Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Ne viskas, kas ruda, yra šokoladas

08/04/2017 Aidas

Taip sakau todėl, kad pati efektyviausia ir teisingiausia veiksmų Rusijos adresu programa yra gerai žinoma, nemokama ir visiems prieinama. Jos net ieškoti kažkur toli nereikia: ji yra transliuojama praktiškai 24 valandas per parą. Viskas, ką reikia padaryti, tai įsijungti Rusijos televiziją, atsiversti jų laikraščius, užeiti į „patriotines“ rusiškas interneto svetaines ar į (sakau tai su giliu liūdesiu) daugybę interneto svetainių anglų ir įvairiomis kitomis kalbomis, sukurtų „rusų pasaulio“ agentų Europoje ir Amerikoje, bei pasidomėti, kas gi tenai skelbiama. O tuomet jau imtis daryti tai, kuo rusų propaganda kaltina Vakarus! Didinti NATO karinę galią prie Rusijos sienų (tai jau daroma, tačiau norėtųsi, kad tai vyktų kur kas aktyviau), atgaivinti Šaltojo karo laikų retoriką ir praktiką (na, tikrai pats laikas – juk Rusija jau ketvirtus metus veda karštąjį karą!), vystyti ginklavimosi varžybas (priminsiu, kad būtent tai galų gale ir sužlugdė Sovietų Sąjungą), skatinti rusofobiją (nors, aišku, geriau nei patys rusai to padaryti nesugebės niekas), tiekti ginklus Ukrainai, negailestingai persekioti bet kokius Rusijos simpatikus Vakaruose ir visais įmanomais būdais juos tramdyti (lygiai taip pat kaip savo laiku buvo elgiamasi su visais nacistinės Vokietijos simpatikais), įvedinėti vis naujas „nepagrįstas“ sankcijas, palaikyti visas „ekstremistines“ jėgas Rusijos viduje ir galiausiai – ne tik imtis visų įmanomų priemonių siekiant nuversti Putino režimą (įskaitant pseudofiurerio areštą ar fizinę likvidaciją eilinio vizito užsienyje metu, mat tas, kuris pažeidžia visas tarptautines normas, nenusipelno, kad su juo būtų žaidžiama pagal taisykles) bet ir likviduoti pačią Rusiją kaip valstybę, dezintegruojant ją į maksimalų įmanomą atskirų dalių skaičių. Visa tai yra tie dalykai, kurių labiausiai bijo Blogio imperija. Užtai še dalykai ir privalo būti įgyvendinti.

Kaip ir dauguma taisyklių, taip ir ši turi savo išimtį. Ukrainai tokia strategija – daryti tai, kuo ją kaltina rusų propaganda – daugeliu atvejų netinka. Jei lyginant su Vakarais (pirmiausia, žinoma, Amerika) Rusija jaučiasi maža neklaužada chuligane, kuri arogantiškai pučiasi, tačiau iš tiesų viduje dreba iš baimės, kad kai gaus atgal, jai maža nepasirodys (tas savo baimes ji dažnai išreiškia balsu, tuo pat metu iki galo sąmoningai nesuvokdama, ką daro), tai santykiuose su Ukraina pas Rusiją yra visai kiti kompleksai. Ne baimė, o prievartautojo neapykanta aukai, išdrįsusiai pasipriešinti. Ir atitinkamai – siekis pateisinti savo vykdomą prievartą, kaltinant auką visomis įmanomomis, kiek galima baisesnėmis nuodėmėmis. Nors visai vertėtų pasiųsti kuo toliau tuos prakeiktus Minsko susitarimus (ypač tuo atveju, jei Vakarai imtų pagaliau elgtis taip, kaip aprašiau auščiau) ir jėga išlaisvinti Donbasą (o Kryme, kaip ir pačios Rusijos teritorijoje, mažų mažiausiai pradėti rimtą partizaninę-diversinę veiklą).

Taip pat, savaime aišku, kai kurių melagingų rusų kaltinimų Ukrainai įgyvendinti realybėje nereikėtų: nukryžiuoti berniukų (ir gaminti maistą iš sniegenų), numušinėti keleivinių lėktuvų (na, nebent Putino, nors jo valstybinis lėktuvas prie keleivinių nepriskiriamas; kita vertus, jį numušti ne taip jau ir paprasta – jis ne tik kad virš Ukrainos, bet ir virš Estijos skristi bijo), net ir rusų kalbos uždrausti nereikia (nors kai pamatau šios kalbos „gynėjus ir saugotojus“, toks noras kyla netgi man, rusakalbiui rašytojui). Na, ir galiausiai, nereikia Ukrainos valdžios paversti chunta ir kurti fašistinės valstybės.

Kodėl aš rašau tokias akivaizdžias banalybes? Ogi todėl, kad jos, deja, akivaizdžios yra toli gražu ne visiems. Pirmiausia, jos nėra akivaizdžios dabartinei Ukrainos valdžiai ir jos begėdžiams apologetams (tokiam veidrodiniam rusų „vatnikų“ atspindžiui, kuriuos internete seniai jau pakrikštijo „siuvinėliais“ - nuo liaudies raštų, išsiuvinėtų ant marškinių).

Ketvirtaisiais metais po Nuopelnų revoliucijos pergalės Ukrainoje prasidėjo – ir toliau tęsiasi – fašistinės valstybės kūrimas. Pirmasis žingsnis buvo socialinių tinklų uždraudimas. Dar kartą pabrėšiu – ne rusų propagandinių interneto svetainių, kad karo metu būtų visiškai pateisinama, o būtent socialinių tinklų, t.y. techninių priemonių, kuriomis naudojasi pačių įvairiausių požiūrių žmonės. Tai yra tokia pat kvailystė, kaip būtų rusų kalbos kaip „priešo propagandos priemonės“ uždraudimas. Liberalai kovoja su piktnaudžiavimu galimybėmis, fašistai – su pačiomis galimybėmis.

Žinoma, skambėjo ir protesto balsai – tačiau juos nustelbė „patriotinis“ choras. Būtent taip visada ir prasideda fašizmas: šalis išgyvena sudėtingą laikotarpį, jai grasina pavojingas išorės priešas ir niekšiški jo pakalikai šalies viduje (beje, Ukrainos atveju tai net ne propagandinė klišė, o tikrų tikriausia realybė!). Atsaku į visa tai tampa vis stiprėjančios patriotinės nuotaikos, daugeliu atvejų – visiškai nuoširdžios ir geranoriškos, tačiau emocijos ir patosas neretai užtemdo sveiką protą. Susiklosčiusia situacija uoliai naudojasi tiek bukapročiai kvailiai, radę, kaip nusikratyti atsakomybės už savo pačių nekompetenciją, tiek ciniški niekšai, patriotiniais lozungais pridengiantys sau naudingų reikaliukų organizavimą. O tada jau prasideda nevaldomas sniego gniūžtės efektas: visos priemonės pateisinamos, jei tik joms suteikiamas patriotinis atspalvis, bet kokią kritiką išsakyti drįstantieji iš karto yra apšaukiami išdavikais ir kolaborantais, specialiosioms tarnyboms yra suteikiami neriboti įgaliojimai, mūsų vadas yra visažinis ir niekada neklystantis, patrankos vietoj sviesto, pinigų nėra, tačiau jūs ten laikykitės, draugams – viskas, o priešams – įstatymai. Paskutinio principo – selektyvaus teisingumo principo – autorius, priminsiu, yra klasikinio fašizmo įkūrėjas Benito Musolinis.

O tuo tarpu Ukrainos saugumo tarnyba (SBU), nepaisant labai kuklių realių veiklos pasiekimų (nesakau „nulinių“, tačiau vis dėlto labai kuklių, turint galvoje Ukrainos miestuose rusų diversantų įvykdytų žmogžudysčių kiekį bei nusikaltėlių, sėkmingai pabėgusių iš šalies ir besislapstančių Rusijoje skaičių), vis begėdiškiau demonstruoja valdžią prieš tuos, kurie negali pasipriešinti, ir vis lengviau nusispjauna ant įstatymo normų – turiu galvoje ir kankinimus bei kitus suimtųjų teisių pažeidimus, ir „išpuolius“ prieš verslą (kaip praneša Ukrainos verslo ombudsmenas – pareigūnas, tiriantis skundus dėl netinkamo viešojo administravimo – Algirdas Šemeta, verslininkų skundų dėl SBU veikos skaičius per antrą 2017 metų ketvirtį išaugo 60 %), ir bandymus užkišti gerkles žurnalistams. O tuo metu aukštas pareigas einantys valstybės tarnautojai važinėja automobiliais, kuriuos vargu ar galėtų įsigyti už savo oficialius atlyginimus...

Ir štai, prašom, dar vienas eilinis Petro Porošenkos žingsnis Musolinio pramintu keliu – vos tik buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis išdrįso stoti į prezidento (kadaise kaip tik ir pakvietusio jį į Ukrainą) opoziciją, jam iš karto buvo atimta pilietybė. Ir tai padaryta buvo niekšiškai, pagal sovietines tradicijas (priminsiu, kad sovietinis režimas nuo fašistinio skyrėsi tik tuo, kad buvo dar blogesnis): pilietybė iš Saakašvilio atimta jam išvykus į kelionę į užsienį, kad negalėtų sugrįžti, prisidengiant visiškai juokingu pretekstu (lyg kažkas iki šiol Ukrainoje nežinojo, kad Gruzijoje Putino statytiniai yra iškėlę Saakašviliui bylas!), o dabar dar aiškėja ir tai, kad ir pasitelkiant manipuliacijas dokumentais (bent jau pats Saakašvilis teigia, kad anketoje, kurioje jis, neva, nuslėpė šią informaciją, yra padėtas ne jo parašas). Ponas davė, ponas ir atėmė, va taip. O štai iš Fiskalinės tarnybos vadovo Romano Nasirovo, išsaugojusio savo postą, nepaisant prieš jį pradėto tyrimo, pilietybės neatėmė, nors pagal įstatymą privalėjo – jis turi antrą (Britanijos) pilietybę. Pilietybės nebuvo atimtos ir iš Rusijoje besislapstančių Viktoro Janukovyčiaus sėbrų, gavusių Rusijos pilietybes. Pasak Saakašvilio, iki tol Porošenka jam grasino, bet kartu ir pateikė pasiūlymą: „Nusiraminsi – gausi nedidelę frakciją Radoje“. Štai taip – pasirodo, kam sėdėti parlamente ir su kokio dydžio frakcija sprendžia ne rinkėjai, o „tėvas“.

Dar kartą pasikartosiu: kad ir kokia reali yra Rusijos agresija, joks svetimas nusikaltimas negali būti savojo pateisinimas; jokia išorinė grėsmė nėra priežastis slapstyti ir ginti vidinę korupciją. Be to, jei sąžininga diktatūra, vis dėlto, kartais išgelbėja šalį (Pinočetas, Franko), tai korumpuota sužlugdo šalį greičiau nei bet kokia kita santvarka. Musolinio pasekėjams reikėtų dažniau prisiminti, kuo gi jam viskas baigėsi.

Jurijus Nesterenka

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu