Malaišiuose – skambi Vaižgantinių šventė
Gražią šeštadienio dieną lietuvių literatūros klasiko, tautos švietėjo, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gimtajame Malaišių kaime vėl vyko tradicinis respublikinis renginys, pavadintas skambiu žodžiu – „Vaižgantinės“. Į Malaišius suvažiavo svečiai iš Vilniaus ir Kauno, Utenos ir Anykščių, Kavarsko ir Svėdasų... Lietuvos žurnalistų sąjungos dėka į šventę turėjo progos atvykti ir nemažas vilniečių žurnalistų būrys. Buvo puiki proga pasinerti į prisiminimus ir apmąstymus prie Vaižganto paminklo, prie skulptūrų rašytojo kūrybos motyvais, susipažinti su senuoju Malaišių kaimu.

Bendrinei kalbai priežiūra būtina
Kalbininkui būtina žinoti ir mokėti paaiškinti, kuo kalbotyra skiriasi nuo gamtos mokslų ir kodėl bendrinei kalbai būtina priežiūra. Gamtos ir visų kitų mokslų tiriamasis objektas atskiras nuo tyrėjo, o aprašo priemonė (kalba) atskira nuo tiriamojo objekto. Kalbotyros objektas (kalba) – žmogaus esmė. Ji neatskiriama nuo tyrėjo ir aprašo priemonė (kalba) –  neatskiriama nuo tiriamojo objekto. Šis kalbotyros ypatingumas lemia jos sudėtingumą ir išskirtinę vietą mokslų klasifikacijoje.

Virginijaus Bielskio gyvenimo ir kūrybos odisėjos
Kauno „Naujojo lanko“ leidykla išleido rašytojo, dramaturgo Virginijaus Bielskio atsiminimų, laiškų ir eilėraščių 120 puslapių knygą „Panakačio kaimo šviesa“. Tai jau antroji Virginijaus knyga, skirta Amžinybėn išėjusiai mamai Liudgardai. Panakatyje (Telšių r.) ji buvo tarsi kaimo šviesa, visų mylima, kilni, jautriai išgyvenanti aplinkinių nesėkmes, mokėjusi džiaugtis kitų laime. Autorius į knygą sudėjo artimųjų ir bičiulių laiškus, eilėraščius mamoms, prisiminimus iš knygų sutiktuvių Varniuose. Augęs gausioje šeimoje kartu su seserimis ir broliais, Virginijus knygoje dalijasi vaikystės prisiminimais, aprašo savo kaimo gamtos grožį, mintimis tarsi peizažus tapo ankstyvus savo rytmečius, praleistus kartu su mama gamtoje ar prie ūkio darbų, pokalbius apie būsimas knygas ir ateities svajones.

Mirė iškilus kompozitorius Vidmantas Bartulis
Sausio 30-ąją Palangoje mirė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, kompozitorius Vidmantas Bartulis (g. 1954 m.). Jam buvo 65-eri. Liūdną žinią patvirtino Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas Mykolas Natalevičius. Pildant kompozitoriaus valią, laidotuvės vyks artimųjų rate.

Atidengta poeto ir diplomato Oskaro Milašiaus skulptūra
Rugsėjo 15 d. Fontenblo mieste (Prancūzija) atidengta bronzinė skulptūra Oskarui Milašiui (1877–1939). Šiame valanda kelio nuo Paryžiaus nutolusiame mieste gyveno ir dirbo Lietuvą aistringai mylėjęs, jos vardą garsinęs poetas ir diplomatas. Ceremonijoje dalyvavo Fontenblo miesto meras Frédéricas Valletoux, Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje Nerijus Aleksiejūnas, Lietuvos ambasadorė prie UNESCO Irena Vaišvilaitė.

Apie knygos „Juozo Tūbelio laikai“ pristatymą
Mano kompiuterio darbalaukyje gulėjo parengta informacija apie renginį, bet jos negalėjau skleisti, kol nepasigilinau į naują knygą. Norėjosi paskaityti, paanalizuoti naują leidinį, pasigilinti į panaudotus šaltinius, pajusti to laikmečio dvasią, kada gyveno ir dirbo rokiškėnams gerai žinoma asmenybė.

Kazimieras Būga kaip kalbininkas
Kazimieras Būga – mokslininkas, profesorius, kalbininkas, baltistas, kalbotyros, leksikologijos ir leksikografijos darbų autorius, stipriausias lietuvių etimologas.  Kalbininkas gimė 1879 m. Pažiegės kaime, Zarasų apskrityje. Jo tėvas – Kazimieras Būga buvo apsišvietęs valstietis. Mokėjo skaityti lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai. Motina - Grasilija Mekuškaitė, buvo kilusi iš Jūžintų apylinkės. Būgų šeimoje augo keturi sūnūs ir keturios dukterys.

Paminėta Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena
Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai skirtas renginys gegužės 7-ąją vyko Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Sveikinimo žodį tarė LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, akcentavęs, jog „Aušra“ sutelkė visuomenės dalį, tą kritinę masę, kurios neužteko visiems kitiems valstybės kūrimo darbams atlikti. „Aušros“ darbus veikiai pratęsė tolyn ir smarkyn gausėjusi lietuviška periodinė spauda, originalūs mūsų rašytojų kūriniai, lietuviški vadovėliai ir kitokie leidiniai. Visa tai mes regime vykstant ir šiandien, tik mūsų visuomenės pilietinei, politinei ir kultūrinei raiškai formų atsiradę nepalyginamai daugiau, ir tai labai džiugina.“

Gražus pabendravimas su Kaziu Saja
Nijolė Urbšytė-Petrošienė, „Andrenos“ leidyklos direktorė, besirengdama Kazio Sajos knygos paaugliams „Dar ne visos paslaptys“ (2019) sutiktuvėms, paklausė autoriaus, kokių muzikinių ar kitokių intarpų jis pageidautų paįvairinti renginį.

Žiemgalos šviesuolė, Linkuvos mokytoja, knygų autorė
Minint Stanislavos Lovčikaitės (1929–2013) 90-ąsias gimimo metines Visa Lietuva mums brangi. Tačiau kiekvienas turime joje ir savo širdžiai mieliausią, brangiausią  jos dalelytę,  kurioje esame gimę, mokęsi, dirbę, praleidę kūrybingiausius savo gyvenimo metus. Mokytojai Stanislavai Lovčikaitei toks kraštas – Šiaurės Lietuva, o dar konkrečiau – Linkuva (Pakruojo r.).

Nuo iliustracijų egzodo literatūrai iki projekto „Lietuva mano širdyje“
2017/ 2018 m. m. Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio skaitykloje buvo vykdoma edukacinė programa „Piešiniai iš leidinio su autografu“. Gimnazistai atskleidė savo kūrybinius gebėjimus, analizavo gimnazijos leidinių su autografais kolekciją, giliau susipažino su pasirinktais leidiniais ir juos iliustravo. Tai jau praeitų mokslo metų veikla. Kodėl dar kartą stabtelėjome prie edukacinės programos „Piešiniai iš leidinio su autografu“?

Kaip senovės lietuviai švęsdavo Velykas?
Velykos – pati džiugiausia ir labiausiai laukiama pavasario šventė. Šiemet jas švęsime balandžio 21 dieną. Ką žinome apie Šv. Velykų papročius ir tradicijas? Velykos – gamtos atbudimo, džiaugsmo ir linksmybių šventė. Senovės lietuviams tai buvo didžioji pavasario šventė, kuri dabar atitinka krikščionių šventų Velykų laiką. Švenčiama visada pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Todėl ir vadinama kilnojama švente. Velykų data įvairiais metais gali kisti nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos. Kai kas mano, kad Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“. Seniau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto – kiaušinių. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, vėlės atsikelia iš žemės. Pirmasis perkūnas jas priversdavo sugrįžti į kapus. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės pasirodo su atgimstančia gamta ir pasitraukia po pirmojo Perkūno.