Vos prasidėjus vasarai, birželio 5 dieną, Varėnos kultūros centro parodų salėje (J. Basanavičiaus g. 17) atidaryta Vytauto Liudo Dailidkos tapybos paroda „Dzūkija man – bočių žemė“.

Vytautas Liudas Dailidka – pedagogas, buvęs Eišiškių St. Rapolionio gimnazijos direktorius, ilgametis dailės mokytojas, dailininkas, poetas (išleido poezijos knygeles „Paklydusio pavasario godos“, „Prisilietimas“, poezija publikuota įvairuose literatūros almanachuose), vertėjas, sąjūdininkas, aktyvus lietuviškosios kultūros puoselėtojas, kraštotyrinių leidinių autorius ir rengėjas, Vytautų klubo narys, beje, 2019 m. Signatarų namuose, Vilniuje, apdovanotas Vasario 16-osios signataro Donato Malinausko premija.

1. Dailidkos parodos atidaryme dalyvavusi Varėnos rajono savivaldybės administracijos kultūros ir sporto skyriaus vedėja Laima Denutienė mero vardu įteikė tapybos darbų autoriui V. Dailidkai padėką už  suteiktą galimybę eksponuoti tapybos parodą, kurioje įamžinta Dzūkija, jos piliakalniai ir įspūdingi peizažai. Palinkėjo  kūrybinių atradimų ir stiprios sveikatos. L. Denutienė dėkojo menininkui už kūrybą, už dovaną Varėnos krašto gyventojams.

Parodoje pristatomi pirmiausia dailininko tapyti realistinės tapybos technikos, kiek romantizuoti Dzūkijos, Rytų Lietuvos peizažai, atsiskleidžiantys piliakalnių cikle; taip pat ir ciklų „Šviesa“ ir „Ateiviai. Zodiakas“ darbai. Kaip teigia pats dailininkas, jo drobėse pavaizduoti piliakalniai – daugiausia iš Vidurio, taip pat Rytų Lietuvos, – Eišiškių, ir Dieveniškių, ir Šalčininkų krašto. Deja, autoriaus žodžiais, dabar sulenkėjusiame Šalčininkų krašte dalis piliakalnių yra tiesiog barbariškai niokojami, suariami.

Dailininkas pasakojo, kad Eišiškių kraštas jam svarbus dar ir tuo, kad čia gyveno, valdė Vytautas Didysis, kad čia buvo Vytauto Didžiojo žmonos Onos Vytautienės (mirusios 1418 m.) gimtinė. Būtent šiam atkakliam žmogui turėtume būti dėkingi, kad 1992 m. buvo atkurta lietuviška Eišiškių vidurinė mokykla – praėjus lygiai 50 metų po jos uždarymo. Mokyklai, pakrikštytai garbingu Stanislovo Rapolionio, vieno lietuviškosios raštijos pradininkų, vardu, V. Dailidka vadovavo iki 2002 metų.

Beje, apie pačią tapybą – ilgametis dailės mokytojas Vytautas Dailidka teigia tapyba susidomėjęs dar vaikystėje. „Spalvų ir tapybos stebuklą  pirmą kartą pamačiau 1943 metų žiemą. Tėčiui išvykus į mokytojų konferenciją, suradau jo „neryškias“ akvareles ir nutariau pataisyti, paryškinti. Nieko gero nesigavo. Po to tėtis iš Eišiškių atvežė man akvareles,  teptuką ir parodė, kaip reikia tapyti. Iki šiolei prisimenu tą akvarelę.  Vėliau, jau Eišiškių gimnazijoje, mano 10-mečio vaiko fantazijų dailės mokytoja E. Omaralijeva  nevaržė. Tik vieną kartą, pamokos metu, prieš Kalėdas, sumaniau pasveikinti tėvelius ir nupiešti atviruką „Tikėjimas, Viltis ir Meilė“. Man piešiant mokytoja priėjo prie manęs ir ramiai pasakė, kad šito mokykloje piešti negalima, bet nesutrukdė užbaigti darbą. Tų trijų žodžių sąvokos tapo mano gyvenimo kredo. Aš pasirinkau mokytojo profesiją. Jau kitais metais su akvareliniu piešiniu pasveikinau tėvelius velykiniu atviruku. Tuos mano darbelius tėtis išsaugojo. Po jo išėjimo į Anapilį, iš tolimos vaikystės, jie sugrįžo pas mane,“ – pasakojo pats parodos autorius.

Be peizažų, piliakalnių vaizdų, kai kuriuose paveiksluose galima įžvelgti ir pastangas įamžinti, įprasminti baltiškas pagoniškas apeigas. Viename iš paveikslų galima įžiūrėti senųjų baltų apeigų motyvą: baltai apsirėdžiusius žynį bei vaidilutes, miško glūdumoje aukojančius šventąją ugnį.

Nors kai kuriuose paveiksluose esama ir krikščioniškos kultūros ženklų, pavyzdžiui, tapytos bažnyčios, angelų, serginčių miestą, motyvas, kt.

Kaip minėta, parodoje eksponuojamas ir originalia mistika dvelkiantis ciklas „Ateiviai. Zodiakas“, kuriame V. Dailidka savitai interpretuoja populiarius simbolius, tarsi ragindamas gamtos ir žmogaus gyvenime šalia kasdienybės pastebėti ir mistinius, racionaliu protu nepaaiškinamus reiškinius, pranašiškus ženklus, galbūt lemiančius mūsų likimus. Šis ciklas, kaip teigia pats tapytojas, pradėtas kurti nuo 1991 m. sausio 13-osios įvykių, ir tebetęsiamas iki dabar.

Kalbant apie V. Dailidkos paveikslų stilistiką, galima pasakyti, kad ji dvejopa: realistinė su juntama romantizmo / romantizavimo dvasia, aureole (piliakalnių ciklas), bei mistinė, fantastinė, vizijinė (ciklas, skirtas Zodiako ženklams bei ateiviams, kt.). Pastarasis ciklas tikrai unikalus, be nuspėjamų Zodiako ženklų figūrų (pvz., dvynių ženklo, kt.), galima įžvelgti ir kitų simbolių, pvz., piramidžių, net skraidančių objektų bei pačių ateivių motyvų.

Itin svarbus dėmesys V. Dailidkos kūryboje skiriamas erdvės, erdvės gylio modeliavimui, nesvarbu, ar tai būtų tolimus tolius atveriantys žaliuojantys peizažai, gamtovaizdžiai, piliakalnių vaizdai, ar mėlynos tolimų galaktikų, žvaigždynų erdvės.

Dera paminėti, kad V. Dailidkos kūryba, tapyba itin spalvinga ir temomis, ir žanrais, ir technikomis (dailininkas pasitelkia ir akvarelę, ir tapybą akrilu, ir aliejumi), ji balansuoja tarp profesionaliosios dailės ir tautodailės, naiviojo meno. Bet kuriuo atveju vis V. Dailidkos paveikslai dvelkia nuoširdumu, jautrumu supančiai aplinkai, spalvos gyvumu, intensyvumu.

Džiugu, kad itin mylimame Dzūkijos krašte V. Dailidka rengia ne pirmą parodą. Paroda „Mano tėvynė Lietuva. Dzūkija – bočių žemė“ veikė 2019 m. Valkininkų kultūros centre.

O ši paroda Varėnos kultūros centre veiks visą mėnesį, iki liepos 7-osios, Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos.

Onutė Gaidamavičiūtė

Fotografijų autorė – Irena Makselienė, Varėnos rajono savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus viešųjų ryšių specialistė