanikos sodų Paryžiuje ir svarbiausia vienmečių gėlių gėlynų eksponavimo vieta. Šiame parke sukomponuoti gėlynai tais pačiais metais atkartojami visame Paryžiaus mieste, todėl neabejotinai Parc Floral de Paris diktuoja gėlių ir gėlynų madas Prancūzijoje, kurios kiek vėliau pasklinda po kitas Europos šalis. Šiemet, rugsėjo 21 dieną, Parc Floral de Paris vyko jau jubiliejinis 30-tasis tarptautinis jurginų konkursas (Concours International du Dahlia 2018 Parc Floral de Paris). Tam, kad galėtų jame dalyvauti, įšaknydintus jurginų ūglius dr. A. Balsevičius išsiuntė dar pavasarį. Iš viso nusiųstos šešios veislės, kurios per vasarą buvo auginamos ir eksponuojamos lysvėse. iš viso 2018 metų konkurse buvo pristatytos 84 naujos jurginų veislės iš Prancūzijos, Nyderlandų, Latvijos, Rusijos, Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Čekijos, Vokietijos, Belgijos, Kanados. Jurginus vertino didžioji žiuri, kurią sudarė net devynios profesionalių vertintojų grupės ir naujųjų veislių autoriai. Vertinant didžiausias dėmesys skirtas augalų išvaizdai ir atsparumui ligoms bei kenkėjams. Buvo vertinama bendra augalo išvaizda, graižų išvaizda ir išskirtiniai augalo požymiai. Iki konkurso vyko publikos balsavimas ir atskirai vaikų balsavimas, kurių metu lankytojai rinko jiems labiausiai patikusius jurginus. Konkurse eksponuota nauja lietuviška jurginų veislė 'Orija' laimėjo net dviejose kategorijose: ji pelnė Vaikų prizą ir antrąją vietą publikos rinkimuose. Tai kol kas pirmasis toks aukštas lietuviškos gėlių veislės įvertinimas. Kitus apdovanojimus pelnė prancūzų ir latvių gėlių selekcininkai. Dr. A. Balsevičiaus 2014 metais išveista ‘Orija’ – tai 5 grupės dekoratyvinis jurginas, užaugantis iki 70 cm aukščio, žydintis margais violetiniais su baltais pakraščiais 11 cm skersmens žiedynais, tinkamas jurginų grupių gėlynams ir žiedams skinti. Veislė pavadinta Kalvarijos savivaldybėje esančio Orijos ežero vardu, kur prabėgo autoriaus vaikystė. Dėmesys subtilumui ir pritaikomumui Pasak dr. A. Balsevičiaus, ne visos konkursui nusiųstos veislės pateisino lūkesčius: „Nuostabu, kokios įtakos turi klimato pokyčiai: dalis jurginų, kurie Lietuvoje puikiai auga ir suformuoja gražius kerus, Paryžiaus klimate augo visiškai kitaip, o vienas – net nepražydo. Vis dėlto publikos ir ypač vaikų dėmesį pelniusi ‘Orija’ ten klestėte klestėjo, prie jos nuolat buvo pulkai besifotografuojančių ir besigrožinčių. Šiam jurginui net buvo skirtas vaikų piešinių paroda-konkursas“. Kaip parodė šių metų išrinkti geriausieji jurginai, prancūzams, kitaip nei britams ar amerikiečiams, labai svarbus veislės panaudojimas – kaip gėlė bus pritaikoma, ar verta ją dauginti. Didžiausio komisijos dėmesio susilaukė subtilių, švelnių, pastelinių spalvų jurginai – kaip kad Didžiojo prizo nugalėtojas jurginas 'Rose des Sables' (Nova Flore Jardin, Prancūzija), arba Geriausias žemaūgis jurginas 12D75 (Nova Flore Jardin, Prancūzija).

Daugiau
09/28/2018

Lietuvos žurnalistų turas po Prienų kraštą (1)
Rugsėjo 20-oji – garsaus tarpukario keliautojo, žurnalisto ir rašytojo Mato Šalčiaus gimimo diena. Šia proga Prienų rajono savivaldybė suorganizavo ir dovanojo žurnalistams puikią išvyką – pažintį su Prienų kraštu.  Prieniškių iniciatyvą palaikė Lietuvos žurnalistų sąjunga, pakvietusi savo narius į šią kelionę. Kolegų, panorusių arčiau susipažinti su šiuo įdomiu Lietuvos kraštu, atsirado daug. Didelis autobusas vos sutalpino kolegas iš Vilniaus, Kauno, Trakų, Elektrėnų… Ir tai nenuostabu, nes Lietuvos žurnalistų sąjungą su Prienų savivaldybe riša ir bendras projektas – Mato Šalčiaus premija. Mato Šalčiaus premija Žymaus Lietuvos visuomenės veikėjo, rašytojo, žurnalisto, keliautojo ir idealisto, kraštiečio Mato Šalčiaus premijos steigėja dabar tapo Prienų rajono savivaldybė. Premija skiriama žurnalistui už pasaulio pažinimo skatinimą bei brandžius ir išsamius spaudos, radijo, fotografijos, televizijos, interneto žiniasklaidos autorinius darbus kelionių tematika, paskelbtus per kalendorinius metus. Konkursas premijai gauti ir apdovanojimo renginys rengiami kartu su Lietuvos žurnalistų sąjunga. Premija skiriama LŽS, NŽKA nariams, Prienų krašto studentams, studijuojantiems žurnalistiką, arba žurnalistams, kilusiems iš Prienų krašto. Mato Šalčiaus premijų laureatais tapo daug žinomų žurnalistų. Tarp jų ir Ričardas Sartatavičius su Gediminu Pilaičiu - buriuotojų žygio per Atlantą  dalyviai, Gerimantas Statinis, už knygą „Pasiklydęs Amazonijoje. Mato Šalčiaus klajonių beieškant", Justinas Lingys, už dokumentinių filmų ciklą „Kalnai - mano gyvenimas", Arnoldas Čaikovskis už knygą "Buriuotojų svajonių paukštė", Edmundas Ganusauskas, už knygą „Vanduo - tai gyvybė. Vidmanto Urbono žygis pasaulio ežerais", Venantas Butkus, už knygą „Burėse - Baltijos vėjas: buriuotojo užrašai". Dabar šio konkurso tradicijas pradėjo tęsti Prienų savivaldybė. Veiveriai Pirmasis sustojimas pažintinėje edukacinėje kelionėje į Prienų kraštą - Veiveriuose. Lankėmės Veiverių krašto istorijos muziejuje. Žymiausia ekspozicija skirta garsiam legendiniam partizanui J. Lukšai-Daumantui ir jo šeimai. Pasakojama istorija nuveda į skaudžius rezistencijos laikus. Ekspozicijoje taip pat yra nemažai medžiagos ir eksponatų apie J. Lukšos-Daumanto bendražygį partizaną Povilą Pečiulaitį-Lakštingalą. Juozas Lukša-Daumantas gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Juodbūdyje, Marijampolės apskrityje 1951 m., mirė rugsėjo 4 d. Kauno r.  Lietuvos rezistentas. Gyvendamas Vakaruose, parašė knygą – Lietuvos partizanų istoriją – „Partizanai už geležinės uždangos“. Vokietijai okupavus Lietuvą, dalyvavo pogrindinėje veikloje prieš vokiečius. Grįžus sovietams, priklausė pogrindžio Lietuvos išlaisvinimo tarybai, o ją sunaikinus, buvo Lietuvos partizanų sąjūdžio organizacinio skyriaus viršininkas. Dalyvavo Vyriausiosios partizanų vadovybės kūrime. Nuo1947 m. vadovavo Kauno apylinkėse veikusiai partizanų Tauro apygardos Birutės rinktinei. 1951 m. suteiktas partizanų majoro laipsnis. 1951 m. dvigubo agento (Kukausko) išduotas, sušaudytas žuvo Lietuvos miškuose, į pietus nuo Kauno, ties Pabartupio kaimu. Kartu su Juozu Lukša nelygioj kovoj 1951 m. rugsėjo mėn. krito dar keli Užnemunės partizanų vadai, išsilaikę nuo 1945 metų. 1998 m. partizano žūties vietoje ties Pažėrais (Kauno raj.) pastatytas skulptūrinis Vyčio kryžius (skulpt. Juozas Šlivinskas). 2008 m. vasario 13 d. žūties vieta paskelbta kultūros paminklu. Skausmo kalnelis Netoli Veiverių gyvenvietės riboženklio, prie pat plento yra kalnelis su koplytstulpiu, kryžiais, mažais kryželiais ir kukliais kapeliais. Anksčiau čia buvo aukštesnė kalva, per kurią ėjo, baigiantis karui, iškasti apkasai, į kuriuos vertė partizanų kūnus. Čia jų buvo suguldyta gerokai per pusšimtį. Keletas buvo užkasta ir kitoje kelio pusėje. Dabar jų kūnai surasti ir perlaidoti vienoje vietoje. Čia yra atvežtų ir buvusių užkastų kitur. Dabar jau visi atpažinti. Bendrame mediniame paminklėlyje išpjaustytos jų pavardės. Kokie čia „banditai“ buvo užkasti? Tai devyni ūkininkai, dešimt moksleivių, keturi studentai, keturi karininkai (vienas iš jų – Jonas Bulota, lakūnas), keturi darbininkai, mokytojas , vargonininkas, 28 metų kunigas Justinas Lelešius, „Birutės“ rinktinės kapelionas, žuvęs čia pat nuo šio kalnėlio už kilometro esančioje (dabar apleistoje) Daunoro sodybėlės slėptuvėje, iš kurios neseniai buvo išvykęs į Vakarus Lietuvos pogrindžio pasiuntinys Juozas Lukša- Daumantas. Čia guli ir du J. Lukšos broliai studentai – Jurgis ir Stasys (26 ir 21 m. amžiaus). Guli čia tėvas ir sūnus Ogoniai, nušauti besidarbuojantys savo kieme. Berniukas buvo 15 metų moksleivis. Guli čia ir Jonas Liorenta, taip pat išėjęs į mišką iš mokyklos suolo. Nuo šio kalnelio vakarais ir rytais aiškiai matėsi čia pat esančios jo gimtosios sodybos žiburys. Guli čia ir vietinis 18 metų moksleivis Vytautas Vasiliauskas. Loreta Nikolenkienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė

Daugiau
09/28/2018

Įdomiausi katalikų maldos namai Klaipėdos krašte
Klaipėdos kraštas pirmiausiai traukia savo religiniais objektais, kurie vietovę daro unikalia, išskiria iš kitų, todėl pažintį kraštą galima ne tik įkopus į aukščiausią pilkapį ar aplankius etnografinį muziejų, bet ir iš naujo pažvelgus į, atrodo, daug kartų regėtas vietas. Vakarų krantas pristato įdomiausius maldos namus, kurie leis pažinti vakarų krantą iš arčiau. Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Naujoji Salantų bažnyčia tapo tikru pagrindiniu miestelio simboliu. Jos didžiuliai bokštai, iškylantys į 70 metrų aukštį, iš tolo pasitinka ir rodo kelią į Salantus. Bažnyčia neogotikinė, puošniai dekoruota, kryžiaus plano, trijų navų su transeptu ir apside. Virš bažnyčios priekyje į viršų stiebiasi du bokštai su špiliais, o virš transepto kyšo bokštelis. Jos skliautai kryžminiai, interjerą puošia neogotikinio stiliaus suolai, klausyklos ir mediniai altoriai, kuriuos darė vietinis meistras. Didelę vertę turi Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi ant rankų paveikslas, kurį tikintieji XIX amžiuje papuošė iš tauriųjų metalų padarytais gausiais, ornamentais dekoruotais aptaisais. Paveikslas tapytas maždaug XVII amžiuje ir puošė jau pirmosios Salantų bažnyčios altorių. Vakarinėje transepto dalyje esantis Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios paveikslas tapytas XIX amžiuje. Abu šie paveikslai yra paskelbti Lietuvos dailės paminklais. Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Pirmoji Palangos bažnyčia buvo pastatyta Stepono Batoro žmonos Onos Jogailaitės rūpesčiu 1554 ar 1590 m. Čia 1767 m. iškilo nauja medinė bažnyčia. XIX a. pab. Palanga ėmė populiarėti kaip kurortas: statomos naujos vilos, parke - grafo Tiškevičiaus rūmai, todėl kukli medinė bažnyčia nebetenkino augančio kurorto poreikių. 1896 m. prasidėjo Palangos bažnyčios statyba. Iš jūros kėlė akmenis pamatams ir vežė į statybos vietą smėlyje išgrįstu mediniu keliu. Tai tipiška neogotikinė statyba: pastato karkasą iš išorės sutvirtina laiptuoti kontraforsai, centrinę navą - arkbutanų eilės. Interjero gotikinę struktūrą pabrėžia raudonų plytų dekoras, kontrastuojantis su baltu skliautų tinku. Bokšto apatinė dalis mūrinė, užsibaigianti dantytais kuorais, viršutinė primena smailę, pratęsiančią vertikalias pastato linijas. Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčia Šilutėje 1850 m. įrengta laikina katalikų bažnyčia, po ketverių metų pastatyta dabartinė mūrinė Šv. Kryžiaus bažnyčia. Ji turi neogotikos ir neoromanikos bruožų, yra vienabokštė, su išsikišusiu prieangiu. Virš bažnyčios priekinio frontono iškilęs ažūrinis dviejų aukštų bokštelis. Dabartinis stogas uždengtas raudonai dažyta skarda, anksčiau jis buvo olandiškų čerpių. Bažnyčioje yra trys altoriai, papuošti skulptūromis - Šv. Kryžiaus Išaukštinimo (didysis) bei Šv. Jėzaus Širdies ir Šv. Mergelės Marijos (mažieji). Bažnyčioje įrengta gotikinio stiliaus medinė sakykla, kurią puošia keturių evangelistų ir Dekalogo bareljefai. Bažnyčios vargonai nenaudojami, išardyti. Jie turėjo vienuolika registrų, gotikinio stiliaus prospektą. Prie bažnyčios varpinė buvo suprojektuota atskirai, tačiau liko nepastatyta Naujosios architektūros akcentas Nidoje nuo seno nebuvo katalikų bažnyčios. Nidos katalikai, broliškai leidus liuteronams, melsdavosi grąžintoje bažnyčioje ir energingai siekė naujos bažnyčios pastatymo. Dėl dvasinio ir kultūrinio centro statybos į savivaldybės tarybą kreipėsi Pranciškonų ordino vadovai. Ilgokai užtruko vietos, kurioje turėtų stovėti maldos namai, paieškos. 2000 m. Telšių vyskupas Antanas Vaičius pašventino katalikų bažnyčios ir bendruomenės namų pamatus. Oficiali bažnyčios atidarymo ceremonija įvyko 2003 m. Nidiškių architektų Ričardo Krištapavičiaus ir Algimanto Zavišos suprojektuota bažnyčia nendriniu stogu tapo ryškiu naujosios architektūros akcentu. Balta bažnyčios smailė su kryžiumi matoma iš visų Nidos pusių. Daugiau unikalių maldos namų rasite apsilankę Klaipėdos krašto internetinėje svetainėje adresu www.vakarukrantas.lt. Čia nemokamai galėsite atsisiųsti mobiliąją programėlę, kuri puikiai pravers keliaujant po vakarų krantą.

Daugiau
09/21/2018

Dosni įspūdžiais šventė išskirtiniame Lietuvos regione  

Daugiau
09/05/2018

Prezidentė pasveikino kompozitorių T. Makačiną garbingo jubiliejaus proga
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė rugsėjo 5 d. pasveikino kompozitorių, pedagogą, žinomų dainų autorių Teisutį Makačiną 80-ojo gimtadienio proga. Pasak šalies vadovės, ištisus dešimtmečius klausytojus lydėjo T. Makačino kuriama muzika, melodijos dainoms ir kino filmams. Kompozitorius sukūrė unikalią lietuviškos muzikos legendą ir įrodė, kad gera muzika nesensta, nepraranda aktualumo ir paveikumo. Kompozitoriaus akademinės elektroninės muzikos albumą vertina ir jaunoji karta. Sveikindama garbingo jubiliejaus proga Prezidentė T. Makačinui palinkėjo kūrybingumo, sveikatos ir sėkmės. Valstybės atkūrimo 100-mečio proga kompozitoriui įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.

Daugiau
08/31/2018

Panevėžys su S. Eidrigevičiaus menų centru – ir tarptautinėje žiniasklaidoje
Stasio Eidrigevičiaus menų centro (SEMC) projektavimo konkursas ir jį laimėjęs projektas sulaukė nemažo tarptautinės ir šalies žiniasklaidos dėmesio. Lietuvos kultūros veikėjai sveikina Panevėžį už progresyvaus, kokybiško konkurso organizavimą ir šiuolaikiškus, nuosaikius laimėjusio projekto sprendinius. Konkursą laimėjusios MB „Syrusas“ - „IMPLMNT architects“ komandos darbas vadinamas architektūriškai drąsiu ir ryžtingu, kuriame subtiliai atskleidžiamos S. Eidrigevičiaus kūrybai būdingos detalės. Neliekančiu nepastebėtu ir nepaliekančiu abejingų, tačiau nuosaikiu ir vientisu, kur pasiūlytas architektūros ir detalių lakoniškumas leidžia suvaldyti itin chaotišką teritorijos charakterį. Apie konkurso sėkmę publikuota architektūros leidiniuose „Statyba ir architektūra“, „Archiforma“, portale „Statybų pilotas” bei kt. Be šalies žiniasklaidos, konkursu susidomėjo tarptautiniai, pasaulio architektų bendruomenės įvertinimą bei pripažinimą turintys leidiniai, tokie kaip „Archdaily“ ir „Bouwelt“. „Lietuvos miestas Panevėžys turės naują kultūros centrą, kurio dizainą sukūrė IMPLMNT architektai. Dizainas įkvėptas S. Eidrigevičiaus kūrybos. Pasiūlyta idėja laimėjo konkursą dėl savo funkcionalumo, atskleistos aplinkos, geros architektūros, socialinės ekonominės vertės, kurią suteiks miestui“, - Panevėžio projektą pristato „Archdaily“. Vokiečių architektūros ir kultūros žurnalas apie nugalėjusį projektą rašo: „IMPLMNT balta juosta pereina išilgai aikštę tarp miesto ir upės slėnio. Keista, kad projektas buvo giriamas už kuklumą. Žodis „paprastumas“ čia tiktų labiau ir dėl santūraus pastato tūrio, ir dėl permatomo cokolinio aukšto – taip laimi viešoji erdvė... Kaip juosta tarp kitų juostų jis įsipina į posocialistinį miestą ir žymi naują jo raidos etapą“. Dėmesys konkurso rezultatams ir miestui Architektūros kritikas Andrius Ropolas viename populiariausių šalies naujienų portalų www.15.min.lt išanalizavo konkursui pateiktus darbus ir pabrėžė: „Svarbu suprasti, kad naujasis menų centras ne tik taikliai atspindi pasaulines tendencijas bandydamas atnaujinti apkerpėjusią muziejų paskirtį. Pasaulinio lygio menininko Stasio Eidrigevičiaus menų centro įkūrimas Panevėžyje yra svarbus žingsnis stiprinant visą regioną. Panašūs procesai vyksta ne tik Lietuvoje – Prancūzijoje ir Danijoje valstybė jau daugelį metų investuoja į kultūrinius traukos taškus regionuose“. Itin gerai būsimo SEMC nuosaikią, šiuolaikišką architektūrą vertina ir žinomi Lietuvos kultūros atstovai akcentuodami, kad duris atvers didžiulio masto ir reikšmės menų centras, kuris leis atgimti žmonių pamėgtai istorinei miesto vietai. Kokybiškas konkursas leido sparčiai kibti į darbus Panevėžio miesto savivaldybė atliko didelį darbą, prieš pasiryždama skelbti konkursą. Buvo organizuotos architektūrinės dirbtuvės, parengtos galimybių studijos. Pačiam konkursui pateikta 19 darbų. Juos vertino Lietuvos bei užsienio architektų komisija, pats menininkas S. Eidrigevičius. Tarptautinį konkursą laimėjusi MB „Syrusas“ IMPLMNT komanda jau pasirašė projektavimo sutartį. Pradėti projektavimo darbai, investicinis projektas. Savivaldybės tikslas – kad SEMC kuo greičiau papuoštų Panevėžio kultūros įstaigų žemėlapį. „Tai kruopštaus, nuoseklaus darbo, pareikalavusio daugybės ieškojimų, atviro bendradarbiavimo su visuomene rezultatas. Įsiklausyta į bendruomenės lūkesčius, profesionalų patarimus. Esame labai patenkinti laimėjusių architektų komanda. Jie nuolat bendradarbiauja su Savivaldybe detalizuodami sprendinius, atsižvelgdami į mūsų specialistų, muziejų ekspertų bei S. Eidrigevičiaus pastabas. Laimėtojai turi iššūkį – užtikrinti, kad konkursui pateikto projekto kokybė išliktų iki projektavimo pabaigos, t. y. per ganėtinai trumpą laiką“, - teigia vyriausioji Panevėžio architektė Daiva Gasiūnienė. Atviras požiūris ir užtikrintas judėjimas pirmyn SEMC – didelė Panevėžio ambicija ir investicija. Būsimo pastato dydis pasirinktas atsižvelgiant į sėkmingų Europos menų centrų analizę, architektūrinių kūrybinių dirbtuvių rezultatus. Statinys projektuojamas taip, kad optimaliai išnaudojant erdves būtų galima tenkinti vietos bendruomenės poreikius, organizuoti tarptautines meno parodas, renginius. Įgyvendinant kiekvieną projektą svarbu priimti apgalvotus ir pagrįstus sprendimus, turėti aiškią viziją ir nuosekliai judėti tikslo link. „Sėkmės sulauksime tik turėdami politikų, kultūros bendruomenės ir vietos gyventojų palaikymą“, - teigia SEMC įkūrimo veiklų koordinatorė Lina Blažytė. Panevėžio miesto savivaldybės informacija

Daugiau
08/31/2018

Fotografijų paroda „1988 m. rugpjūtis: Laisvės byla Vingio parke“
Rugpjūčio 21 d. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (toliau – biblioteka) atidaryta Leonardo Skirpsto fotografijų paroda „1988 m. rugpjūtis: Laisvės byla Vingio parke“, skirta didžiausio Sąjūdžio mitingo Vilniuje 30-mečiui paminėti. Renginį vedė bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė.

Daugiau
08/29/2018

Netekome kultūrologės, kraštotyrininkės Irenos Seliukaitės (1954–2018)
Lietuvos kultūros bendruomenė neteko rugpjūčio 26 dieną po sunkios ligos mirusios darbščios ir talentingos kultūrologės, etninės ir regionų kultūros strategės, redaktorės, Jono Basanavičiaus premijos laureatės, ilgametės Kultūros ministerijos darbuotojos Irenos Seliukaitės. I. Seliukaitė gimė 1954 m. gegužės 21 d. Lingėniškėse (Prienų r.), 1972 m. baigė Tverečiaus (Ignalinos r.) vidurinę mokyklą, 1976 m. – lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Penketą metų dirbusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Skiemonių vidurinėje mokykloje (Anykščių r.), tolesnę savo veiklą ji susiejo su kraštotyra. 1981–1990 m. I. Seliukaitė buvo Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoja, 1990–2005 m. – šios draugijos pirmininke, nuo 2005 m. – pirmininko pavaduotoja, valdybos nare. Vadovaujant I. Seliukaitei Lietuvos kraštotyros draugija tapo viena svarbiausių etninės kultūros srityje veikiančių visuomeninių organizacijų. Pagrindine savo veiklos kryptimi draugija laikė vietos žmonių įtraukimą į savo krašto kultūros, istorijos, gamtos paveldo medžiagos rinkimą, tyrinėjimus, vietos tapatumo, tradicijų išryškinimą ir gaivinimą, surinktą medžiagą panaudojant švietimo ir kultūros veiklose. Ryškiausiu tokio darbo pavyzdžiu yra žinių apie išnykusius ir nykstančius kaimus rinkimo ir kaimų istorijų rašymo organizavimas, išleistos dvi knygos (1995, 1997), parengta per tūkstantį rankraštinių istorijų. 1989–2004 m. I. Seliukaitės iniciatyva ir jai vadovaujant organizuotos 25 kompleksinės ekspedicijos po įvairias Lietuvos vietoves. Drauge su Etninės kultūros draugija surengtos ekspedicijos ir į Mažąją Lietuvą, lietuvių etnines žemes – Punską ir Seinus, Pelesą. Jų rezultatas – parengtas ir Lietuvos nacionaliniam muziejui saugoti perduotas beveik 3 tūkst. tomų archyvas, apibendrinta medžiaga paskelbta 15 lokalinių monografijų, 14 almanacho „Mūsų kraštas“ numerių. I. Seliukaitė buvo daugelio šių monografijų, almanacho „Mūsų kraštas“, kitų etninės kultūros leidinių vyriausioji redaktorė, leidinių ir straipsnių rinkinių sudarytoja, bendraautorė. Ji ir pati paskelbė per 100 straipsnių kraštotyros monografijose, spaudoje, taip pat sukūrė scenarijus keliems dokumentiniams kino filmams, televizijos laidoms. Nuo 1996 m. iki 2017 m. Irena Seliukaitė dirbo Kultūros ministerijoje – etninės kultūros specialiste, vėliau – skyriaus vedėja, departamento vadove ir kuravo etninės kultūros bei regionų kultūros sritis. Ji iniciavo, parengė, dalyvavo darbo grupėse rengiant Dainų švenčių, Kultūros centrų, Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymus, Etninės kultūros plėtros programą, Mėgėjų meno strategiją, kitus svarbius kultūros srities dokumentus. I. Seliukaitė itin nuosekliai ir nuoširdžiai domėjosi Lietuvos kultūros gyvenimu, jį stebėjo gyvai – dalyvaudama įvairiuose renginiuose, susitikimuose, aptarimuose, todėl gerai suvokė Lietuvos etninės ir regionų kultūros procesus, gerbė, vertino, asmeniškai pažino su jais susijusius žmones. Šią patirtį ir etninės kultūros pažinimą ji išmaniai panaudojo nuolat konsultuodama kultūros darbuotojus kultūros turinio, etninės ir regionų kultūros sričių politikos, jų plėtros klausimais, skaitydama pranešimus, paskaitas kultūros specialistų konferencijose, seminaruose, mokymuose. Už nuopelnus kraštotyrai, etninei kultūrai Irenai Seliukaitei skirta Jono Basanavičiaus premija (2004), ji apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2014), Kultūros ministerijos ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2014).

Daugiau
08/17/2018

Universalus dizainas Lietuvoje – realybė ar siekiamybė?
Jei anksčiau apie universalų dizainą Lietuvoje buvo kalbama kaip apie siekiamybę ar gerąją vakarietišką praktiką, šiandien šis architektūros kokybės kriterijus jau įtvirtintas Statybos ir Architektūros įstatymuose bei privalomai (turi būti) taikomas praktikoje. Universalaus dizaino esmė – dėmesys žmogui. Taikant šį principą aplinka formuojama taip, kad ji ne diferencijuotų, o jungtų skirtingus poreikius turinčius žmones: ar tai būtų žmonės su negalia, ar vaikai, mamos su vėžimėliais, dviratininkai – aplinka turi būti patogi visiems. „Tačiau universalus dizainas nėra vien tik normų įgyvendinimas. Tai yra požiūris į žmogų ir santykis su juo. Jei jis pasikeičia, tai įstatymų ar normatyvų net nereikia,“ – pastebi vienas iš universalaus dizaino populiarintojų Lietuvoje Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedros vedėjas prof. Marius Šaliamoras. Pagarba žmogui naudinga verslui Pirmieji, anot jo, vakarietiškas universalaus dizaino tradicijas į Lietuvą perkėlė prekybininkai, prekybos centruose atsisakę slenksčių, įrengę automatiškai atsidarančias duris, universalius talpius liftus. Tam tuomet nereikėjo nei įstatymo – poreikį diktavo verslo interesai. Miestuose ties sankryžomis atsiradusios specialios dangos, kelio nuolydžiai taip pat jau yra tapę miestų aplinkos projektavimo standartu. Tačiau, M. Šaliamoro teigimu, to supratimo dar labai trūksta gyvenamųjų kvartalų plėtotojams, kurie stato labai modernius namus, tačiau, pavyzdžiui, nei takų dviratininkams, galimybės savarankiškai judėti žmonėms su negalia, kartais – net elementarių turėklų ar kitos žmonių patogumui pritaikytos infrastruktūros ten nerasi. Atrodo, kvartalas naujas ir prabangus, bet gyvenimo kokybės, kurią kuria dėmesys žmogui, juose stinga. „Rezultatas priklauso nuo visų: architekto, visuomenės, kuri po truputį tampa aktyvesnė, ir, žinoma, nuo verslo požiūrio. Jei kuriamas objektas maksimaliam pelnui išspausti, vargu ar ten bus vietos universaliam dizainui ir gyvenimo kokybei. Augti turime visi kartu“, – pabrėžia M. Šaliamoras. Kamuolys – architektų rankose Kauniečio projektavimo įmonės „Roda Architects“ architekto Ryčio Kaminsko nuomone, universalaus dizaino suvokimas ir jo taikymas į mūsų gyvenimą ateina lygiagrečiai su kitomis kokybiško gyvenimo nuostatomis, tokiomis, kaip sveika gyvensena, mityba, atliekų rūšiavimas, elektromobiliai. Tie pokyčiai, anot jo, pirmiausia prasideda nuo pagarbos sau ir aplinkiniams, nes universalus dizainas ir yra galvojimas apie žmogų – vartotoją, kuris naudosis tavo sukurtais pastatais, aplinka. Kaminskas neabejoja, kad architektai privalo imtis lyderystės, taikydami universalaus dizaino principą projektavime: „Kamuolys yra mūsų rankose ir mes turime imtis iniciatyvos. Tiesa, ne paslaptis, kad nemažai daliai architektų tenka dirbti su užsakovais, kurie nori tik pigiau ir daugiau kvadratinių metrų, o tavo kaip architekto vertė priklauso nuo to, ar sugebi išsisukti be to universalaus dizaino, net, jei tai yra privalu. Tokia yra realybė ir dažnai geri norai atsimuša į monolitinę tokio mentaliteto sieną. Bet didėja kritinė masė žmonių, kurie galvoja ir gyvena kitaip, ir požiūris keičiasi.“ Pažinimas per patirtį Architektui asmeniškai giliai įsirėžė Lietuvos architektų rūmų surengtuose mokymuose išgirstos neįgalių žmonių istorijos apie jų kasdienines patirtis. „Tokie susitikimai įsimenami ilgam dėl jų emocinio užtaiso, nes girdi istorijas apie realų gyvenimą ir kaip architekto kokybiškas arba nekokybiškas darbas gali įtakoti kito žmogaus gyvenimą. Pavyzdžiui, sužaloti žmogų tiesiogine to žodžio prasme, nes, projektuojant betoninių lauko laiptų konstrukciją, niekas nepagalvojo apie neregintį žmogų, kuris, eidamas iš kitos pusės, gali atsitrenkti ir susižaloti galvą. Tokios patirtys leidžia realiai įsijausti ir padeda diskutuojant su statytojais, nes sprendimus tuomet gali grįsti ne tik projektavimo normomis“, – mintimis dalinasi R. Kaminskas. Lietuvos architektų rūmų pirmininkė Daiva Veličkaitė pasakojo, kad po šių mokymų jai teko išgirsti dar emocingesnių atsiliepimų: „Man morališkai buvo sunku klausytis žmonių su negalia pasakojimų apie jų patirtis naudojantis aplinka,“ – prisipažino vienas kursų dalyvis. Tai tik liudija, jog universalus dizainas – vis dar naujovė Lietuvoje, verčianti ir architektus keisti požiūrį, sprendimus, domėtis Lietuvoje nauja sritimi. Kaip parodė praktika, geriausias mokymasis – per patirtį. Todėl jau rugsėjį Lietuvos architektų rūmai ir asociacija „Savarankiškas gyvenimas“ architektus pakvies į praktinius kursus po Vilnių kartu su neįgaliaisiais, kad kūrėjai patys galėtų pajusti ir pamatyti, kiek iš tiesų jų kuriama aplinka yra draugiška neįgaliesiems. „Šiuolaikiniai visuomeninės paskirties pastatai didžia dalimi atitinka universalaus dizaino reikalavimus, tačiau miestų viešosios erdvės vis dar tvarkomos vadovaujantis paprastojo remonto principais – be architektūrinio projekto, tik samdant rangovus pakeisti trinkelėms ar nutiesti naujus takus“, - pastebi klaipėdietė architektė Ramunė Staševičiūtė. Anot jos, taip savivaldybė neva taupo pinigus ir laiką, tačiau iš tiesų – trumparegiškai juos švaisto, nesukurdama jokios naujos kokybės ir vertės. Pavyzdžiui, neseniai Klaipėdoje buvo suremontuotas tiltas, pakeistos šaligatvio trinkelės ir net įrengti specialūs vedantys takai neregiams, tačiau šalia jų palikti pavojų keliantys apšvietimo stulpai. Dažnu atveju apšvietimo stulpai, šiukšliadėžės lieka ir ant renovuojamų dviračių takų. „Visiškai kitoks vaizdas Liepojoje, kur renovuojant miesto infrastruktūrą, įrengti specialūs takai neįgaliesiems, suformuoti nuolydžiai, suoliukai pastatyti tinkamose vietose. Nieko stebuklingo nėra, tiesiog viskas iki mažiausios smulkmenos padaryta pagal universalaus dizaino principus, t.y., galvojant apie žmogų, jo savijautą ir sveikatą. Pavyzdžiui, Škotijoje net viešojo transporto keleivių laukimo paviljonai orientuoti į priešingą nuo gatvės pusę, kad žmonės nekvėpuotų išmetamosiomis dujomis, tačiau pro skaidrią sieną galėtų matyti aplinką“, – lygina R. Staševičiūtė. Maži dalykai lemia didelius Kokybiškos aplinkos poreikis formuotis turi ir pačioje visuomenėje, kuri, D. Veličkaitės nuomone, vis dar stebėtinai nuolaidi nepatogiam gyvenimui. Pavyzdžiui, žmogus neranda tako ar informacijos oro uoste, neįžiūri autobuso numerio, negali perskaityti smulkiai surašyto maršruto, vėžimėlis su vaiku nepravažiuoja tarp kasų prekybos centre – dažniausiai kaltina pats save. O turėtų tiesiog ignoruoti tokį prekybos centrą, reikalauti aiškios ir gerai matomos informacijos viešose vietose. „Didelius pinigus valstybė ir gyventojai investuoja į renovuojamus daugiabučius, tačiau investicijos ir dėmesys skiriami tik energetiniam efektyvumui, o ne draugiškai žmogui aplinkai formuoti. Apie tokius dalykus, kaip saugyklos dviračiams, vaikiškiems vėžimėliams, niekas net nekalba. Bet tam reikėtų palyginti nedaug lėšų, o gyvenimo kokybė tokiame renovuotame daugiabutyje pasikeistų iš esmės“, – sako Lietuvos architektų rūmų pirmininkė. Anot jos, ši tema – klausimas, kiek mes norime patogiai ir jaukiai gyventi. Universalus dizainas kalba apie visiškai paprastus dalykus, padedančius žmogui patogiai pasidėti, atsiremti, patekti, praeiti, surasti, pasinaudoti sukurta infrastruktūra. Tai – kasdieninis komfortas ir džiaugsmas gyventi. Bet tuo pačiu tie maži kasdieniai dalykai, kurių mes dažnai net nepastebime, susiję su kur kas didesniais: tokioje aplinkoje žmogus jaučiasi saugiai, nenori emigruoti ir gali didžiuotis savo miestu, valstybe“, – pabrėžia D. Veličkaitė. Lietuvos architektų rūmų informacija

Daugiau
08/17/2018

Lietuviško filmo sėkmė prestižiniame Lokarno festivalyje
Šveicarijoje pasibaigusiame 71-ajame Lokarno kino festivalyje ant nugalėtojų pakylos žengė ir kino kūrėja iš Lietuvos. Režisierės Rugilės Barzdžiukaitės filmas „Rūgštus miškas“ pripažinimo sulaukė Pirmojo ilgametražio filmo kategorijoje – jo autorei įteiktas „First Feature Swatch Art Peace Hotel Award“, rašoma pranešime spaudai.

Daugiau

„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu