Daugiau 
 

„Ne procesai, o asmenybės kuria šalies gyvenimą“

01/13/2017 Aidas
toleikis-1026

Per 26-erius nepriklausomybės metus apie ryškiausią visos švietimo sistemos pralaimėjimą, apie švietimo krizę ir jos spragas kalbamės su žinomu Lietuvos pedagogu Vytautu Toleikiu, kuris galėtų būti puikiu pavyzdžiu kiekvienam mokytojui, siekiančiam ne metodinio žinių perteikimo jaunajai kartai, bet randančiam naujų būdų ugdyti asmens pilietinę moralę, vertybes ir jo orumą.

Aktyvus visuomenininkas, Lietuvos žydų istorijos tyrinėtojas, humanistas, Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos etikos mokytojas V. Toleikis yra subūręs ne tik edukacinį moksleivių „Vaikščiotojų“ kubą. Jo pastangomis Lietuvoje yra įamžinti garsiausių litvakų pėdsakai, yra saugomas ir puoselėjamas jų veiklos palikimas. V. Toleikis Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ buvo pagerbtas specialiu apdovanojimu, įvertinusiu mokytojo viso gyvenimo veiklą ugdant ir puoselėjant toleranciją. 

- Jūs - vienas iš nedaugelio pedagogų, kuris viešoje erdvėje pirmasis pasisakėte už dorinio ugdymo turinį, naujos vertybinės sistemos kūrimą švietimo įstaigose. Kaip galvojate, ar per pastaruosius metus įvyko kažkokie ženklūs pokyčiai, padėję suformuoti mąstančios, kuriančios ir moraliai tvirtos šiuolaikinės kartos paradigmą?

- Sudėtingas klausimas, nes nėra vienareikšmio atsakymo. Kalbant apie ugdymo turinį, mano nuomone, didžiausia klaida buvo padaryta, kai nusižiūrėjus į Vakarus, prieš daugiau nei 15 metų, istorijos, literatūros, dorinio ugdymo pamokose buvome visai išguję pasakojimą, didįjį Lietuvos naratyvą. Mokykla paleido į gyvenimą ne vieną jaunimo kartą, nežinančią Lietuvos istorijos, neturinčios savo santykio su praeitimi. Tokiu būdu savo rankomis jaunimui pakirtome tapatybės šaknis, palikome viską savieigai. Lituanistai tai suvokę pirmieji grąžino rašinį į abitūros egzaminą. Tąsyk programoje daug dėmesio atsirado kūrėjo biografijai, kultūriniam kontekstui, daugiakultūriniam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, abiejų tautų Respublikos paveldui. Net Adomo Mickevičiaus eilės pasirodė lietuvių ir lenkų kalbomis.

O istorikai su Švietimo ir mokslo ministerijos klerkais priešakyje ir toliau bejėgiškai tebeskėčioja rankomis, palikdami šio dalyko abitūros egzaminą be naratyvo. Mokinių istorijos žinios iki šiol patikrinamos užpildant anketos klausimus, kur iš trijų teiginių paliekama atspėti vieną teisingą. Na, gal dar papildomai komentuojamos karikatūros ir žemėlapiai. Be to, istorijos vadovėliai iš esmės teberašomi marksistinės paradigmos pagrindu: viską lemia procesai, vyksta nuolatinė kaita, kurioje asmenybės pasirinkimams vietos tarsi nelieka. Nėra pasakojimo, nėra ir santykio. Kaip prisirišti prie Lietuvos, kaip ją pamilti, jeigu apie ją nesugebi nieko rišlaus papasakoti?
Nepakanka tik pažerti nieko nesusietų padrikų faktų ar datų, kurios tarsi fizikos formulės iškalamos prieš egzaminą.

Ar ne čia slypi atsakymas, kad Lietuvos partizanų mitas tik dabar pradeda pasiekti mūsų visuomenę? Ir tai yra tik labiau padedant Lietuvos jauniesiems atlikėjams, visuomeninei organizacijai „Trakinių partizanai“, bet ne mokykloms. Laimė, kad yra šaunių istorijos mokytojų, kurie, nepaisydami ydingos egzaminų sistemos, vadovėlių peršamo fatalizmo, sugeba bent dalį mokinių sudominti Lietuvos istorija. Jie diskutuoja, vedžioja mokinius po istorines vietas, dalyvauja pilietinėse akcijose, projektuose.

Kita bėda – mokyklų tinklo optimizavimas, pakirtęs kaimo mokyklas. Patikėjome Vakarų ekspertais, kad esame labai netaupūs ir ekonomiškai labai nenaudinga turėti tokią gausybę mokyklėlių atokiose kaimo vietovėse. Efektyviau į mokyklą vaiką kelti pusę šešių ryto ir valandą vežti geltonuoju autobusiuku iki rajono gimnazijos? Kaip vaikas prisimins savo vaikystės mokslo metus? Koks simbolis atitiks jo vaikystę? Greičiausiai amžinas miego norėjimas? Aš tik keliu klausimą, ar tikrai tiek daug kaimo mokyklų reikėjo uždaryti? Juk ne visos virto bendruomenių kultūriniais ar socialiniais centrais?

Kita problema, kurią net bijoma garsiai įvardinti, tai kokioje virtualioje erdvėje gyvena rusakalbiai Lietuvos Respublikos moksleiviai? Ar tik dėl kalbinio patogumo absoliuti šių moksleivių dauguma naudoja ne „Facebook“ socialinį tinklą, o rusų „VKontakte“? Kodėl absoliučios daugumos elektroninio pašto adresas baigiasi ne „com“, kaip lietuvių ar lenkų, o „ru“? Ir kokias televizijos programas žiūri Visagino, Šalčininkų moksleiviai? Kokiame informaciniame lauke jie gyvena? Apskritai, ar žino, kad yra ir lietuviški televizijos kanalai?

Nenoriu demonizuoti rusų mokyklų, kurios jau spėjo neadekvačiai nukentėti nuo Lietuvos žiniasklaidos sukelto ažiotažo, kuris parodė, kad taip ir nebuvo gilinamasi į esmę, o tiesiog reikalaujama aklo lojalumo valstybei. Asmeniškai man rūpi, kad tautinių bendrijų jaunieji žmonės Lietuvoje jaustųsi kaip savi, o ne kaip rusai ar lenkai, gyvenantys Lietuvoje. Mums reikia Lietuvos lenkų ir Lietuvos rusų, kurie didžiuotųsi savo ypatingu geopolitiniu statusu, tautiniu identitetu, matytų savo ypatingą misiją šalyje. Tiesa, šiandieninė mokykla iš viso bijo kalbėti apie dvigubą, ar net trigubą tautinį identitetą, o mokytojai vaikus iš mišrių šeimų net spaudžia apsispręsti, maždaug ta linkme - „lietuvis tu, ar lenkas?“ Ir visą tai girdime XXI amžiuje! Čia paliečiu tik kelias problemas, kurios tikrai egzistuoja, tačiau apsimetama, kad jų nėra, tarsi kalbėtume apie mirusį nešvankiomis aplinkybėmis.

- Esate subūręs „Vaikščiotojų“ klubą. Kartu su moksleiviais rengiate edukacines šalies pažinimo iškylas, kurių metu jaunimas gauna daug informacijos apie iškiliausias, reikšmingiausias kultūros ir istorijos vietas. Kaip Jums kilo sumanymas steigti „Vaikščiotojų“ klubą ir būti tuo pagrindiniu vedliu istoriniuose atminties labirintuose?

- „Vaikščiotojai“ gimė iš nevilties. Pamenu, 2010 metais dvyliktokams pasakojau apie mecenatystės fenomeną Petrą Vileišį. Tąsyk įsijautęs dėsčiau apie tai, kaip jis organizavo pirmąją lietuvišką parapiją Vilniuje, kaip įtikino vyskupą skirti lietuviams apleistą, bet seniausią Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčią, žadėdamas ją už savo lėšas suremontuoti. Iš nekaltai klapsinčių moksleivių akių supratau, kad tie jauni žmonės, nei vienas nežinojo, kur ta garsioji bažnyčia stovi. Jūs tik galite įsivaizduoti, visose šešiose dvyliktose klasėse neatsirado nei vieno mokinio, kuris žinotų, kur Vilniuje yra Šv. Mikalojaus bažnyčia! Aš keletą savaičių vaikščiojau kaip apdujęs, visiems bičiuliams papasakojau šį nutikimą kaip didžiausią sensaciją. Laimei, nepuoliau akių draskyti istorikams, nes, kaip žinia, jie juk vaikus moko ne istorijos, o ruošia juos tik egzaminui.

Taigi, iš tos nevilties pradėjau vaikus tarsi nelegaliai vedžioti po Vilnių. Į pirmąjį pasivaikščiojimą atėjo tik vienas mokinys. Buvo gripo epidemija, labai lijo. Bet pasivaikščiojome, ir labai prasmingai. Vėliau lietuviškąjį ir žydiškąjį Vilnių pamatyti jau panoro visas būrys. Pavyko įsiprašyti į tapytojo Augustino Savickio dirbtuves. Dvyliktokams tai buvo svarbu, jis juk ir rašytojo Jurgio Savickio sūnus. Esame įsiprašę pas žinomą Lietuvos skulptorių Vladą Vildžiūną. Išgirdome pasakojimų apie Justiną Mikutį, Stefaniją Ladigienę-Masiulytę, Vlado žmonos Marijos motiną, jos senelį Masiulį, kuris buvo pažįstamas su Motiejumi Valančiumi.

Čia pateikiu Jums tik porą pavyzdžių, kaip gyvos istorijos iš pirmų lūpų tampa saviugdos neįkainojama vertybe jaunam žmogui. Prasidėjus naujiems mokslo metams tuos vaikščiojimus įtraukėme į gimnazijos ugdymo turinį. Laikui bėgant atsirado ir pavadinimas „Vaikščiotojai“, dar vėliau ir visas veiklos modelis, bendravimo su svarbiais žmonėmis stilius, ambicingesnės kelionės, projektai. Nesiplėsdamas, pasakysiu, kad vaikščiojama kartą per savaitę. Vilnių rodau per iškiliausius šio miesto gyventojus. Daugiausiai tai rašytojai, įvairių konfesijų dvasininkai, vienuoliai, tapytojai, skulptoriai, muziejininkai, žmonės pergyvenę Holokaustą, politikai.

Maždaug kas mėnesį svečią pokalbiui kviečiame į Vilniaus Šv. Kristoforo gimnaziją, į mano kabinetą. Tuomet renginys būna atviras. Renkamės ir pas mane namuose, vasarą „Vaikščiotojai“ apsilanko mano šeimos sodyboje. Be Vilniaus jaučiu pareigą jauniems žmonėms parodyti Kauną, Žemaitiją. Taip pat labai svarbi yra Lenkija, Izraelis, nes šiose šalyse labai daug lietuviškai kalbančių gyventojų. „Vaikščiotojai“ jau tris kartus keliavo po šias abi šalis. Auginu trečią „Vaikščiotojų“ kartą ir tai nuostabus būdas, kuriant jaunų žmonių asmeninį santykį, prijaukinti juos prie Vilniaus, Lietuvos, Europos. Tai ir būdas formuoti modernią lietuvišką tapatybę. Puikiausias to pavyzdys – mano „Vaikščiotojai“ vaikinai beveik visi eina savanoriais į Lietuvos kariuomenę.

- Ne paslaptis, kad dažnai Jūsų kritikos strėlės būna nukreiptos į mokytojus, kurių daugelis tebedirba senais metodais. Daugelis jų dar vis nėra atsikratę sovietinio stagnacinio mąstymo, baimių ir yra linkę savo valią ir tiesas primesti jaunajai kartai, kuri tokiu būdu spraudžiama į tam tikrus rėmus. Gal vėliau ir nereikia stebėtis, kad tarp jaunų žmonių trūksta kritiškai mąstančių, laisvai savo nuomonę mokančių reikšti ir ją apginti asmenybių?

- Nesijaučiu galįs kritikuoti savo kolegas mokytojus, gal dėl to, kad pats esu gerų mokytojų, bendraminčių apsuptyje. Man patinka būti su jais. Bet žinant kitas mokyklas, tam tikras bėdas drįsčiau įvardinti. Seni metodai ar noras primesti savo nuomonę yra didžiosios bėdos, veikiau pozityvios dvasios stoka, kuri marina svajones ir užblokuoja kūrybingumą bei fantaziją. Ir dar baisus tingėjimas. Būtent šie dalykai kuria atgrasų mokyklos mikroklimatą.

Beveik didesnėje dalyje Lietuvos mokyklų vaizdas panašus: vieni mokytojai iki nukritimo „aria“ ir ant jų laikosi mokykla, o kiti, nuskambėjo paskutinės pamokos skambutis, ant kulno, skubiai iš mokyklos, nes, neduok Dieve, persidirbs ar pervargs. Pasiteisinimas tokiu požiūriu į darbą labai paprastas – mums neadekvačiai mažai moka, tegul džiaugiasi, kad bent pamokas už tuos grašius vedame. Kartais pagalvoju, koks neįdomus, nuobodus turėtų būti tų „skubančiųjų“ gyvenimas, grįžus žiopsoti rusiškus serialus, makaluotis be tikslo po parduotuves, plepėti apie nieką su į save panašiais. Neteko pajusti, kad mokykloje neužsibūnantys mokytojai būtų aktyvūs visuomenininkai, nuolatiniai teatrų lankytojai, naujausios literatūros ekspertai. Ir ką tuomet jie veikia? Jie net „Facebook“ nesėdi.

Apskritai, mokytojai turėtų daugiau skaityti. Jie turi pastoviai atnaujinti savo žinias. Kaip mokytojas gali būti mokymosi proceso vadybininku, draugu, patarėju, jeigu pats nieko nežino? Nuolatos, kaip ir mokinukas žvilgčioti į internetą? Bet juk internete begalės klaidų, piktybiškos dezinformacijos, melagingų teorijų? Be to, internete visi vienas nuo kito informaciją vagia, kopijuoja ir tai veda prie suvienodėjimo. Kaip padidinsime mokinių skaitomumą, mažinsime beraštystę, jei, mes, mokytojai nesieksime asmeninio ir profesinio tobulėjimo?

- Esate etikos mokytojas, humanistas, visuomenininkas ir tas Lietuvos pilietis, kuris savo pamokose drąsiai kalba apie istorijos randus. Ne tik provincijose, bet ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose rasime nedaug mokytojų, kurie mokytų jausti istoriją, kurti santykį su savo tautos praeitimi. Pavyzdžiui, Holokausto tema. Ji vis dar tebekraujuojanti mūsų istorijos žaizda, šiandien supriešinusi ištisas visuomenės grupes, įvairių sričių specialistus. Kaip Jūs savo mokiniams pasakojate apie Holokaustą ir kokiais būdais siekiate to vientiso istorinio konsensuso?

- Su Holokausto tema esu atsargus. Pernelyg dažnas Holokausto kartojimas gali diskredituoti šią jautrią temą. Visuomenėje galima sukelti atmetimo reakciją – „ir vėl tie žydai“. Apie Holokaustą kasmet kalbu per etikos pamokas, rugsėjo 23-ąją, minint Lietuvos žydų genocido dieną. Kalbu parinkęs labai konkrečią istoriją, dažniausiai man gerai pažįstamo išsigelbėjusio Lietuvos žydo istoriją. Ne kartą gimnazistams esu pasakojęs apie savo profesorę Ireną Veisaitę, rašytoją Icchoką Merą, gydytoją Sergejų Korablikovą, technologijų specialistę Israelą Blat, apie kitus asmenis. Kartais aptariu atskirą fenomeną. Šiais metais vyresniesiems gimnazistams pasakojau apie rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus akciją Molėtuose, kurioje ir pats dalyvavau. Svarbu, kad pačiam tema būtų kuo šviežesnė ir prie širdies. Holokausto tema etikai labai svarbi. Jai negalioja būtasis laikas, o tik esamasis, nes kalbame, keldami klausimus. Kodėl vienas žmogus ryžosi žudyti, o kitas gelbėjo žudomąjį? Kodėl vieni abejingai aukas stebėjo, o kiti žydšaudžius pasmerkė? Šioje skaudžioje temoje visada daugiau klausimų nei atsakymų. Savo pamokose paliečiu ir kitas temas, kaip antai, pokalbis apie sąmokslo teorijas ir ksenofobiją. Negalima dėstyti Holokausto temos be konteksto ir etinio įvertinimo.

- Pasaulinio žydų kongreso Tarptautinis Jidiš centras Vilniuje ir Vilniaus žydų viešoji biblioteka sostinės gyventojus ir svečius pakvietė į ekskursiją po žydiškąjį Vilnių. Šios ekskursijos vedliu ir pagrindiniu gidu buvote Jūs. Iš kur toks didelis susidomėjimas istoriniu, kultūriniu ir politiniu Lietuvos žydų paveldu? Ką tokio žinote Jūs, ko nežino kelios kartos vilniečių, kurie kasdien galbūt praeina tomis pačiomis gatvėmis, kasdien mato tuos pačius namus, bet istorine prasme jų tą kasdienybę lydi visiška tyla?

- Dar bebaigiant vidurinę mokyklą, 1977 metų vėlyvą rudenį, susidomėjau judaizmu. Mat tuo metu į rankas pakliuvo Elizos Ožeškienės apysaka „Mejeris Ezofovičius“. Labai įdomus man pasirodė tas chasidų gyvenimas Gardino apylinkėse. Bet didysis impulsas buvo Atgimimo metais, Žydų tautybės politiko Emanuelio Zingerio Kaune organizuota Lietuvos žydų kultūros istorijos paroda, kuri vėliau buvo atvežta ir į Vilnių. Tuomet supratau, kad šalia manęs ir kitų bendrapiliečių paraleliai egzistavo ištisas pasaulis, kurį sovietinis režimas buvo kruopščiai paslėpęs.

Tiesa, asmeniškai aš apie Holokaustą žinojau nuo vaikystės. Mama apie žydšaudžius pasakodavo drąsiai, nieko neslėpdama. Vėliau atėjo suvokimas, kad visi esame vienos valstybės žmonės, kad Lietuvos žydų istorija yra ne tik Izraelio istorijos dalis, bet ne mažiau ir Lietuvos, kad negalime savo loginėmis schemomis dalinti Lietuvos tautų istorijas į atskirus vienetus. Viskas persipynę, ir viskas yra čia ir dabar. Aš negaliu rodydamas vietą, kurioje gyveno Vilniaus Gaonas, neparodyti šalia esančio namo, kuriame gyveno rašytojas Icchokas Meras, ir būtinai turiu paminėti, kad į jo butą, šiam repatrijavus į Izraelį, atsikėlė gyventi mano mylimas poetas Marcelijus Martinaitis. Stovint prie dienraščio „Vilner Tog“ redaktoriaus Zalmano Reizeno atminimo paminklinės lentos, turiu būtinai pasakyti, kad prie Jono Basanavičiaus kapo duobės būtent jis vienintelis pasakė atsisveikinimo kalbą jidiš kalba, ir kad Z. Reizeną nužudė sovietai.

- Esate kilęs iš Šilutės. Užsispyręs žemaitis, kuris į viešumą yra iškėlęs žinomo iš Mažosios Lietuvos kilusio rašytojo Hermano Zudermano memorialinės ekspozicijos likimo klausimą. Tuo metu, kai Šilutės savivaldybė norėjo šį muziejų uždaryti, kaip prastai lankomą, Jūs vienas pirmųjų ėmėtės iniciatyvos, kad taip nenutiktų (pagal vokiečių kilmės rašytojo H.Zudermano kūrybą statytuose filmuose vaidino didžiojo kino garsenybės Marlene Dietrich ir Greta Garbo – aut. past.).

- Nuo 1981 metų gyvenu Vilniuje. Taigi didesnę gyvenimo dalį jau esu vilnietis. Prie šio miesto esu turbūt labiau prisirišęs, nei gimusieji Vilniuje, nes jį pats turėjau sau atrasti, priglusti prie jo ir jį pamilti. Pagal tėvus esu žemaitis dūnininkas (pietų žemaitis – aut. past.), bet gimęs ir užaugęs buvusiame Klaipėdos krašte, Šilutės rajone, Barvų kaime, žemėje, padengtoje ne tik lietuvninkų, bet ir labai storu vokiškos kultūros sluoksniu. Mūsų pilietinė pareiga nepamiršti savo tėviškių, atsigręžti į jas, rodyti jas savo bičiuliams, užsienio svečiams. Pagal galimybes jas globoti, domėtis jų istorija bei dalintis savo kukliais, kad ir mėgėjiškais atradimais.

Galiu didžiuotis, kad saugiškiams Atgimimo laikais suradau evangelikų kunigo, misionieriaus Indijoje kapą Sauguose, kad rusniškiams papasakojau apie Hermaną Kalenbachą, pagrindinį Mahatmos Gandžio bendražygį Pietų Afrikoje, o Romą Kvintą sugundžiau sukurti jiems paminklą. Apmaudu, kad Hermano Zudermano tėviškę pirmieji turėjo gelbėti iš Šilutės krašto kilę vilniečiai, o ne Šilutėje gyvenę inteligentai. Prie šio gelbėjimo, nieko nevilkindami, prisijungė akademikai Domas Kaunas, Vaclovas Bagdonavičius, Viktorija Daujotytė, Mindaugas Kvietkauskas. Tuomet ir Šilutės kultūrininkams lengviau pasidarė kovoti už kultūros paveldo išsaugojimą.

- Vakarų Europoje vyrauja požiūris, kad šalies istorinis ir kultūrinis palikimas neturi būti skirstomas tautiniu ar religiniu pagrindu. Lietuvos kultūriniame, istoriniame ir politiniame gyvenime iki karo ir vėliau žydų tautos indėlis yra neatsiejama mūsų visų nacionalinės savasties dalis. Turbūt tokiu pagrindu ir atsirado knyga „Garsūs Lietuvos žydai“, kurios bendraautoriumi esate ir Jūs. Pasakokite plačiau apie šį literatūros projektą?

- Hermano Zudermano muziejaus uždarymo istorija apnuogino paprastą dalyką. Lietuvos visuomenės didesnė dalis, deja, ir mokytojai, kultūrinį palikimą taip ir tebeskirsto. Šilutės lituanistai kaip tikri rezistentai į H. Zudermano muziejų vaikų nevesdavo ir tingėdavo nagrinėti jo kūrybą. Lengvas naftalininis pasiteisinimas, neva, jis nieko neparašė lietuviškai, be to, nėra įtrauktas į mokyklinę programą. Nors pagal mokymo metodus yra skiriamos pasirenkamos pamokų valandos, deja, nėra tik noro. Muziejaus uždarymo šalininkų pagrindinis argumentas buvo, kad jis yra mažai lankomas ir niekas to Zudermano nežino.

Aš neskirstau Lietuvos kultūros kaip ir jos pėdsakų pasaulyje pagal primityvų kurpalių „savas – svetimas“. Todėl noriai įsitraukiau į knygos „Garsūs Lietuvos žydai“ kūrimą. Knyga buvo pirmoji tokio pobūdžio. Neužilgo pasirodė Izraelio Lemperto, Virgilijaus Liauškos panašūs leidiniai. Savo knygoje jau po pusmečio radau devynias klaidas. Pradžia visada tokia, nes informacija sensta, o profesionalai istorikai vis ką nors naujo aptinka.

Ypatinga ši knyga tuo, kad joje buvo įvestas lietuviškosios judaikos terminas. Turėdamas labai aiškius kriterijus, be jokios selekcijos, įtraukiau į savo leidinį ir aferistus, ir revoliucionierius. Nesu apsiseilėjęs judofilas ir nei vienos tautos neidealizuoju, ar tai būtų lietuviai, ar žydai. Jeigu kalbėsime apie žinomus žydus, daug garsenybių davė ir kita istorinė Lietuvos pusė – Baltarusija. Iš istorinės Litos, Rusijos imperijos atsilikusio pakraščio, nuo bado ir caro pogromų bėgdami, pirmiausiai didžiausiais mastais emigravo žydai, ir tik po to lietuviai. Juk šiandien JAV gyvena iš Lietuvos kilusių žydų daugiau, nei dabar yra gyventojų Lietuvoje. Gimnazistai mėgsta pajuokauti, kad, pagal Toleikį, atrasdamas kokią garsenybę – būtinai pasitikrink, greičiausiai atrasi Lietuvos žydą. Ir tame nemažai yra tiesos. Gal todėl internetiniam portalui „Virtualusis štetlas“ pateikiau apie 300 žydų biografijų. Nežinau, kas iš to išeis ateityje, bet ta mintis toliau gilintis į žydiškąją istoriją, manęs neapleidžia. Apskritai biografijos žanras man svarbus, nes per biografijas dėstau etiką. XXI amžiaus globalizacijos laikais labai svarbu pabrėžti asmenybės svarbą, jos unikalius pasirinkimus, parodyti, kad ne procesai, o būtent asmenybės kuria šalies gyvenimą.

Rasa Kazlaitė, specialiai iš Lietuvos „Čikagos Aidui“

Nuotraukoje: Mokytojo ir humanisto Vytauto Toleikio iniciatyva Rusnėje pastatyta čia gimusio žinomo žydo PAR architekto Hermano Kalenbacho ir jo bendražygio Mahatmos Gandžio skulptūra (skulptorius aut. R.Kvintas)

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu