Ryšys tarp pajamų ir bendro laimės jausmo ganėtinai aiškus. Yra atlikta tikrai daug tyrimų, taip pat ir Lietuvoje, siejant pajamas su labiausiai apibendrintu ir subjektyviausiu žmogaus savijautos rodikliu - laimės išgyvenimu. Tai ne laimės emocija, kuri gali keistis per dieną keliolika kartų, tai bendras laimingumo lygis, kuris gaunamas žmogui įvertinus, kokie buvo praėję metai ir ar kitais metais jis tikisi, kad situacija gerės. Lietuva išsiskiria tuo, kad mūsų šalyje išskirtinai daug žmonių atsako, jog praėję metai buvo blogi ir ateityje žmogus nieko gero nesitiki. Tokių mūsų šalyje metai iš metų svyruoja tarp 17 ir 21 proc., o Skandinavijos šalyse tokių atsakymų būna apie 1-3 proc.
Su šiais skaičiais galima susieti ir visas kitas esmines Lietuvos problemas. Nes bandymas viską vertinti BVP, kas būdinga rinkos ekonomikai, nebeatitinka XXI a. realijų, kai vis daugiau kalbama apie perėjimą prie laimės ekonomikos ir pagrindiniu rodikliu vis dažniau pasirenkamas Bendros nacionalinės laimės indeksas.
Žinoma, tai nereiškia, kad vienas rodiklis prieštarauja kitam. Tačiau kai tiek žmonių asmeninės, tiek visos visuomenės pajamos pasiekia išsivysčiusių šalių vidurkį, tolesnis pajamų didėjimas bendros nacionalinės laimės rodiklio nebedidina. Jeigu mes rūpinsimės laimės rodikliu, mes sukursime ne tik laimingesnę, bet ir turtingesnę visuomenę. Nes manoma, kad laimingesnis žmogus sugeba daugiau uždirbti.
Bet pas mus atvirkščiai. Mes vis dar gyvename XIX a. ekonominių ir politinių nuostatų sferoje, kai tikima, kad turto augimas padidins ir laimingų žmonių kiekį. Bet tai buvo paneigta jau 1970 m., kai Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo amžiaus pradžios iki vidurio BVP išaugo tris kartus, o laimingų žmonių skaičius vos 2 proc.
Juk gal tik numizmatui pinigai reikalingi kaip popierėliai. Iš tiesų mums pinigai reikalingi tam, kad galėtume įsigyti dalykų ir paslaugų, kurių mums reikia. O jei Lietuvoje yra bent penktadalis nelaimingų žmonių, galime sakyti, kad ši grupė dažniausiai bus žmonės, gaunantys mažas pajamas. Taip neišvengiamai ateiname prie rakto į Lietuvos problemas - tai vidurinė klasė. Jos gausėjimas ir politinė įtaka lems tai, kokią valstybę mes turėsime, kad žmonės norėtų joje gyventi ir iš jos nebėgti.
Bet kaip tik šiandien Lietuvoje vidurinė klasė visokiais tiesioginiais ir netiesioginiais būdais yra naikinama ir bandoma rūpintis tik varguoliais. Taip sukuriama turtingųjų ir varguolių sistema. Bet dar Aristotelis rašė, kad skurstantysis negali vadovautis moralės dėsniais, nes jam rūpi tik išsiveržti iš skurdo, o turtingasis lygiai taip pat negali vadovautis moralės dėsniais, nes jis gali sau nusipirkti viską: ir sveikatos apsaugą, ir vaikų mokslus, ir asmeninį saugumą.
Gediminas Navaitis, buvęs parlamentaras, psichologas, Mykolo Romerio universiteto profesorius
