Daugiau 
 

Medellin, Colombia: amžino pavasario miestas

08/24/2014 Ema Krasov

Kordiljerų slėnyje įsikūrusiame Kolumbijos mieste Medellin subtropinis pavasariškas oras laikosi visus metus - juk kalbame apie pusiaujo šalį. Šis du milijonus gyventojų turintis miestas dar ne taip seniai garsėjo narkotikų kartelių sukeltomis gatvės gaujų kovomis, o nuo įvairaus plauko nusikaltėlių visiškai neišsivadavo ir šiandien - būtent dėl to policijos ekipažai ir apsaugininkai su tarnybiniais šunimis matomi praktiškai prie kiekvienos įstaigos. Vis dėlto, dėl neseniai įvykusių politinių transformacijų bei socialinių ir švietimo centrų vystymo, šiandieninis Medellin yra laikomas vienu iš novatoriškiausių pasaulio miestų.

Kaip atsidūriau Kolumbijoje ir ypač Medellin? Nuskridau ten porai dienų vyriausybinės organizacijos, besirūpinančios tarptautiniu turizmu ir netradiciniu eksportu, kvietimu. Jei laikysime, kad tradicinis eksportas yra kava ir auksas, tai visa kita, pavyzdžiui, liaudies amatų ir tūkstantmetinės istorijos objektai, gali būti laikomi netradiciniu eksportu, todėl nusipelno atidesnės analizės ir platesnio aptarimo.

Pagrindinis mano viešnagės tikslas buvo paroda Expoartesano, bendrų Artesanias de Colombia, į kurio pareigas įeina grynakraujų vietinių Kolumbijos gyventojų meno populiarinimas, ir naujo ekspozicijų centro Plaza Mayor pastangų vaisius.

Aš su dar keturiais pakviestais žurnalistais ilgas valandas praleidau apžiūrinėdama stulbinančio grožio gobelenus, masyvius papuošalus iš karoliukų, įvairius juodojo molio dirbinius ir profesionalius savamokslių menininkų kūrinius iš tokių netikėtų kasdienių objektų kaip seni laikraščiai, tuščiaviduriai moliūgai ar cukranendrių pluoštai, išpuoštų ryškiausiomis spalvomis.

Kulinarinėje parodos dalyje buvo gaminamos tortilijos iš kukurūzų, platanų, bananų ir saldžiųjų bulvių, spaudžiamos šviežių vaisių ir cukranendrių sultys ir, žinoma, patiekiama nuostabi kavos įvairovė.

„Amžino pavasario miestas“ pasirodė besąs ir apsikabinimų bei šypsenų miestas. Aš dar niekur niekada nemačiau tokio kiekio žmonių, einančių gatve apsikabinus: tėvai ir vaikai, sutuoktinių poros, uniformuoti moksleiviai, draugai - jauni ir seni. Tą patį galima pasakyti apie besišypsančius veidus - net ir pačiuose vargingiausiuose rajonuose, kur viena ant kitos lipa avarinės būklės sukiužusios lūšnos, o prie jų atlapų durų ant plastmasinių kėdžių sėdi būreliai vyrų ir moterų, gyvai besišnekučiuojantys ir besijuokiantys.

Tai, ką žinojau apie Kolumbiją iš „Šimto metų vienatvės“, „Patriarcho rudens“ ir „Meilės maro metu“ atpažinau smalsumo ir aistros gyvenimui kupinuose žmonių veiduose, gausioje tropikų žalumoje, apgyvendintoje triukšmingų paukščių, ir plačioje aikštėje, kurioje prieš juodai baltus, panašius į vestuvinį tortą, kultūros rūmus stovėjo bronzinė šiame mieste gimusio Fernando Botero skulptūra.

Neišmatuojamo dydžio miniose miesto centre monotoniškai skamba keliaujančių pardavėjų, kuriems yra leidžiama naudotis megafonais, skelbiant apie savo parduodamas prekes, šūksniai; beprotiškose transporto spūstyse, tarp sunkvežimių ir taksi drąsiai nardo motociklininkai, o pėstieji įsiterpia tarp dviratininkų ir automobilių, kvėpuodami išmetamaisiais dūmais; vingiuotuose pusiau asfaltuotuose keliukuose, kuriais lekia raudoni miesto autobusai, grasindami drauge nusinešti prie lūšnų iškabintus džiūstančius skalbinius; visur verda gyvenimas, žmonės bendrauja, žaidžia vaikai, šviečia šypsenos. Čia kuo puikiausiai pasitvirtina sena tiesa, kad laimė ir nelaimė, turtas ir skurdas yra mūsų viduje, sieloje, o ne išorinėse aplinkybėse...

...Likus dienai iki skrydžio į Kolumbiją man pranešė, kad esu vienintelė, skrendanti iš Jungtinių Valstijų. Kiti žurnalistai atvyko iš Ispanijos, Meksikos, Panamos ir Brazilijos. Išskridusi šeštą valandą ryto su persėdimais ir laukimu oro uostuose, į vietą atvykau tik dešimtą valandą vakaro. Oro uostas virte virė sutinkančiaisiais, laukiančiais iš Amerikos grįžtančių giminaičių. Vos tarpduryje pasirodydavo eilinė mama ar teta, salėje imdavo aidėti rago garsai, šūksniai ir dainos.

40 minučių pavėlavęs atvyko vairuotojas, kuris turėjo nuvežti mane į viešbutį. Jis nekalbėjo angliškai, o aš taip ir neišmokau ispaniškai. Valandos trukmės kelionė kalnų keliais visiškoje tamsoje vyko priverstinėje tyloje. Užtat aš turėjau laiko pastebėti, kad laikrodis ant vairuotojo rankos, automobilyje ir laikrodžiai ant mūsų pravažiuojamų benzino kolonėlių rodo skirtingą laiką. Vėliau aš supratau, kad tai - normalu. Viešbučio Dann Carlton, įsikūrusio turtingame El Poblado rajone, darbuotojas man pranešė, kad organizatoriai su mūsų grupe susitiks rytoj septintą valandą ryto. Aš nuskubėjau į savo kambarį, tačiau niekaip negalėjau užmigti. Pusę nakties žiūrėjau ispaniškai dubliuotas amerikietiškas laidas, o paryčiais visai užsimiršau. Po pusryčių išėjau į fojė ir susipažinau su kolege iš Panamos. Nors ir sunkiai kalbėdama angliškai, ji man paaiškino, kad bandė susisiekti su organizatoriais, tačiau nesėkmingai. Mano laikrodis rodė pusę aštuonių. Visi kiti laikrodžiai rodė ne tokį laiką, ir visi - skirtingai. Man išeinant iš kambario ten esantis laikrodis rodė tris keturiasdešimt, prie įėjimo į fojė - devynias, o restorane, kuriame pusryčiavau šeštą ryto - aštuonias dvidešimt.

Devintą valandą pasirodė ispaniškai kalbanti brazilė ir angliškai kalbantis ispanas. Meksikietė iš kambario išėjo dešimtą, o mūsų organizatoriai pasirodė apie vienuoliktą valandą.

Nepaisant nuolatinių vėlavimų, mes sugebėjome aplankyti keletą įdomių vietų, tokių kaip buvusio miesto sąvartyno rajonas Moravia, kur anksčiau gyveno kartų kartos, besimaitinančios ir gyvenančios iš sąvartyno, ir kur dabar pastatytas naujas gyvenamasis rajonas mažas pajamas gaunantiems asmenims. Vystymosi centras teikia paramą šeimyniniams verslams, taip siekiant stiprinti regioninę ekonomiką. Vienas tokio verslo pavyzdžių buvo įsikūręs tiesiai priešais minėtą centrą. Tai nedidelis kioskelis, kuriame dvi moterys iš gausiai Kolumbijoje augančių tropinių vaisių gamina ir pardavinėja gėrimą Salpicon.

Mes susipažinome su visuomeninių miesto dviračių programa ENCICLA, o Manrique rajone aplankėme Unidades de Vida Articulada centrą, kuriame vaikams ir suaugusiems yra rengiami nemokami kursai, galima naudotis kompiuteriais, sporto salėmis, ir net savitarnos skalbykla.

Taip pat nuvykome ir į užmiestį, į El Carmen de Viboral, kur yra įsikūręs porceliano fabrikas Ceramicas Esmaltarte. Čia rankomis yra dažomos „toskaniškos“ lėkštės (turistų atsivežamos iš Italijos). Marinilla mes aplankėme regioninio skulptūrų konkurso laimėtoją Luis Alberto Soto Giraldo, sukūrusį natūralaus dydžio nukryžiavimo sceną su stebinančiu detalumu - iki plastikinių ašarų, riedančių iš stiklinių akių.

Vakare, prieš išvykstant, mes pavakarieniavome restorane Carmen, kurio savininkė Carmen Angel gimė Čikagoje, imigrantų šeimoje (jos mama kilusi iš Vengrijos, o tėvas - iš Kolumbijos), o vėliau, iki atvyko čia ir atidarė šį restoraną, kuris yra laikomas geriausiu Medellin, gyveno San Fransiske.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu