Kanalizacijos vanduo pakilo per Lori Burns tualetą. Jis sugadino boilerį, šaldiklį ir jos mamos vestuvių nuometą. Tai trečias kartas per penkerius metus, kai moters rūsys yra užliejamas. 40-metė marketingo specialistė iš pietinės miesto dalies jau nebeišgali susimokėti už valymo darbus, tad tvarkytis šįkart ima pati. Ji yra paskaičiavusi, kad nuostoliai siekia $17 tūkst., ir į sumą net neįeina tai, ko pakeisti ji negalėjo: paveldėti daiktai, rytietiški kilimai, jos kašmyro megztiniai. Moteris pasakoja, kad kol šis namas priklausė jos tėvams 1985-2006 metais, rūsys užtvindytas buvo vos keturis kartus. Pastaruoju metu tai vyksta kas antrais metais.
Vašingtonui vis dar diskutuojant apie tai, ar klimato kaita vyksta, ar ne, žmonės visoje šalyje kenčia nuo dalykų, kurie atsitinka, mokslininkų tikinimu, būtent dėl besikeičiančio klimato. Ir tai vyksta pačiose keisčiausiose vietose. Apie klimato kaitą įprasta galvoti kaip apie kylantį jūros lygį, tad natūraliai atrodo, kad pirmiausia grėsmė turi kilti pakrančių miestams. Tačiau gyventojai visuose Vidurio Vakaruose, nuo Čikagos iki Indianapolio ir Milvokio, susiduria su problemomis, sukeltomis besikeičiančio oro ir senstančios infrastruktūros, kurių kainos (vyriausybėms, draudimo kompanijoms ir gyventojams) matuojamos ne tik doleriais, bet ir gyvenimo kokybe.
Per pastarąjį šimtmetį Čikagoje smarkiai padaugėjo lietingų audrų (mažiausiai 1,5 colio kritulių per dieną), sukeliančių potvynius namuose ir gatvėse. Kritulių kiekis Vidurio Vakaruose per tą laiką išaugo 20 procentų, o sinoptikai prognozuoja, kad per ateinančius 20 metų lietaus su daugiau nei 2,5 colio kritulių per dieną padaugės dar 50 procentų. Tai reiškia dar daugiau namų užliejimų ir valymų gyventojams. Tokiems, kaip Burns.
Gegužę, praėjus metams po to, kai nuotekos užliejo Burns rūsį, draudimo gigantas patraukė į Ilinojaus teismą - tai galima vertinti tiek kaip reklaminį triuką, tiek kaip naujos kartos ieškinių pradžią, kurių tikslas yra išsiaiškinti, kas turi padengti sąskaitas už ekstremalių oro sąlygų padarytą žalą. Farmer’s Insurance Co. patraukė Čikagos miestą baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad šis nepasiruošė globalinio atšilimo pasekmėms.
Miestas „turėjo žinoti“, buvo teigiama ieškinyje, „kad klimato kaitos Kuko apygardoje rezultatas yra didesni lietūs... nei rodo kritulių istorija iki 1970 metų“. Audros nėra Dievo pirštas, buvo teigiama ieškinyje, o anglies dvideginio sukelta realybė, 2010 metais apibrėžta Čikagos veiksmų plane.
Praėjusį balandį vanduo užtvindė maždaug 600 Čikagos pastatų. Ieškinyje teigiama, kad „nuotekų geizeriai tryško iš vamzdžių grindyse, iš tualetų, dušų... Pagyvenę vyrai ir moterys, maži vaikai buvo priversti evakuotis“. Kompanija teigia, kad tam buvo galima užkirsti kelią, jei Čikagos miestas būtų pataisęs požeminę audros vandens saugyklą, kuri per laiką „susidėvėjo“.
„Kompanija ėmėsi reikiamų veiksmų, kad kompensuotų išmokas mūsų klientams, - buvo teigiama atstovo spaudai Trento Fragerio pareiškime. - Tai yra kompensacija už žalą, kuriai, mūsų nuomone, buvo galima visiškai užkirsti kelią.“
Po poros mėnesių kompanija ieškinio atsisakė, tačiau iškėlė tam tikrus klausimus, kurie reiškia, kad šioms problemoms tęsiantis, tikrai bus grįžtama į teismo salę.
Gegužę Obamos administracijos paskelbtas Nacionalinis klimato įvertinimas prognozuoja, kad Vidurio Vakarų liūčių „dažnis ir intensyvumas“ per ateinančius šimtą metų padidės daugiau nei dvigubai. Vos saujelė stiprių pavasario ir vasaros audrų (tokių, kurios užtvindo namų rūsius), gali būti atsakingos už 40 procentų visų metų kritulių, skelbia Aplinkosaugos agentūra.
Jei oras keistis pagal naujausias prognozes, tai žada vis daugiau problemų senstančioms infrastruktūroms ir nuo jų priklausomiems miestams, tokiems kaip Čikaga. Pastebima, kad dėl didelių pastarojo meto pokyčių nebegalima taikyti tradicinių stichijos paaiškinimo metodų, o tai apsunkina bet kokį strateginį ar planavimo darbą. Nepakanka apie Čikagą pasakyti: lauke karšta, užtat prasidėjo audra. Mokslininkai dar nežino daugybės dalykų, kurie padėtų paaiškinti procesus ir priimti reikiamus sprendimus.
„Dabar mums svarbiausia išsiaiškinti, kodėl atrodo, kad vyksta vis daugiau stichinių nelaimių, - sako Pensilvanijos universiteto Whartono rizikos valdymo ir sprendimų procesų centro direktorius Erwannas Michel-Kerjanas. - Ir, žinoma, kas turi sumokėti už žalą?“
