Lituanistinių mokyklų istorijos ištakos – 1949 metai, kuomet JAV įsikūrė pirmosios šeštadieninės mokyklos. Nueitas ilgas kelias ir šiemet, 2023–aisiais, galime drąsiai teigti, kad lituanistinės mokyklos, jų raida, vidinė struktūra, organika bei plėtra yra unikalus Lietuvos istorijos reiškinys. Reiškinys, vertas įžvalgesnio požiūrio, gilesnio mokslinio tyrimo, analizės ir pripažinimo.
Trečiajame lituanistinio švietimo forume kovo 17 dieną susirinkome LR Seime pasikalbėti lituanistinio švietimo kokybės klausimais. Man nė kiek nenuostabu, kad diskutuojame apie kokybišką lituanistinę mokyklą. Lituanistinę mokyklą turime suvokti ne kaip atskirą instituciją ar individualų vienetą, o kaip gyvą, nuolat kintantį, meistriškai prisitaikantį prie įvairiausių ir netikėčiausių gyvenimo sąlygų reiškinį, kurio vertę, unikalumą ir kokybę kuria įvairių profesijų žmonės.
Savaitgalinėse mokyklose savanoriauja ir kalbos moko fizikai, virėjai, inžinieriai, chemikai, istorikai, buhalteriai, nes jaučia pareigą neštis kalbą kur jie begyventų ir perduoti ją jaunajai kartai. Ir daro tai savaip: lietuvių kalbos mokytojo portfelį praturtindami savo dalyko ar profesijos niuansais.
Tad lituanistinio švietimo forume fizikos mokslų daktarė Jolanta žarsto patarimus kaip ugdyti skaitymo džiaugsmą, vaidybos studijas baigusi Kristina pataria kaip lietuvių kalbos mokyti per vaidybą ir improvizaciją, chemijos mokslų daktaras Arūnas duodasi kaip patrakęs po internetą ieškodamas kokybiškų nuotraukų pradinukų žodyno vystymo metodinei priemonei, o transporto infrastruktūros inžinierė Alvija moderuoja diskusiją apie įtraukią, vaikus su specialiais poreikiais ugdančią lituanistinę mokyklą.
Ir tai tik maža dalelė mūsų selfmade lietuvių kalbos mokytojų. Įsivaizduokite, ką rastume dažniau ir plačiau pavarstę lituanistinių mokyklų duris?
Norime to ar ne, kartais tenka apgailestauti, kad mokyklose šie žmonės dažnai keičiasi: vieni atvyksta, kiti išvyksta, treti tiesiog pavargsta kiekvieną šeštadienį aukoti mokyklai. Tačiau ir ši kaita prisideda prie lituanistinės mokyklos kokybės rodiklio, nes kiekvienas pokytis programuoja augimą, naujų sprendimų ieškojimą, grūdina ir pažadina išlikimo instinktą, o šis savo ruožtu – drąsą, veržlumą ir kūrybiškas išeitis.
Taip, mes nedirbame nuolatinėje komforto zonoje. Mes neturime pastovumo, vieno gero vadovėlio, gražių mokyklos sienų ir pievelės mokyklos šventėms. Mes nuolat ieškome mokytojų ir skatiname vaikus ateiti savaitgalį mokytis, lyg tai būtų kiekvieno vaiko svajonė. Bet nuolatinis siekis likti, išlikti ir augti mus padarė labai atvirais ir suformavo savitą požiūrį į lietuvių kalbą, jos mokymą bei perdavimą ateities diasporos kartoms.
Audrius Valotka, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas sako, kad labai norėtų, jog lietuvių kalbos mokymas būtų apipintas kuo įvairiausiais pažintiniais ryšiais ir klausia: „Kodėl lietuvių kalba yra tik lituanistų rūpestis?“.
Pasaulio lituanistinėse mokyklose kalba jau seniai yra kiekvieno rūpestis. Tad gal būtų pats laikas susiburti rimtai mokslinei konferencijai ir pasidalinti bei apsikeisti patirtimi? Lituanistinių mokyklų asociacija mielai tokią konferenciją inicijuotų ir prisidėtų organizuojant, nes yra ko vieniems iš kitų pasimokyti.
Ne visus mus, lituanistinių mokyklų mokytojus, būti gerais mokytojais išmokė universitetas. Daugumą mūsų išmokė gyvenimas ir gal dėl to mūsų kalbos pojūtis yra savitas, originalus ir labai arti žmogaus. Mes nuolat turime prie kažko prisitaikyti, būti lankstūs, priimti kaskart vis naujus iššūkius ir tai ištrina mūsų kaip mokytojų ribas. Mums mokomoji medžiaga yra viskas, ką matome aplinkui: nuo feisbuko įrašo iki grafiti ant sienos. Nes diasporos vaikui kalbos mokymasis turi būti arti jo, aktualus ir margas kaip pasaulis, kurio lietuvis jis esąs.
Užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas forumo apibendrinamojoje diskusijoje citavo Pasaulio lietuvių bendruomenės XIV-ojo Seimo vienos iš rezoliucijų teiginį: „Užsienio lietuvių lituanistinis švietimas yra prioritetinė Lietuvos valstybės ryšių su užsienio lietuviais sritis“. Ši rezoliucija buvo pasirašyta 2012 metų rugpjūčio 10 dieną.
Praėjus vienuolikai metų šis rezoliucijos teiginys įgyja apčiuopiamas formas ir virsta kūnu: lituanistinių mokyklų mokiniai yra įtraukti į Lietuvos mokinių registrus, sukurtos naujos lietuvių kalbos mokymo priemonės, tobulinama lietuvių kalbos lygių testavimo sistema, o šių metų kovą Švietimo, sporto ir mokslo ministrė pasirašo įsakymą finansuoti 88 lituanistines mokyklas iš valstybės biudžeto. Mes tikrai atsiduriame vienoje valtyje su Lietuva, o tai tik dar labiau įpareigoja stengtis, augti, nenuleisti kokybės kartelės.
Kaip minėjau, lituanistinė mokykla yra unikalus reiškinys. Reiškinys, kuris padės Lietuvai suvokti save kaip diasporinę tautą, atskleis lietuvio kultūrinius bruožus, saugos tarmes ir augins Lietuvai lietuvius pasaulyje.
Kovo 16 d. yra paskelbta Knygnešio diena, nes būtent tą dieną gimė Jurgis Bielinis, sukūręs lietuviškos spaudos nelegalaus platinimo tinklą. Ar ne pats laikas pagerbti kitą tinklą, tiesa, legalų ir skelbti šių dienų kalbnešių dieną bei ją pavadinti Lituanistinės mokyklos diena? Ta diena puikiausiai galėtų būti viceministro E. Meilūno cituojama rugpjūčio 10 diena, kuomet gimė siekis lituanistinį švietimą matyti ryšių su Lietuva prioritetine sritimi.
Ar ne pats laikas 2024-uosius paskelbti lituanistinio švietimo metais?
Ar ne pats laikas pasvajoti apie UNESCO nematerialaus paveldo lentyną, kurioje puikuotųsi lietuviškos lituanistinės mokyklos koncepcija?
Keliu šiuos atvirus klausimus Lietuvai, nes esu tikra lituanistinės mokyklos neįkainojama ir neišmatuojama svarba lietuvių istorijai, kultūrai, filosofijai, lituanistikai, diasporiniam bei pilietiniam ugdymui.
Kas su manimi? Kur ir kaip mane rasti žinote. Šeštadienį lituanistinėje mokykloje.
Donata Simonaitienė, pilietybe.lt, Lituanistinės mokyklos Airijoje vadovė
