1912 m. sausio 17 d. anglų kapitono Roberto Falcono Scotto (1868-1912 m.) vadovaujama komanda „Terra Nova“ pasiekė savo geografinės kelionės tikslą - Pietų ašigalį, tikėdamiesi tapti pirmaisiais jo atradėjais. Nelaimei, jie aptiko norvegų paliktą vėliavą: visu mėnesiu anksčiau juos aplenkė Roaldas Amundsenas su savo komanda. Amundseno grupė saugiai grįžo į savo bazę, o štai Scottui ir jo bendražygiams grįžti nebuvo lemta – ekspedicijos nariai žuvo, iki artimiausios pagalbinės stoties likus vos 11 km. Šiandien ši kelionė yra prisimenama kaip viena tragiškiausių žmonijos istorijoje.
Iki pat šių dienų ginčijamasi, kodėl norvegui sekėsi palyginti lengvai, o tuo tarpu Scotto ekspedicija susidūrė su didžiuliais sunkumais. Nors ir turėdami tą patį tikslą – pasiekti Pietų ašigalį, Scottas ir Amundsenas savo ekspedicijas organizavo skirtingai. Pradedant nuo vyrų, kuriuos pasirinko bendrakeleiviais, iki kelionės įrangos. Ekstremaliomis Antarktidos sąlygomis netgi mažiausios detalės galėjo lemti gyvenimą arba mirtį.
Scotto tikslas buvo ne tik pirmam pasiekti Pietų ašigalį, bet ir ištyrinėti jo gamtą. Tuo tarpu Amundsenas į kelionę leidosi be jokių mokslinių ketinimų. Vien ką rodo ši iškalbinga detalė: žygio metu Scotto grupė padarė 4 000 nuotraukų, tuo tarpu Amundseno – tik 10. Britų palapinėje rasti dienoraščiai, 16 kg fosilijų ir filmuotos medžiagos juostos. Keliautojai iki pat galo saugojo visus tyrinėjimo duomenis, nors, jei būtų juos išmetę, kad palengvintų krovinį, galbūt būtų pasiekę stotį. Mokslininkai iki galo liko ištikimi savo aistrai.
Scottas ir Amundsenas atstovavo ir dviem labai skirtingoms tautoms, kas taip pat turėjo įtakos organizuojant ekspedicijas. Scottas buvo paskirtas dviejų ankstesnių britų ekspedicijų į Antarktidą vadovu ir visada planavo savo keliones smalsios žiniasklaidos akivaizdoje. Kadangi tuo metu Britanija buvo pirmaujanti pasaulio valstybė, nebuvo jokių abejonių, kad ašigalį pirmas pasieks būtent anglas. Tuo tarpu Norvegija buvo palyginti jauna tauta, tik 1905 m. iškovojusi nepriklausomybę nuo Švedijos. Amundseno troškimas pasiekti ašigalį pirmam buvo labai rizikingas, tad ir savo ekspediciją jis planavo slaptai. Norvegas vengė save tiesiogiai supriešinti su anglais ir bijojo, kad rėmėjai gali bandyti jį sustabdyti.
Amundseno vyrai taip pat buvo pripratę prie sniego ir šalto klimato. Norvegija pirmavo slidžių sporte, ir Amundsenas sąmoningai į ekspediciją įtraukė slidinėjimo čempioną Olavą Bjaalandą. Britų ekspedicija nebuvo įgudusi slidinėti ir turėjo gerokai mažiau patirties. Maža to, norvegai bazinėje stovykloje perdirbo savo batus taip, kad apsisaugotų nuo pritrynimų. Priešingai nei britai, jie kelioninius drabužius taip pat nusižiūrėjo nuo vietos gyventojų inuitų.
Kitas svarbus skirtumas yra tas, kad Scottas naudojo ne šunis, bet žmogaus jėga traukiamas roges. Tai buvo sekinantis užsiėmimas, tačiau jis nenorėjo išnaudoti gyvūnų. Amundsenas Arktyje jau buvo išbandęs žmogaus traukiamų rogučių metodą ir suprato, kad tai nėra efektyvu. Jis nusipirko šunų kinkinį ir pasamdė du patyrusius šunų prižiūrėtojus. Kinkiniai suteikė kelionei tempo, o vėliau gyvūnai tapo norvegų raciono dalimi. Jie žinojo, kad tik taip išliks gyvi. Tuo tarpu britai niekada nevalgė savo šunų.
Maisto trūkumas, kai kurių istorikų nuomone, ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl britų komanda patyrė nesėkmę. Tikėtina, kad prieš leisdamiesi į ašigalį jie jau kentėjo nuo avitaminozės ir buvo nusilpę. Skorbutas, sunki ir skausminga liga, atsirandanti dėl vitamino C trūkumo, jau nuo seno žinota jūrininkų. Amundsenas ir jo vyrai valgė šviežią ruonių ir pingvinų mėsą, o pastarojoje yra pakankamai šio vitamino.
Scotto žygis ir mirtis netrukus prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo kontekste buvo nuspalvinti didvyriškomis spalvomis, tuo tarpu Amundsenui, nors ir laimėjusiam lenktynes į Pietų ašigalį, ši pergalė tragiškai žuvus konkurentui smarkiai apkarto. Abu keliautojai taip niekada ir nesusitiko, nepaisant Scotto bandymų užmegzti su Amundsenu kontaktą viešint Osle 1910 m., o po keliolikos metų, 1928 m., jau pats Amundsenas dingo kartu su visa komanda, skridusia gelbėti nukritusio dirižablio „Italia“ įgulos.
Tragiškas kapitono Scotto žygis, jo paties ir dar keturių bendražygių žūtis 1912 metais, iki šiol užima ypatingą vietą britų atmintyje.
