Dar senovės Graikijos filosofai sakydavo, kad žmogus miršta du kartus – pirmą kartą tada, kai nustoja kvėpuoti, antrą – kai jo vardas istorijoje paminimas paskutinį kartą.
Tačiau šiuolaikiniai istorikai ir archeologai turi galių žmogų prikelti ir trečiam gyvenimui, kad jis papasakotų savo gyvenimo istoriją dar kartą. Kaip jie tai padaro, pasakoja VU Istorijos fakulteto istorikas dr. Martynas Jakulis ir bioarcheologė dr. Justina Kozakaitė.
Istorikai nagrinėja rašytinius šaltinius
Praeities žmonių kasdienybės tyrimai suprantami kaip tokių dalykų, kurie kartojasi ir virsta kasdienybės struktūromis, nagrinėjimas.
„Taip atsiranda aiški skirtis tarp to, kas yra kasdieniška, kas kartojasi, yra įprasta, ir to, kas yra nekasdieniška. Istorikai sako, kad tik išskirtiniai žmonės, patys galingiausi iš jų gali išeiti iš kasdienybės ribų ir kažką keisti“, – pasakoja M. Jakulis.
Istorikai praeities žmonių ir visuomenių kasdienybę tyrinėja tam, kad geriau suprastų ir tų visuomenių veikimą, nes didžiąją dalį žmonių veiksmų, pasirinkimų nulemia tai, kokioje visuomenėje jie gyvena. Vadinamųjų mažųjų žmonių kasdienybės tyrimai atveria visai kitokią perspektyvą ir parodo, kaip tie didieji istorijos procesai galėjo paveikti eilinio žmogaus gyvenimą.
„Kalbant apie žmogaus kasdienybę, mes galime remtis labai daug šaltinių: tiek vienetiniu laišku, dienoraščiu, tiek tokiais šaltiniais kaip būsto aprašymas ar pajamų ir išlaidų knyga, kuri parodo, ką žmogus valgė, kokius daiktus turėjo, kaip gyveno“, – aiškina istorikas.
Bioarcheologų informacijos šaltinis – kaulai
Istorikai su žmogumi susipažįsta per daiktus, kuriuos jis naudojo, sukūrė ir paliko po mirties, o bioarcheologų pagrindinis informacijos šaltinis – pats žmogaus kūnas, jo kaulai. Jie gali atskleisti labai daug informacijos tiek apie žmogų, tiek apie bendruomenę, kurioje jis gyveno ir mirė.
„Mums praeitis yra tam tikras procesas, nes kiekviena liga, kiekvienas sunkus fizinis darbas turi tęstis be galo ilgą laiko tarpą, kad mes tuos pokyčius pamatytume kauluose. Pavyzdžiui, iš kai kurių palaikų dantų galima matyti, kad jie buvo nevalomi labai ilgai“, – sako Justina.
Bioarcheologai praeities žmonių gyvenimo kasdienybę rekonstruoja žiūrėdami į kaulus ir bandydami pamatyti ten įvykusius pokyčius. Dažniausiai jie pasakoja mokslininkams apie patirtus sunkumus ir skausmus, o maloniosios gyvenimo pusės neatskleidžia.
Bioarcheologinių tyrimų metu paprastai nustatomi trys pagrindiniai biologiniai parametrai: individo lytis, amžius mirties metu ir ūgis. Neretai tenka diagnozuoti ir ligas. Gali būti atliekami genetiniai tyrimai, nustatomas infekcinių ligų paplitimas, fizinės veiklos intensyvumas.
Pirmieji bandymai – nesėkmingi
„Galimybė pabandyti sujungti istorikų ir bioarcheologų tyrinėjimų perspektyvas atsirado 2016–2017 m., kai Baltarusijoje ir Lietuvoje kilo iniciatyva ištirti Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje įsteigtą vieną didžiausių vienos – Radvilų giminės – mauzoliejų visoje Europoje. Tai buvo itin perspektyvus atvejis pradėti tyrinėti praeities žmogaus kasdienybę, pabandyti palyginti tai, ką mes matome rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose, ir kas matyti kauluose“, – pasakoja M. Jakulis.
Šių tyrimu tikslas buvo remiantis tiek istorikų, tiek bioarcheologų duomenimis nustatyti, ar sarkofaguose ir kriptų vietose yra tikrai tie žmonės, kurie turi būti tose vietose. Pirmieji du bandymai šioje bažnyčioje aptikti ir identifikuoti garsiojo keliautojo Mikalojaus Kristupo Radvilos (Našlaitėlio) ir kito išskirtinio šios giminės atstovo Lietuvos didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Radvilos (Žuvelės) palaikus baigėsi nesėkme, tačiau tyrėjai rankų nenuleido ir 2017 m. juos aplankė sėkmė.
Karolio Stanislovo tyrimą lydėjo sėkmė
Pasak istoriko, 2017 m. jie patyrė ir vieną sėkmės istoriją, kuri davė daugiau rezultatų – tai buvo Mykolo Kazimiero Radvilos sūnaus Karolio Stanislovo gyvenimo istorijos šaltinių ir palaikų tyrimas.
„Karolis Stanislovas gyveno trumpiau nei jo tėvas, bet karjerą darė kur kas sėkmingiau. 28 metų jis jau buvo tapęs Vilniaus vaivada. Buvo vedęs du kartus, bet vaikų nesusilaukė“, – pasakoja istorikas.
Deja, jis nepaliko tokio išsamaus ir didelio dienoraščio kaip jo tėvas, tačiau apie jį pavyko sužinoti nemažai faktų. Sprendžiant iš jo portretų, jis galėjo turėti nemenką antsvorį, o iš išlikusių anekdotinių atsiminimų paaiškėjo, kad jis mėgo gerai pavalgyti ir išgerti. Likus 1,5 metų iki mirties jis apako, pagal istoriko keliamą hipotezę, dėl galimo diabeto.
„Apie jo mirties priežastį žinoma iš Nesvyžiaus parapijos mirties metrikos knygos, užsimenama ir prisiminimuose apie jį, kurie, remiantis originaliais dokumentais, buvo išleisti XIX a. Juose aprašomos paskutinės jo gyvenimo dienos, kada gydyti jo akių ligos buvo atvykęs nežinomas gydytojas iš Varšuvos, kuris pritaikė tuo metu paplitusį akių ligų ir epilepsijos gydymo metodą – sprando srityje padaroma nedidelė įpjova ir per ją įveriama arklio ašutų tam, kad ta žaizda pradėtų pūliuoti. To meto medikai manė, kad pūliuojant iš žmogaus kūno pasišalina tam tikri blogi skysčiai ir žmogus atgauna sveikatą“, – mirties priežastį paaiškina istorikas.
Kunigaikščiui Karoliui Stanislovui ši procedūra sukėlė infekciją, kuri pažeidė stuburą ir baigėsi jo mirtimi.
Pavyko identifikuoti ir kaulus
Šiuos istoriko M. Jakulio surinktus duomenis Radvilų mauzoliejuje ėmėsi tikrinti bioacheologė J. Kozakaitė.
„Vos atvėrę sarkofagą, pamatėme gana aukšto (173 cm.) vyro mumifikuotus palaikus, o kūną apžiūros metu apvertę – kad nugara visa skeletuota. Ir tai mums leido užsikabinti už vienos labai svarbios detalės. Būtent stuburo srityje buvo užčiuoptas suaugimas dešinėje pusėje. Ši patologija būdinga asmenims, kurie turi didelį antsvorį ir serga II tipo diabetu. Paprastai ši patologija būdinga vyresnio amžiaus elito atstovams, mėgstantiems platų ir gerą gyvenimo būdą“, – komentavo Justina.
Tyrėjai šį momentą vadina labai svarbiu visoje Nesvyžiaus epopėjoje. Galima manyti, kad šis bendras tyrimas pavyko. Tačiau norint tiksliau ir išsamiau atsakyti į visus klausimus reikėtų pagal visus pasaulinius standartus atlikti genetinius tyrimus.
