Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Nadine Gordimer: Rašymas ir būtis

08/01/2014 Aidas
culture-908

Paėjusią savaitę, sulaukusi 90 metų, mirė žymi Pietų Afrikos rašytoja, 1991-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatė, kovotoja prieš apartheidą Nadine Gordimer. Per visą gyvenimą anglų kalba parašė per 30 knygų – romanų bei apsakymų rinkinių, kuriuose daugiausia dėmesio skyrė rasinei diskriminacijai bei moraliniams klausimams. Pietų Afrikos Respublikos valdžia Gordimer kūrybos nevertino palankiai. 1979 metų romanas „Biurgerio duktė“ taip ir nepasiekė šalies knygynų, nes buvo uždraustas kaip „išpuolis prieš respubliką“. Toks pat likimas ištiko ir kitus jos romanus „Svetimšalių žemė“ bei „Paskutinis buržuazinis pasaulis“.
Šiose rašytojos kalbos, pasakytos atsiimant Nobelio premiją, ištraukose svarstoma apie rašymo ir būties santykį, rašytojo pareigą visuomenei ir Nadine likimo draugus – tuos, kurie dėl savo veiklos ir/ar kūrybos buvo ujami gimtosiose šalyse. 

Pradžioje buvo Žodis

Žodis buvo pas Dievą, Dievo Žodis, kuris reiškė Pasaulio sukūrimą. Tačiau žmonių kultūros amžiaus eigoje žodis įgijo ir kitų reikšmių – kaip religinių, taip ir sekuliarių. Žodžio valdymas tapo šių dalykų sinonimu: galingos valdžios, prestižo, stulbinamo, o kartais net pavojingo įtikinėjimo, geriausio televizijos laiko, pokalbių šou, talento tauškėti ar mokėti kalbų. Žodis skrieja kosmose, atšoka nuo palydovų, jis kaip niekad arti dangaus, iš kurio, kaip tikima, atėjo. Tačiau svarbiausia jo transformacija man ir mano rūšiai įvyko jau seniai, kai jis pirmąsyk buvo įrėžtas akmenyje ar papiruse, kai jis įsikūnijo iš garso į vaizdą, iš girdimo į skaitomą kaip eilę ženklų, o paskui į raštą ir keliavo laiku nuo pergamento iki Gutenbergo. Tai rašytojo pradžios pasakojimas. Tai pasakojimas, kuris ją ar jį įrašė į būtį.
Keistu būdu vyko dvigubas procesas – vienu metu kuriamas ir rašytojas, ir jo, kaip kintančio žmonių kultūros atstovo, tikslas. Tai dviguba ontogenezė – ir individualios būtybės kilmė bei vystymasis, ir pagal tos būtybės prigimtį vykstantis prisitaikymas prie ontogenezės tyrimo. Mes, rašytojai, esame pasirengę šiai užduočiai. Kaip belaisviai, įkalinti su jaguaru Borgeso apsakyme „Dievo raštas“, bandę kartą per dieną nutvieskiančiame šviesos spindulyje išskaityti būties prasmę iš žymių ant gyvulio odos, mes visą gyvenimą per žodį bandome interpretuoti visuomenės skaitinius, tą pasaulį, kurio dalis patys esame. Tokiu būdu šis neatskiriamas, neapsakomas dalyvavimas – rašymas – visuomet ir vienu metu yra savęs paties ir pasaulio, individualaus ir kolektyvinio buvimo, tyrinėjimas. 
Gal nėra jokio kito būdo suprasti būtį, išskyrus meną? Patys rašytojai neanalizuoja, ką darą, tai būtų tas pat, kaip žiūrėti žemyn, einant lynu virš tarpeklio. Nesiekiu mistifikuoti rašymo proceso, tiesiog noriu pavaizduoti intensyvų vidinį susitelkimą, reikalingą rašytojui, kad pereitų virš sąlyginumų plyšių ir pajungtų juos kalbai. Yeatso vidinis „vienišas pasigėrėjimo impulsas“ piloto skrydyje ir „šiurpus grožis“, gimęs iš masinio pakilimo – ir jungiantis, ir priešinantis. E. M. Forsterio kukli „vienintelė jungtis“. Joyce'o vylingai pasirinkti „tyla, klasta ir tremtis“. Gabrielio Garcia Marquezo labirintas, kuriame visos jėgos Simono Bolivaro asmenyje pavergiamos vienintelės neįveikiamos galios – mirties. Tai keli be galo skirtingi rašytojų bandymai priartėti prie būties per žodį. Visi bent kiek nusipelnę autoriai tikisi kišeniniu žibintuvėliu – retai, esant talentui ir liepsnojančiu deglu – pasišviesti prakeiktame, tačiau nuostabiame žmogiškos patirties, būties labirinte. Anthony Burgessas kartą apibrėžė literatūrą kaip „estetinį pasaulio tyrinėjimą“. Sakyčiau, jog čia rašymas tik prasideda tam, kad ištirtų kas anapus jo, ir visgi tik estetikos priemonėmis.
Kaip tampama rašytoju? Nežinau, ar mano pačios pirmieji žingsniai turėjo išskirtinių paskatų, be abejonės – daug bendro su kitų rašytojų. Sau pasakiau, kad jokie faktai, kuriuos rašau ar sakau, nebus tiek teisingi kiek mano kūryba. Leiskite kiek save pristatyti. Esu iš tų, kurie vadinami rašytojais iš prigimties. Nepriėmiau sprendimo būti rašytoja. Pradžioje nesitikėjau uždirbti iš to, kad esu skaitoma. Rašiau iš džiaugsmo kaip vaikas, susipažįstantis su pasauliu per pojūčius – regą, uoslę ir lytą, vėliau iš jausmų, kurie mane glumino ar manyje siautėjo, o po to įgijo formą, rado paguodą rašytiniame žodyje. Yra tokia Kafkos parabolė: „Turiu tris šunis: Laikyk jį, Griebk jį ir Niekada daugiau. Laikyk jį ir Griebk jį yra įprasti nedideli šiperkai, po vieną niekas jų ir nepastebėtų. Bet dar yra Niekada daugiau. Tai vokiečių dogo mišrūnas, išvaizdos, kad nė amžiai paties rūpestingiausio veisimo nebūtų tokios sukūrę. Niekada daugiau yra čigonas“. Mažame Pietų Afrikos aukso kasybos mieste augau kaip Niekada daugiau – mišrūnė (nors vargu ar būčiau apibūdinta kaip vokiečių dogas), kurioje negalėjai aptikti įprastinių miestiečių savybių. Aš buvau Čigonė, besikrapštanti su žodžiais iš antrų rankų, pati lopanti savo rašymo pastangas, besimokydama iš to, ką skaičiau. Mano mokykla buvo vietinė biblioteka, o Proustas, Čechovas, Dostojevskis – išskiriant tik kelis, kuriems esu skolinga už savo kaip rašytojos egzistenciją – mano mokytojai. Taip, tuo gyvenimo etapu aš buvau teorijos, kad knygos kuriamos iš kitų knygų, įrodymas. Ilgai tokia nelikau, nemanau, kad bet kuris potencialus rašytojas liktų.
Nesąmoningai ėmiausi būties temos jau pirmuosiuose kūriniuose: būta vaikiškos mirties ir žudymo kontempliacijos – karvelis, sumaitotas katės, būta baimės ir ankstyvo rasizmo supratimo. Pakeliui į mokyklą praeidavau parduotuvės savininkus, imigrantus iš Rytų Europos, užimančius žemiausią socialinę padėtį kalnakasybos miestelyje tarp baltųjų, kurie parduotuvės klientų, juodaodžių kalnakasių, nė nelaikė žmonėmis. Tik po daugelio metų supratau, kad jei vaikystėje būčiau priklausiusi jų kategorijai, nebūčiau tapusi rašytoja apskritai, mat biblioteka juodaodžiams vaikams nebuvo prieinama. O mano formalus mokyklinis lavinimas geriausiu atveju buvo padrikas.
1988-aisiais bauginamas mūsų laikų ritmas paspartėjo su iki tol nematytu įtūžiu, rašytojai buvo pašaukti jam nusilenkti. Jau nuo Apšvietos rašytojai kentė gėdą, draudimus ir tremtį ne tik dėl politinių priežasčių. Flaubert‘as nuvilktas į teismą dėl „Ponios Bovari“ nepadorumo, Strindbergas patrauktas atsakomybėn dėl šventvagysčių „Vedybose“, Lawrence'o „Ledi Čaterli meilužis“ uždrausta. Būta daugybės tokių vadinamųjų veidmainiškų buržuazinių papročių įžeidimų pavyzdžių, lygiai taip pat kaip politinių diktatūrų išdavysčių. Tačiau laikais, kai primesti kaltinimus, pažeidžiant išraiškos laisvę, tokiose šalyse kaip Prancūzija, Britanija ar Švedija tapo negirdėta, iškilo pasibaisėtinai autoritetinga jėga, besiremianti kai kuo labiau paplitusiu nei socialiniai papročiai ir kai kuo galingesniu nei vienas politinis režimas. Religinis įsakas nuteisė rašytoją mirčiai.
Daugiau nei trejus metus, kad ir kur slėptųsi, kad ir kur nuvyktų, Salmanas Rushdie gyvena su jam paskelbta fatva. Niekur jam nėra prieglobsčio. Kiekvieną rytą prisėdęs rašyti jis nežino, ar nugyvens tą dieną, ar tas puslapis kada nors bus prirašytas. Salmanas Rushdie yra talentingas rašytojas ir „Šėtoniškos eilės“ – romanas, dėl kurio jis kalamas prie gėdos stulpo – yra naujoviškas vienos intensyviausių mūsų eros būties patirčių tyrinėjimas, asmenybės tarp dviejų kultūrų, susijungusių pokolonijiniame pasaulyje. Visa gvildenama, pasitelkiant vaizduotę: seksualinės ir sūniškos meilės prasmė, visuomenės pripažinimo ritualai, formalios religijos prasmė asmenims, nutolusiems nuo jos subjektyvumo, prieštaraujantiems skirtingoms įsitikinimų sistemoms – religinėms ar sekuliarioms. Jo romanas – tikra mitologija. Net jei jo reikšmė pokolonijiniam sąmoningumui Europoje tokia pati kaip Gunterio Grasso ponacistinei Europai su „Skardiniu būgneliu“ ir „Šuniškais metais“ ar Becketto „Belaukiant Godo“ egzistenciniam sielvartui, jo pasiekimų lygis neturėtų rūpėti. Net jei jis būtų vidutiniškas rašytojas, jo situacija turėtų kelti rūpestį visiems kolegoms rašytojams, nepaisant asmeninės padėties, dėl to, kokią grėsmę tai kelia žodžio nešėjui. Dar labiau nei paskiri asmenys tuo turėtų rūpintis vyriausybės ir nevyriausybinės organizacijos visame pasaulyje. Su šiuo nauju mirtinu įsakymu, žadinančiu tarptautinio terorizmo jėgas didžios ir gerbiamos religijos vardu, kaip su nusikaltimu žmonijai susidoroti turėtų demokratiškos vyriausybės bei Jungtinės Tautos.
Nuo klaikios grėsmės vienam asmeniui sugrįžtu prie tų, kurios buvo bendros šio besibaigiančio amžiaus rašytojams. Represiniuose režimuose – ar Sovietų bloke, ar Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Kinijoje – dauguma rašytojų buvo įkalinti dėl jų kaip piliečių veiklos, kovojant dėl konkrečios visuomenės išsilaisvinimo iš priespaudos. Kiti represinių režimų buvo pasmerkti dėl to, jog tarnavo visuomenei, rašydami kaip galima geriau, mat mūsų estetinės avantiūros gali tapti pavojingos, kai gėdingos laikmečio paslaptys giliai ištyrinėjamos, su maištingu sąžiningumu būties apraiškoms, kai rašytojo temos ir charakteris neišvengiamai formuojami visuomenės spaudimų ir iškraipymų taip, kaip žvejo gyvenimas yra sąlygotas jūros galios.
Tai paradoksas. Išlikdamas sąžiningas rašytojas kartais rizikuoja būti ir valstybės apkaltintas išdavyste, ir išsilaisvinti siekiančių jėgų apskųstas dėl aklo įsipareigojimo trūkumo. Kaip žmogiška būtybė joks rašytojas negali nusilenkti manichėjiškos pusiausvyros melui. Pastatytas ant vienos svarstyklių pusės, velnias visuomet turi švino batuose. Perfrazuojant Marquezo kaip rašytojo ir kovotojo už teisingumą ištarą, rašytojas turi naudotis teise neslepiant trūkumų tyrinėti ir priešą, ir brangų kovos draugą, nes tik tiesos siekis suteikia būčiai prasmės, tik tiesos siekis slenka teisingumo link, aplenkdamas gūrinančia gimti Yeatso būtybę. 

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu