Praėjusią savaitę pasirodęs „Sun-Times“ straipsnis priminė čikagiškiams apie informacinį įrankį, kuris, Čikagos policijos nuomone, padeda identifikuoti potencialiai pavojingus ir į smurtinius nusikaltimus linkusius asmenis. Tokie būsimo nusikalstamumo prognozavimo būdai matyti ne viename filme, tad visuomenei atrodo gerai žinomi ir net patikimi.

Anksčiau miesto pareigūnai turėjo „Strateginį subjektų sąrašą“ su vos 1 500 į rizikos grupę patenkančių asmenų pavardėmis. Po kiekvieno kruvinesnio savaitgalio, atsakingi asmenys pareikšdavo, jog iki 85 procentų dalyvavusių susišaudymuose buvo asmenys iš minėtojo sąrašo.

Tačiau realybėje čia nesueina galai: nei matematiškai, nei kaip kitaip. Juo labiau, kad 91 procentu atvejų iš visų 4 300 mieste įvykusių susišaudymų iki 2016 metų pabaigos įtariamieji nebuvo areštuoti. O dabar, žurnalistams paviešinus informaciją, sužinojome, kad iš tiesų „Strateginį subjektų sąrašą“ sudaro beveik 400 000 asmenų, o tas sąrašas nuolat auga.

Gindamas sąrašo mastus, Čikagos policijos departamento atstovas Anthony Guglielmi pareiškė, kad „šis sąrašas, kaip ir kredito istorijos balas, tėra įrankis rizikai apskaičiuoti... Mes atkreipiame dėmesį tik į tuos asmenis, kurių balas yra didesnis nei 250“.

Tačiau tokį balą turi net 214 757 Čikagos vyrai iki 50 metų amžiaus, kai tuo tarpu iš viso mieste gyvena vos 700 000 15-49 metų amžiaus vyrų. Taigi, priklausomai nuo to, kiek sąraše yra 14 metų ar jaunesnių asmenų, iki 30 procentų visos Čikagos vyrų populiacijos yra „atkreipę“ policijos dėmesį, o daugiau nei pusė jų yra afroamerikiečiai. Kaip patenkama į šį sąrašą? Labai įvairiai: į jį įtraukiama už bet kokį areštą dėl bet kokio pažeidimo. Į sąrašą taip pat įtraukiami asmenys, tapę smurtinių nusikaltimų aukomis.

Vienintelis kada nors atliktas viešas šio sąrašo tyrimas nesugebėjo įrodyti šio įrankio efektyvumo prognozuojant ar užkertant kelią būsimiems smurto protrūkiams. Viskas, ką šis sąrašas daro, tai palaiko griežtą ir atsakomybės nusikratančią Čikagos miesto valdžios retoriką, kaip, pavyzdžiui, mero Rahmo Emanuelio paramą siekiui valstijos mastu griežtinti bausmes už nelegalių ginklų laikymą ar kontroversišką miesto tarybos nario Raymondo Lopezo pastebėjimą apie du šaudynėse nužudytus brolius („nebuvo prarasta nekaltų gyvybių“).

Net vadovaudama nemokamas atstovavimo prieš teisėsaugą paslaugas jaunimui teikiančiai teisės kontorai, aš negaliu pasakyti, ką reiškia didesnis nei 250 balas. Ar policija dalinasi šia informacija su jūsų darbdaviu? Jūsų būsto nuomotoju? Labiau jus stebi? Atlieka atidesnį patikrinimą eilinio jūsų automobilio sustabdymo metu? Ar prokuroras atsižvelgia į tai, kai sprendžia jūsų likimą? Mes jau žinome, kad kai kurie atsižvelgia į tai, kai jūs mirštate; jei tapsite ginkluoto smurto auka, jūsų gyvybė gali būti nepakankamai nekalta, kad sulauktų užuojautos iš kai kurių politikų ir valdininkų.

Jei vieno iš trijų vyrų Čikagoje „kriminalinės istorijos balas“ yra nepatenkinamas, tuo susirūpinti reikia mums visiems. Skirtingai nei kredito istorijos atveju, mes neturime galimybės kasmet gauti nemokamos ataskaitos apie savo kriminalinę istoriją, kad peržiūrėtume, ar joje nėra klaidų, pavyzdžiui, supainiotos tapatybės atvejų, ir juo labiau mesti iššūkio kriterijams, pagal kuriuos jūs (ar jūsų šeima) yra vertinami kaip galima rizika visuomenei. Apskritai, nėra jokio būdo sužinoti, ar esi tame sąraše, ar ne.

Šios duomenų bazės dydis ir sandara mums turėtų kelti nerimą dėl mūsų vertybių. Vietoj to, kad viešojo sektoriaus pinigai keliautų Čikagos gyventojų gerovės stiprinimui, jie naudojami jų stebėjimui. Miesto valdžia visada skuba kaltinti Springfildą, tačiau labai daug ką gali padaryti ir pats miestas: mažinti rasinę atskirtį darbo rinkoje ir švietimo sistemoje, į smurto prevenciją žiūrėti per visuomenės sveikatos prizmę, mažiau pasikliauti nepasiteisinančiomis privalomomis minimaliomis kalėjimo bausmėmis, kurios tik dar labiau sugadina žmones. O svarbiausia, reikia imtis įgyvendinti jau prieš metus pateiktus policijos reformų pasiūlymus, užtikrinančius policijos atskaitomybę ir skaidrumą sudarinėjant tokias duomenų bazes ir jas naudojant.

Teisininkė Stephanie Kollmann, Vaikų ir šeimos teisingumo centras