Pavežėjimo paslaugų kompanija „Uber“ paskutinius keletą metų susilaukė labai daug kritikos iš savo darbuotojų, klientų ir žiniasklaidos. Įmonė dažnai įvardijama kaip naujausias Amerikos „vergiškas darbas“ – darbo vieta su nepakeliamomis darbo sąlygomis.

Kompanijos vairuotojai, kurie yra laikomi smulkiais verslininkais, skundžiasi, kad turi labai ilgai dirbti, tačiau už tai gauna labai mažą atlygį. Jie teigia, kad „Uber“ turi per daug kontrolės ir mano, kad jiems priklauso tokios pačios darbuotojų teisės kaip ir kitiems: minimalus atlyginimas, atlygis už viršvalandžius, sveikatos apsauga.

Kad ir kaip sunku būtų „Uber“ vairuotojams, jų išgyvenimai visiškai neprilygsta tam, su kuo susiduria grupė pietinės Kalifornijos sunkvežimių vairuotojų. Apie 16 tūkstančių vairuotojų turi pervežti pusę Amerikos importinių prekių iš Los Andželo uostų. Prekės yra vežamos nedidelius atstumus – nuo uosto iki sandėlio. Praėjusį dešimtmetį šie vairuotojai, kurių dauguma neturi išsilavinimo ir yra prastai angliškai kalbantys imigrantai, susidūrė su panašiomis darbo sąlygomis kaip ir „Uber“ darbuotojai. Skirtumas tas, jog jie gyvena priespaudoje, o nusprendus mesti darbą, jiems gresia bankrotas.

Sunkvežimių darbuotojai tvirtina, jog 2008 metais jie buvo priversti iš savo darbdavių pasiimti 100 tūkstančių dolerių vertės paskolas naujiems sunkvežimiams. Kiekvieną savaitę jie turėjo mokėti milžiniškas sumas ir galėjo tikėtis, kad tik praėjus septyneriems metams pagaliau išsipirks sunkvežimį. Šios transporto priemonės yra tokios brangios, jog daugumai vairuotojų tenka dirbti 15-20 valandų per parą. Tačiau net ir tiek daug dirbdami neretai savaitės pabaigoje jie lieka skolingi savo darbdaviams. Vairuotojai teigia, jog labai greitai suprato, kad pateko į spąstus.

Šimtai vairuotojų pasakoja, jog darbdaviai neretai grasina nuobaudomis bei darbo sutarties nutraukimu, todėl jiems tenka dirbti tol, kol nebegali paeiti. Jeigu vairuotojas suserga arba nebeturi jėgų dirbti, kompanija iš karto nutraukia darbo sutartį ir pasisavina sunkvežimį bei visas vairuotojų sumokėtas įmokas. Dauguma vairuotojų neteko daugiau nei 50 tūkstančių dolerių, savo namų arba turėjo paskelbti bankrotą. Kiti vairuotojai pasakojo, jog palikti darbą jiems buvo kliudoma fiziškai.

Davidas Figueroa pasakojo kaip po dvigubos pamainos sugrįžęs į sunkvežimių aikštelę buvo sustabdytas užrakintų vartų.

„Jie paskambindavo sargui ir jis manęs neįleisdavo. Taip būdavau priverstas dirbti toliau,“ – liudijo Figueroa 2014 metais vykusiame teisme.

Vairuotojas Ho Lee susirgo ir dėl ligos savaitę negalėjo dirbti. EddyGo nzalezas negalėjo dirbti, nes dalyvavo savo motinos laidotuvėse. Saulas Alvarado nesugebėjo susimokėti už sunkvežimio remontą. Visi šie vairuotojai teisme paliudijo, jog dėl šių priežasčių darbdavys iškart juos atleido iš darbo, pasisavino sunkvežimį ir už jį sumokėtas įmokas.

Tūkstančiai „Uber“ darbuotojų skundėsi, kad gauna mažesnį nei minimalų atlyginimą. Uostų sunkvežimių vairuotojai neretai užbaigia darbo savaitę būdami skolingi savo darbdaviams.

„Uber“ vairuotojai pasakojo, kad buvo apgauti ir pasirašė „nesuprantamas“ sutartis, tokiu būdu netekdami savo, kaip darbuotojų, teisių. Uostų sunkvežimių vairuotojai vieną dieną atėję į darbą buvo priversti pasirašyti darbo sutartį. Nors dauguma jų nemokėjo skaityti angliškai, niekas sutarčių nesiruošė jiems versti.

„Palyginus su uostų sunkvežimių vairuotojų darbu, „Uber“ atrodo kaip ganėtinai aristokratiška įmonė,“ – kalbėjo Stanfordo teisės mokyklos profesorius Williamas Gouldas.