Daugiau 
 

Migracijos kaleidoskopas

02/13/2015 Aidas
lt-zinios-934

Šventės išvakarėse norėtųsi kalbėti tik apie gerus dalykus. Tačiau tuomet tik apgaudinėtume save, o tai prie gero tikrai nieko neatvestų. Po emigracijos piko 2010 m., kuomet Lietuvą paliko apie 83 577 žmonės, 2013 ir 2014 m. emigracija iš Lietuvos beveik grįžo prie emigracijos vidurkių ir sudarė apie 38 000 žmonių kasmet. Tuo tarpu daugiamečiai emigracijos vidurkiai nuo 1990 metų sudaro maždaug po 37 000 emigrantų kasmet. Taigi, jo dar nepasiekėm. Tiesa, pastaraisiais metais fiksuojama tendencija, kuomet daugiau žmonių sugrįžta. Tik nežinia, ar ilgam.

Tie, kurie išgyvena dėl Lietuvos ateities, vis garsiau konstatuoja: tampame neįgalia valstybe. Lyg ir turime formalius valstybės atributus: teritoriją, tautą, kariuomenę, politinę sistemą, valdžios struktūras ir kita, bet tikros valstybės nėra. Vis labiau pastebima, kad jai trūksta gyvybinės energijos ir dvasios - jėgas, kurias „išvėdino“ nevaldoma ir trečią dešimtmetį įsisenėjusi emigracija. Pasaulio istorija moko – energiją ir dvasią valstybei suteikia tik tauta ir piliečiai, jų negali duoti nei neutralūs gyventojai, nei vartotojai, nei imigrantai, nei vergai.

Nei valdžios vykdyta politika, nei verslas nesugebėjo globalaus pasaulio teikiamų galimybių panaudoti mūsų valstybės suklestėjimui. Blogiausia, kad politikai net nesugebėjo suformuluoti ir įtvirtinti mūsų emigrantams elementariausių išvykimo nuostatų: „išvykti tik laikinai, neišsivežti šeimų ir ypač vaikų, uždirbti ir siųsti perlaidas į Lietuvą savo šeimoms, nenutautėti ir sugrįžti į Lietuvą, čia kurti bei vystyti savo verslą ir šeimos gyvenimą“. Išvardinau būtinas išvykimo nuostatas emigrantams. Neabejotinai, savo įsipareigojimus emigrantų klausimais turėjo prisiimti ir valstybė. Tuomet tarp emigrantų ir valstybės atsirastų tarpusavio supratimas ir pasitikėjimas. Tokios nuostatos būtų priimtinos visiems emigrantams, jeigu rengiant jas būtų dalyvavusi visuomenė. O tam reikėjo dialogo su tauta. Deja, jau rašiau, kad savo neveiklumu mūsų politikai tapo panašūs į pietryčių Azijos folklore populiarias tris beždžiones, kurios savo poza sako: „nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nesakau“. Toks emigracijos ignoravimas greitai pagimdė ir pasekmes. Blogiausia, kad šį valstybei pavojingą žaidimą politikai žaidžia iki šiol. Nepuošia mūsų elito ir tai, kad visos iki šiol Lietuvoje kilusios ekonominės krizės buvo sprendžiamos visų, išskyrus politikus ir verslininkus, sąskaita. Juk kiekvienas matėme, kad tik šios dvi visuomenės grupės visuomet išeidavo iš tokių padėčių „sausos“ ir dar su pelnu.

Todėl telieka konstatuoti, kad dabartinė valstybė yra skirta gyventi tik politikams ir darbdaviams. Visi kiti yra šį elitą aptarnaujantis personalas. O čia jau reikia ir suvokti – jeigu patys valstybės neatsiimsim, tai niekas nieko ir nedarys, kad esama padėtis pasikeistų... Kad pasikeistų – reikia piliečių – ne butaforinių, ne menamų, „politikuojančių“ tik virtuvėse ir tik draugų tarpe, o fiziškai esančių čia, Lietuvoje, norinčių veikti ir žinančių kaip.

O dabar plika akimi matomos neigiamos emigracijos pasekmės: per du su trupučiu dešimtmečius valstybė greitai sumenko ne tik savo žmonių skaičiumi – iš žemėlapio dingo ištisi miestai, miesteliai ir kaimai, lyg pasakoje greitu tempu paseno valstybė ir jos gyventojai, valstybė prarado investicijas, kurias ji skyrė žmogiškiesiems resursams ruošti, sumažėjo valstybės intelektualinis potencialas, chroniškai nepakanka mokesčių valstybės ir Sodros biudžetams, nors klesti šešėlinis sektorius, valstybė prasiskolino, visuomenėje išaugo socialinė atskirtis, klesti nesąžiningumas, kyšininkavimas ir neskaidrumas, o politikoje, ekonomikoje ir kultūroje dominuoja stipresniojo kultas, iš Tėvynės išvyti piliečiai vis garsiau akcentuoja antrosios pilietybės klausimą. Taigi, tai ne tik kiekybinės, bet ir kokybinės permainos: palengva kinta valstybės ir forma, ir jos turinys...

Iki šiol dėl vykstančios emigracijos Lietuva „šlubavo“ viena koja, nes į ją mažai kas norėjo atvykti. Tačiau artėja metas, kai Lietuva taps ir imigrantus priimančia valstybe. Tą lemia ne tik pokyčiai vidaus darbo rinkoje, bet ir aplink mus vykstantys geopolitiniai reiškiniai. Bėda ta, jog kol kas imigracijai esame „pasiruošę“ lygiai taip pat, kaip ir emigracijai, tai yra – niekaip! Seniai jau reikėjo nuo diskusijų pereiti prie konkrečių veiksmų. Tačiau toliau kalbų mūsų politikai nueiti nesugeba. Kalbu apie Migracijos komitetą Seime. Ginčijamasi: laikinas ar nuolatinis komitetas turi būti? Kai migracija Lietuvoje sugrįš į normalius pasaulinius 3 proc. migracijos krantus (nuo dabartinių 18 proc.), Migracijos komiteto nebereikės. Todėl visiškai nesvarbu – laikinas tai ar nuolatinis (geriau) Migracijos komitetas. Aiškinamasi, koks turėtų būti Pasaulio lietuvių vaidmuo. Dabar jau man norisi paklausti: o kodėl Seimas nederino su Pasaulio lietuvių bendruomene (PLB) savo priimamų įstatymų, kuriais Lietuvos piliečiai buvo vejami iš Lietuvos? Tai kodėl dabar reikia derinti su PLB planus, kurie bus įgyvendinami čia, Lietuvoje? Todėl reikia ne derinti, o informuoti PLB apie veiksmus ir permainas. Juk, jeigu bus kas daroma, tai pirmiausiai bus daroma čia gyvenantiems, kad keistųsi jų gyvenimo kokybė. Išvykę sugrįš tik tuo atveju, jeigu gyvenimas Lietuvoje gerės visiems, o ne kam nors pasirinktinai. Seniai jau laikas išmokti šią pamoką.

Taigi apie imigraciją. Mūsų žmonės jai visiškai neparuošti. Nežino nei apie imigracijos privalumus, nei apie reguliuojamą imigraciją, nėra diskusijų apie imigrantų integracijos lygį ir kokybę, imigrantų įsivežimo sąlygas, pagaliau Lietuvos pilietybės suteikmo sąlygas ir pan. O apie Užsieniečių teisinės padėties įstatymą – ir kalbėti nėra ko. Nežino, kodėl ir kam ES nori pritraukti kvalifikuotą darbo jėgą. Niekas apie tai nerašo ir nediskutuoja, nesimato valdžios pastangų bei noro dirbti šiais klausimais ir t. t.

Jungtinės Tautos

Dar 2000 m. Jungtinės Tautos suformulavo Tūkstantmečio vystymosi tikslus (TVT). Tai: a) skurdo ir bado pašalinimas; b) pradinio išsilavinimo užtikrinimas; c) genderinės lygybės skatinimas; d) moterų galimybių ir jų teisių plėtojimas; e) vaikų mirtingumo mažinimas; f) motinystės sveikatos gerinimas; g) kova su AIDS, maliarija ir kitais susirgimais; h) ekologinio stabilumo užtikrinimas; j) žmonijos vystymosi tikslais formuoti globalią partnerystę.

Kaip matyti, migracijos klausimai čia neminimi. Šioje programoje tie klausimai nukelti į Žmogaus teisių gynimo ir gerbimo, demokratijos ir gerovės valdymo poskyrį. Siekiama užtikrinti visiems migrantams, taip pat dirbantiems migrantams ir jų šeimoms žmogaus teisių gerbimą ir gynimą, nutraukti pastaruoju metu migrantus priimančiose visuomenėse padažnėjusias rasizmo ir ksenofobijos apraiškas, skatinti didesnį sutarimą ir toleranciją.

Jungtinių Tautų duomenimis, pasauliniai migracijos srautai siekia 3 proc. žmonijos arba daugiau negu 200 mln. žmonių. Ir tai, turime žinoti, yra migracijos pasaulinė norma. Visa, kas viršija ją, jau yra nenormalu ir kelia problemą konkrečioms šalims. Palyginkite šią normą su emigracija iš Lietuvos (18 proc.) ir darykime išvadas: kokiems klausimams politikai turėtų skirti daugiausiai dėmesio? Ir koks jų konkretus indėlis, sprendžiant emigracijos problemas...

Pasaulio banko duomenimis, metiniai migrantų pervedimai į kilmės valstybes jau dabar kelis kartus viršija visą oficialią tarptautinę paramą, kurią teikia turtingos valstybės ar organizacijos. Kažkodėl šioje vietoje nepastebim Lietuvos emigrantų, o daugiausiai kalbame apie kitus? Kodėl? Juk yra daug emigrantų iš Lietuvos, todėl jie parsisiunčia daug uždirbtų pinigų savo šeimoms. Bent kol kas..., kol neišsivežė savo šeimų.

Lietuva

Pasak Tarptautinės migracijos organizacijos padalinio Lietuvoje vadovės A. Sipavičienės, auga grįžtamoji emigracija, bet ar ši tendencija stabili – kol kas anksti ką nors prognozuoti. Pagrindinėmis migracijos priežastimis dažniausiai tampa ekonominės bei su socialiniu saugumu susijusios priežastys. Anot A. Sipavičienės, dažniausiai sprendimą išvykti iš šalies priima darbingi, turintys geresnį išsilavinimą nei esamas šalies išsilavinimo vidurkis, asmenys. „Esama ne tik ekonominių, bet ir socialinių pasekmių, kurių tikrasis poveikis pasimatys ateityje“ – tvirtina A. Sipavičienė.

Lietuvos Respublikos Seimas leido Lietuvoje nuolat gyvenantiems Europos Sąjungos (ES) šalių piliečiams būti šalyje registruotų politinių partijų nariais, tačiau jie negalės partijų steigti.

J. B. Hannibalssonas, buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras: „Jei emigrantas yra išvykę laikinai, tai tėra prisitaikymas: jis naudingas tėvynei, nes ši gauna perlaidas, jis naudingas priimančiam kraštui, nes jam reikia jo darbo jėgos, išmanymo ir panašių dalykų. Pagaliau, jei Lietuva užtikrins, kad susitvarkius namie jūs liksite konkurencingi, galėsite aprūpinti žmones tinkamu darbu ir padoriu gyvenimu, - tada jie sugrįš.“

Šiam kartui tiek. Žinau, jog pranašu savam kieme niekada nebūsiu. Tuomet politikai turėtų įsiklausyti į žmogaus, kurio valstybė pirmoji pripažino atkurtą Lietuvos nepriklausomybę žodžius. Noriu palinkėti mums visiems, kad kiekvieną ateinančią mūsų valstybės atkūrimo šventę mes visi sutiktume žinodami mūsų valstybės siekiamą tikslą, kad kasmet į Lietuvą sugrįžtų vis daugiau išvykusiųjų, kad kaskart stiprėtume savo dvasia bei pilietiškumu ir didžiuotumėmės nuolat augančia šalies ekonomika.

Dainius Paukštė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu