1972 m. gegužės 18 d. į Romo Kalantos laidotuves susirinkę žmonės sukėlė stichiškas protesto akcijas, kuriuose dalyvavo daugiau kaip 2 tūkst. asmenų. Kauno miesto centre vykusioms demonstracijoms malšinti buvo mestos didelės milicijos, draugovininkų ir vidaus kariuomenės pajėgos, suimti 402 asmenys, 10 iš jų patraukta baudžiamojon atsakomybėn, 50 asmenų nubausti administracine tvarka.
Istorikų ir publicistų „Kauno pavasariu“ vadinami 1972 m. gegužės mėn. Kauno įvykiai buvo vienas masiškiausių antisovietinių protestų tuometinėje SSRS. Jie sulaukė Vakarų valstybių žiniasklaidos dėmesio, buvo traktuojami kaip lietuvių pasipriešinimas komunistiniam režimui ir padarė didelę įtaką vėlesniais metais vykusiam lietuvių antisovietiniam judėjimui.
Romas Kalanta tapo politinio pasipriešinimo ir protesto prieš Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių sovietinę okupaciją simboliu. Nuo 2002 m. gegužės 14-oji Lietuvoje kasmet minima kaip Pilietinio pasipriešinimo diena.
Lietuvos ypatingasis archyvas parengė parodą, kurioje eksponuojami dokumentai ir fotonuotraukos iš 1972 m. Kauno įvykiuose dalyvavusiems asmenims iškeltos baudžiamosios bylos, kiti su 1972 m. gegužės mėn. Kauno įvykiais susiję sovietinių represinių struktūrų sudaryti ar surinkti dokumentai, Lietuvos centrinio valstybės archyvo saugomi dokumentai, atspindintys Vakarų valstybių ir Lietuvių išeivijos žiniasklaidos reakciją. Su šiais ir kitais dokumentais galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo skaityklose. Parodos dokumentus galima pažiūrėti čia: www.virtualios-parodos.archyvai.lt
Iš virtualios parodos „Romo Kalantos auka“
1972 m. gegužės 14 d., apie 12 val. 30 min. Kauno muzikinio teatro skvere (Kauno miesto sode), apsipylęs benzinu, save padegė Romas Kalanta. Į ligoninę nugabentas jaunuolis mirė 1972 m. gegužės 15 d. 4 val. ryto.
Kauno m. prokuratūroje dėl savižudybės fakto buvo iškelta baudžiamoji byla. Pomirtinės teismo psichiatrinės ekspertizės metu pasistengta nustatyti ir skubiai paskelbti, kad R. Kalanta „sirgo psichine liga ir nusižudė būdamas liguistoje būklėje“.
1972 m. gegužės 18 d. į laidotuves prie R. Kalantos namų Kaune, Panerių g., susirinko gausus būrys žmonių. Paaiškėjus, kad laidotuvės įvyko anksčiau, negu buvo numatyta, kilo visuotinis pasipiktinimas. Susirinkę į laidotuves žmonės iš Panerių g. patraukė į Kauno miesto sodą. Laisvės alėjoje ir kitose Kauno gatvėse prasidėjo protesto eitynės, kuriose dalyvavo apie 2 tūkst. žmonių.
Naktį iš gegužės 18 į gegužės 19 d. įvairiose Kauno vietose aptikti lapeliai, kviečiantys pagerbti Romo Kalantos atminimą ir 20 lapelių su antisovietiniais šūkiais: „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja gegužės 18-oji!“, „Šalin raudonuosius vabalus!“.
1972 m. gegužės 19 d., Kauno miliciją sustiprinus vidaus kariuomenės ir draugovininkų pajėgomis, demonstracijos buvo numalšintos. Aktyviausiems 1972 m. gegužės 18−19 d. Kauno įvykių dalyviams iškelta baudžiamoji byla, kurioje tardymą vykdyti buvo pavesta iš KGB prie LSSR Ministrų Tarybos Tardymo skyriaus tardytojų sudarytai grupei.
Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1972 m. spalio 3 d. nuosprendžiu, aktyviausi 1972 m. gegužės 18 d. Kauno įvykių dalyviai ‒ Vytautas Kaladė, Antanas Kačinskas, Rimantas Baužys, Kazys Grinkevičius, Vytautas Žmuida, Jonas Prapuolenaitis, Juozas Macijauskas, Virginija Urbonavičiūtė, pagal LSSR Baudžiamojo kodekso (BK) 1993 str. (grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, organizavimas arba dalyvavimas juose), 225 str. 2 dalį (piktybinis chuliganizmas), 99 str. 1 dalį (tyčinis valstybinio ar visuomeninio turto sunaikinimas arba sužalojimas) buvo nuteisti laisvės atėmimu nuo vienerių iki trejų metų, bausmes atliekant pataisos darbų kolonijoje.
Nežiūrint į tai, kad eitynių ir protesto akcijų dalyviai buvo teisiami už viešosios tvarkos pažeidimus ir chuliganizmą, įvykių liudininkų apklausų protokoluose yra duomenų, patvirtinančių, kad demonstracijos turėjo politinį pobūdį, jų metu buvo skanduojami šūkiai: „Tegyvuoja Laisvė!“, „Tegyvuoja Laisva Lietuva!“, „Laisvę Lietuvai!“ ir kt.
R. Kalantos susideginimas ir jį lydėję įvykiai paskatino visą eilę antisovietinių veiksmų: įvairiuose Lietuvos miestuose buvo platinami atsišaukimai, eilėraščiai apie R. Kalantą. Kauno demonstracijų dalyvis Algirdas Mirauskas 1972 m. gruodžio mėn. Šilutėje su bendraminčiais įkūrė organizaciją „Laisvę Lietuvai“, kurios nariai buvo suimti ir Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1973 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu nuteisti.
Kauno įvykiai sulaukė didelio atgarsio Lietuvos pogrindinėje spaudoje ir lietuvių išeivijos dėmesio, 1972 m. gegužės mėn. pabaigoje straipsniai apie R. Kalantos susideginimą ir demonstracijas Kaune pasirodė JAV, Italijos, Prancūzijos ir kitų Vakarų šalių spaudoje. Romas Kalanta visiems laikams tapo politinio pasipriešinimo ir protesto prieš Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių sovietinę okupaciją simboliu. 1989 m. speciali psichiatrų – psichologų komisija konstatavo, kad jis nebuvo psichiškai nesveikas.
Vienas pagrindinių Kauno įvykių dalyvių Vytautas Kaladė 2006 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (po mirties). Nuo 2002 m. gegužės 14-oji Lietuvoje kasmet minima kaip Pilietinio pasipriešinimo diena.
Lietuvos ypatingojo archyvo informacija
